2011 11 25 Nr.11-677
Transkript
2011 11 25 Nr.11-677
ISSN 2029-1345 2011 11 25 / PENKTADIENIS KULTŪROS SAVAITRAŠTIS Nr. 11 (677) / Kaina 2,5 Lt Balta žvaigždė ant Lietuvos vėliavos yra šalta kaip mirtis ir slepia režimo aukų kančią Lapkričio 16 d. Plungės viešojoje bibliotekoje vyko danų režisieriaus Anderso Ostergaardo dokumentinio filmo “Birmos VŽ: Reportažas iš uždaros šalies” peržiūra. Ši peržiūra - Rytų Europos studijų centro orga nizuojamos „Birmos kampanijos 2011“ dalis, kurios metu Lietuvoje bus surengta 100 analogiškų peržiūrų. Filmą Plungėje pristatė Rytų Europos studijų centro darbuotojos Ringailė Trakimaitė ir Marta Čubajavaitė. Ryt ų Eur op os Stud ij ų centras įkurtas pagal 2006 m. Viln iaus univ ers it et o vykd yt ą Phar e Bendr a darbiavimo abipus sienos prog ram ą Balt ij os jūr os regione. Idėja kurti šį cent rą gimė Vilniuje. Lietuvai siek iant vykd yt i akt yv ią užsienio politiką Rytų Eu ropoje, būtina turėti stiprų analitinį centrą, atliekantį profesionalią šiame regione vykstančių politinių, ekono minių ir socialinių procesų analizę. Ryt ų Eur op os stud ij ų centro misija - vykdyti ko kybišką politinių, ekono minių, socialinių procesų Rytų Europoje stebėjimą, analizę ir tyrimus, siekiant prisidėti prie pilietinės vi suomenės ir demokratijos plėtros, teikti konsultacijas ir rekomendacijas vykdant bendradarbiavimo su Balta rusija, Ukraina, Moldova ir Gruzija projektus, atlikti ES Rytų kaimynystės politikos eksperto vaidmenį Lietuvo je ir Europoje. Nuo 2008 metų Birma (oficialiai – Mianmaro Są jungos Respublika) įsitvir tino Rytų Europos Studijų centro žemėlapyje. Dirb damas kartu su partneriais Ček ij oj e, nev yr iaus yb i ne organizacija Poeple in Need, Centras padeda Bir mos žmonėms, siekiantiems laisv ės ir dem okr at ij os. Inic ij uot a ir org an iz uot a daugelis renginių ir debatų apie situaciją Birmoje, nuo Kadras iš filmo “Birmos VŽ: Reportažas iš uždaros šalies” . Filmo pristatymas Plungės viešojoje bibliotekoje. Rytų Europos studijų centro Pilietinės visuomenės vys tymo ir bendradarbiavimo skyriaus vedėja Ringailė Trakymaitė. Birmos demokratinės opozicijos lyderė, Nobelio taikos premijos laureatė Aung San Suu Kyi. lat priimami stažuotis jauni Birmos studentai, besimo kantys Europoje. 1948 m. Birma, buvusi britų kolonija, tapo neprik lausoma valstybe. Tuo metu tai buvo viena sparčiausiai besivystančių ir turtingiau sių Pietryčių Azijos šalių. Atgavus nepriklausomybę, Birmoje įsigalėjo parlamen tinė demokratija. Nepaisant to, šalis iš karto susidūrė su politinėmis problemo mis, daugelio etninių ma žumų reikalavimu daugiau aut on om ij os ir centr in ės valdžios nenoru tokią au tonomiją suteikti. Birmoje prasidėjo pilietinis karas. 1962 m. kovą generolas Nei Win įvykdė karinį pervers mą, kuris tapo ilgos karinės diktatūros pradžia. Nuo seno vadinta auk so šalimi dėl gausių savo gamt os ir gelm ių turt ų, šiandien Birma skursta. Iš 50 mln. šalies gyventojų sočiu gyvenimu džiaugiasi retas - apie trečdalis žmo nių gyvena žemiau skurdo ribos. Ypač daug skurstančiųjų yra provincijose, kurias re žimas engia. Chunta žmo nes marina badu, paverčia nešuliniais gyvuliais, kan kina ir persekioja. Vietinės moterys vyriausybės pajėgų kariams - sekso troškimus tenkinančios vergės. Daugybė žmonių neken čia chuntos, nes yra susi dūrę su smurtu ir prievarta. Kariškių vizitai kaimuose sukelia tik skausmą. Gink 2007 m. rugsėjį Birmoje vyko vienuolių demonstracijos, žinomos Krokų revoliucijos vardu. luoti sukilėliai tikisi vieti nių gyventojų paramos ir dažnai juos išnaudoja, savo ruožtu valdžios kariuomenė žmon es kank in a, nes šie nes ip rieš in a suk il ėl iams. Režimas turi didelį šnipų tinklą, kuris interneto eroje gali susekti ir už tūkstančių kilometrų esančius nepalan kius asmenis. Birm ą vald ant i kar in ė chunta pakeitė valstybinę vėliavą, himną ir oficialų šalies pavadinimą. Mums įdomu gali pasirodyti tai, kad nauja Birmos vėliava yra tokia pati trispalvė kaip ir Lietuvos, tik centre pasi puošusi balta žvaigžde. Joshua, pagrindinis filmo “Birma VŽ”. Reportažas iš Š I A M E numeryje 2 psl. 5 psl. Eglė iš Paparčių Kelias Nukelta į 5 psl. 2 2011 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Vyskupų pareiškimas Sukanka 19 metų, kai 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos piliečiai referendume priėmė dabartinę Lietuvos Respublikos Konsti tuciją. Per šį laikotarpį nepasikeitė nei žmogaus prigimtis, nei tokios prigimtinės vertybės kaip šeima ir santuoka. Todėl su liūdna nuostaba išklausėme neseniai pareikštą Konstitucinio teismo nuomonę, pasak kurios santuoka „konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Tenka tik apgailestauti, kad pamatinis šeimos ir santuokos ryšys, nekėlęs dvejonių Konstitucijos teksto kūrėjams ir ją anuomet įtvirtinusiems šalies žmonėms, šiandien tapo ginčų ir įrodinėjimų dalyku. Visuotinė žmonijos patirtis liudija, kad santuoka yra vie nas iš svarbiausių bendruomeninių institutų, užtikrinantis socialinę darną ir tęstinumą. Būdama asmeniniu moraliniu įsipareigojimu santuoka sukuria prielaidas sutuoktinių, jų vaikų, artimųjų ir visos visuomenės gerovei. Apsispręsdami susituokti asmenys kuria pasitikėjimu ir atsakomybe grįstų santykių aplinką, kuri geriausiai atitinka kiekvieno vaiko pri gimtinius poreikius augti įsipareigojusių bei mylinčių tėčio ir mamos šeimoje. Tokia pamatinius prigimtinius žmogaus po reikius atitinkanti šeima yra tikrasis visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė išreiškia rūpestį savo ateitimi, saugodama ir globodama asmenis, kurie sudarydami santuoką viešai pa skelbia, jog drąsiai prisiima iš šeimos kylančias teisines bei moralines pareigas. Konstituciniam teismui dirbtinai atskyrus konstitucinę šeimos sampratą nuo konstitucinio santuokos, kuri sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, instituto nebeliko teisinių bar jerų užkardančių tos pačios lyties asmenų sąjungas prilyginti šeimai. Tai kelia pavojų, jog vaikų prigimtinė teisė turėti tėvą ir motiną nebebus deramai apsaugota, o šeimos kaip prigim tinės bendruomenės reikšmė taps vis labiau menkinama. Su dideliu rūpesčiu stebime, kaip aukščiausia teisminė institucija, kuriai pavesta saugoti valstybės pamatus visų ją kuriančių žmonių labui, savo sprendimu išprovokavo didelį visuomenės supriešinimą. Savo malda palaikome tuos, kurie yra pagrįstai įskaudinti teismui lengva ranka nuvertinus jų daugelį metų tesėtus įsipareigojimus, taip pat jaunimą, puoselėjantį svajo nes apie šeimos pašaukimą ir iškilmingą priesaiką Dievo ir žmonių akivaizdoje. Kviečiame Konstitucinį teismą paisyti prigimtinės teisės principų. Raginame Seimą padaryti viską, kas nuo jo pri klauso, kad dirbtinė perskyra tarp šeimos ir santuokos būtų panaikinta. PENKTADIENIS, Nr. 11 (677) / ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ Kun. Paulius Bytautas Nenusiminkime kaip tie, kurie neturi vilties Vėlinių šventimas - tai mirusių tikinčiųjų prisimini mas žvelgiant į mirtį ir į amžinybę Apreiškimo šviesoje. Apaštalas šv. Paulius laiškuose pirmoms krikščionių bendruomenėms ragino tikinčiuosius „nenusiminti kaip tie, kurie neturi vilties“. Anot Pauliaus, „jeigu ti kime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4,13-14). „Todėl ir nūdien, - sako Šv. Tė vas Benediktas XVI, - svarbu evangelizuoti mirties ir amžinojo gyvenimo tikroves, ypatingai sąlygojamas prietaringų įsitikinimų ir sinkretizmų, kad nebūtų pa vojaus krikščionybės tiesą painioti su įvairiausiomis mitologijomis“. Savo mintimis sugrįžkime prie klausimų, kuriuos Popiežius iškėlė savo enciklikoje apie krikščioniškąją viltį: būtent ar mūsų epochos vyrai ir moterys dar tebet rokšta amžinojo gyvenimo. O gal žemiškas gyvenimas yra tapęs vieninteliu jų horizontu? Šv. Augustinas yra pastebėjęs, kad visi mes norime palaimingojo gyveni mo, laimės. Tačiau nelabai aiškiai žinome, kas tai yra ir kokia ji, ta laimė yra, bet jaučiamės sužadinti jos traukos. Tai yra visuotinė viltis, bendra visų laikų ir vietų žmonėms. Išsireiškimu „amžinasis gyvenimas“ norime suteikti vardą šiam nenumaldomam laukimui: ne nesibaigiančiai sekai, o pasinėrimui į begalinės meilės okeaną, kuriame laikas - tai kas buvo prieš ir po - daugiau nebeegzistuoja. Gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo - štai ko viliamės ir laukiame susivieniję su Jėzumi. Atnaujinkime amžinojo gyvenimo viltį, realiai pagrįstą Kristaus mirties ir prisikėlimo. „Prisikėliau, o dabar visuomet esu su tavimi, sako mums Viešpats, - mano ranka tave palaiko ir prie mirties vartų būsiu šalia. Ten, kur niekas negali palydėt ir į kur negali nie ko atsinešti, tavęs laukiu, kad tamsą tau perkeisčiau į šviesą“. Tačiau krikščioniška viltis niekuomet nėra tik individuali: ji visuomet yra viltis taip pat ir kitiems. Šv. Pranciškus mirtį pavadino „Sesute“. Mirties valandoje dalindamas savo broliams savo paties pa laimintos duonos kąsnelius ne saugoti bet suvalgyti, jis nukreipė mūsų žvilgsnį į naująją Sandorą, kurioje visi mes laikomės ir todėl vieni su kitais susitinkame ir vieni kitus prisimename, vistiek ar kovotume žemė je, ar kęstume skaistykloje, ar džiaugtumės danguje. Krikščionies atsiminimas gyvena Šventųjų Bendruo menėje. O kelias į šią Bendruomenę eina tiktai per duonos laužymą. Niekas taip gerai neatskleidžia šv. Pranciškaus bū ties skaidrumo, kaip faktas, kad jis mirė su garbinimo garsais lūpose. „Jis pasitiko mirtį giedodamas“, rašo Tomas Celanietis. Šitame giedojime susitelkė visa Asyžiaus šventojo egzistencija; susitelkė į vieną tašką, į vieną garsą, kad juo pereitų įamžinąjį buvimą, kuris visas yra garbinamoji giesmė. Giedojimas mirštant bu vo įvadas į šią amžinąją giesmę. Viešpaties apreikštoji psalmė virto jungtimi, kuri užbaigė žemiškąją egzis tenciją ir pradėjo dangiškąją. Visų mūsų buvimas yra vienų su kitais giliai susietas. Todėl per pasaulį keliaujančiojo malda gali padėti vėlei, kuri skaistinasi po mirties. Štai kodėl Bažnyčia ragina per Vėlines melstis už visus artimus mirusiuosius ir ap lankyti jų kapus. Svarbu, kad mes ne tiktai uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko pabūti tyloje ir pasimelsti, kad rastume laiko nueiti į bažnyčią, dalyvauti Šventų Mišių aukoje. Vienybėje su Viešpačiu, su Jėzumi Kristumi, mes tiesiame pa galbos ranką mūsų brangiems mirusiems kelionėje į Dievo karalystę. *(Sinkretizmas – skirtingų religijų elementų: teo logijos, mitologijos, simbolikos susiliejimas, apjun gimas). Plungė Lietuvos vyskupai Sutinki ne vieną manantį, skaičiusį „Žaliojoje Lietuvoje“ jos gamtiškąsias miniatiūras, kurias visada pasirašydavo Eglė iš Paparčių, kad tokios Eglės iš viso nėra, kaip ir mistinės asmenybės Anastazijos, anot jų, rašinius rašydavę žurnalistai, pasislėpę po tokiu slapyvardžiu. Yra Eglė, yra. Gyvena Paparčių kaime Skuodo rajono pariby mažulytėj trobelėj pamiškėj. Ir niekas neranda, nors dažnai visai netoli su kiojasi, lankydami poetą Vytautą Mačernį Šarnelės kalnely. Iš ko gyvena buvusi vilnietė, kurią trumpai mokė lietuvių kalbos Vilniaus universiteto praktikantė, šiuo metu Plungėje mokytojaujanti Genutė Mate vičiūtė? Ogi iš karvutės, vaistažolių, rankdarbių. Mainomės su kaimynais, sakys. Anuomet, švenčiant kažkurį Vytauto Mačernio jubiliejų, pirmąkart išvydome Eglę, dar bevardę juodap laukę mergelę, po ilgų vilniečių skaitymų, išėjusią Žemaičių Kalvarijos scenon. Jos pasirodymas prieš gerokai įkaušusių būsimųjų lietuvių poezijos klasikų šutvę atrodė kaip nonsensas. Savotiška drąsa mo kyti garsenybes, kaip antai, Aidą Marčėną, Valdą Gedgaudą, rašyti, mokyti mokytis iš gyvenimo, kurio jie nepažįstą. Ir, atrodo, kažką paskaitė savo. Yra ta Eglė, nė kiek nebijanti smalsuolių. Yra fiksuota ir fotoaparato, ir vokiečių menininkių objektuo se, kuriuos galėjai išvysti 2009 m. Plungėje Žemaičių dailės muziejuje veikusioje tarptautinėje parodoje „Lietuviškas kaimas - kaip kunstkameros objektas“. Šių metų pradžioje žurnalistui Feliksui Žemuliui Eglė kalbės apie „nepakeliamą būties lengvybę“ ir gy vens toliau, pakels ir neš jai tekusias ar jos pačios pasirinktas naštas be isterijos, ramiai, susitaikiusiai. Ar kartais, turint daugiau ir gyvenant lengviau, būties lengvybė netampa nepakeliama sunkenybe? „Žemaičių saulutės“ redakcija Eglė iš Paparčių – Eglė Jačkonytė. Feliksas Žemulis Eglė iš Paparčių Eglė išlydi vokiečių ir lietuvių menininkes. Tolumoje matyti jos trobelė. 2009 m. Kristinos Paulauskaitės nuotr. Kiekv ien as sunkm et is, kiekv ien a nes ėkm ė ir net nelaimė - tai pamoka, ragi nimas atsipeikėti ir gyventi kitaip, negu ligi šiol gyvenai. Taip apie dabartinę krizę sa ko Skuodo rajono Paparčių kaimo menininkė ir žolininkė Eglė Jačkonytė. Pasl apt ing a ats i skyrėlė, žinoma pseu don im u Egl ė iš Pa parčių, gimė ir augo Vilniuje, sidabro me dal iu baig ė vid ur in ę mokyklą. E.Jačkony tė nuo mažens mėgo gamt ą ir men ą. Po sunkios avarijos dėl lūžusio stuburo ilgam prikaustyta prie lovos ji pradėjo piešti, tapy ti. Turbūt todėl ir pasi Nukelta į 3 psl. ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ / 2011 m. lapkričio 25 d. PENKTADIENIS, Nr. 11 (677) negerai, sumažink viską iki nulio ir tada suprasi, kas yra tikra vertybė. Eglė - O dab ar jūs lai minga? - Prieš dešimtį metų buvau pusiau paralyžiuota, dabar net sunk ius darb us gal iu dirbti. Pirmiausia sodinome obelėles, nes sodo nebuvo. Tač iau čia net ink am a že mė - rūgšti ir skurdi, todėl pusvelčiui ją man ir pardavė. Medeliai, vaiskrūmiai sama nomis apauga. Bet svarbiau sia - šalia Varduvos upelis, kitapus sodybos - šaltinis, vandens niekada netrūksta. iš Paparčių Atkelta iš 2 psl. rinko meninio siuvinė jimo specialybę Kauno taik om os ios dail ės mok ykl oj e. Sav it us menininkės siuvinius greit ai pas teb ėj o di zaineriai. Atr od o, Egl ės karj er a turėjo būti puiki: pelningi užs ak ym ai, aukšt uom en ės vak ar ėl iai, puošn ūs lim u zinai, gerbėjai ir dar daug kas, apie ką svajoja daugybė jaunų žmonių. Tačiau E.Jač konytė prieš daugiau kaip dešimtmetį drengiant rudens lietums ūmai paliko sostinės tviskesį ir kartu su dviem mažais vaikais išsikraust ė į molin ę, apgriuvusią lūš nelę Žemaitijos nuošalėje. Už keleto šimtų kilometrų nuo tėvų, giminių, draugų ir gerbėjų. Ir ne trumpam, kaip šie tikėjosi. Nes en iai maž yč iu 200 egzempliorių tiražu pasirodė E.Jačkonytės knyga „Kiek pakelia sparnai”. Ją atvertę buv ę paž įst am i nud žiug o: nedingo Eglė, ji gyva! Knyga buvo išgraibstyta bematant ir dabar keliauja iš rankų į rankas ne kaip perkama-par duodama, o dovanojama arba skolinama. „Žmonės surinko lėšų ir išleido, aš tiek pinigų neturiu. Manau, taip ir turi būti, ir me nas toks turi būti. Kiekvienas turime dalyti švieselę. Kita vert us, dov an ot i nes unk u, bet rask sugebantįjį priimti dovaną, įvertinti ir pasinau doti”, - kuklinasi menininkė, garsėjanti ne tik savita kūry ba, bet ir kaimo žmonėms duod am ais pat ar im ais bei ligonių gydymu. Užs uk im e į maž yt ę jos trobelę ant Varduvos kranto. Tai kas, kad spaudžia šaltis ir pusto, kad sniego priversti 3 laukai ir miškai. Iki Žemaičių Kalvarijos atriedėsime ne sunkiai, dar keletas kilometrų snieg ing u viešk el iu Bars tyčių link - ir štai jau poeto Vyt aut o Mač ern io tėv išk ė Šarnelė. Nuo čia iki Eglės nebetoli. Iš jos kamino jau rūksta dūmai, anava kieme ir Eglė - apsimuturiavusi kai miškai, tik skaisčiai mėlynos akys juokiasi. Miestas siuntė nelaimes - Egle, kodėl jūs čia? Juk daug um a men i ninkų, rašytojų kaime tik vasaroja, o žiemoti grįžta į šiltus būstus miestuose. - Vien i man sak o - ro mantika, o vietiniai stebisi: pač iam Viln iuj gyv en ai ir čia ats ir iogl in ai, kvail el e! Jiems atrodo tame Vilniuje med aus med žiai ir auks o obuoliai, o kaimas - mėš lyn as ir purv yn as, darb as dieną naktį, gyvuliai ir gy vul iai... Vis ad a nor ėj au kaimo, nuo vaikystės. Va sar as leid au pas moč iut ę pakaunėje, Jonučių kaime. Kai rudenį norėdavo iš ten į miestą mane išvežti - pa plavų duobėje slėpdavausi, kad nerastų. Svarbu, kas yra vertybė. Jei tau vertingi vie nadieniai miesto blizgučiai, tai jų ir nori, ir turi. Mieste persekiojo nelai mės: po avarijos likau neįga li, o kai gimė dvynukai, su žinojau, kad jie serga vėžiu. Vienas mirė labai greitai, su kitu metus išvargom. Tai va, ką miestas padarė! Todėl ir pabėgau. Nes atsivėrė pro tas: kur sėdi, kur gyveni, ką darai? Reikia daryti išvadas. Arba žmogus renkasi ligą ir sėdi, dejuoja - aš sergu, pa dėkite, gelbėkite - arba gel Eglė (centre) prie kaštono Paparčių kaime su plungiškėmis Vilma ir Virginija. 2009 m. Kristinos Paulauskaitėsk kompozicija „Egzilio žmonės“. Eglė – dešinėje. bėjasi pats. Reikia iš esmės keistis, daryti tai, ko ligi šiol nedarei. Viską trenkiau ir čia pradėjau nuo nulio. Pinigų neturėjau, bet kaip tik pasi taikė geras užsakymas - di zainerė Ramunė Piekautaitė pasiūlė išsiuvinėti vestuvinę suknelę. Gavusi algą, nusi pirkau čia žemės, supuvu sią trobelę ir atvažiavau su dviem vaikais. Vienas buvo žindomas kūdikis ir dar li gonis - neatsitrauksi, kitam ėjo penkti metai. Dabar jis jau dvyliktokas. - Daug kas nesiryž ta šitaip - tarsi į ledinį vandenį ir nuo nulio. - Na taip, bijo: o jei bus blogiau, oi, ką darysiu, oi, iš ko gyvensiu, iš kur pinigų imsiu? O ką mes valgėme? Mes druska maitinomės. Aš pažinau, kas yra badas, kas yra sot um as. Kok ia skan i drusk a, koks vand uo ska nus... Ant liežuvio galo drus kos užsiberi - kaip sotu. Tada buvo vėlyvas ruduo, tai ieš kojome kaimynų daržuose užs il ik us ių pup el ių. Vis ų nesurenka, vis tiek išbirusių lieka, tad siųsdavau vyresnį jį sūnų Žilviną - pririnkdavo ir išsivirdavom su druska: oooo... sup ranti vert ę, su pranti, kas yra esmė. Kai tau Eglės piešinys ant trobelės kampo. Eglė prie savo kaštono. Vokietės Jette Fluge kompozicija. Eglė (kairėje) rodo, plungiškėms savo siuvinėtą staltiesę. 2009 m. - Daug miest ieč ių kaimo bijo dėl jo nesi baigiančių darbų. - Kaip pasirinksi gyventi. Štai augina kai kurie mano kaimynai po kelias dešimtis karvių, visą pieną parduoda, o parduotuvėje perka mar gariną, grietinę... Kai tiek gyvulių ir tiek darbų, tai ir į miestą norisi. Mokau žmo nes: nepirkite parduotuvėje tų birzgalų, pasilikite šeimos reikmėms bent karvę, ir už teks. Sakau jiems: vaistažo les rinkite, o ne į vaistines vaikščiokite, tai jie - negi valgysiu varpučius, varnalė šas? Ar aš triušis, gyvulys? Na taip, žmogus ne gyvulys, tai tegul ryja chemiją - gal sveikiau bus... Tokia mąsty sena. Jiems reikia daug gy vulių ir daug pinigų, kad už juos galėtų niekus pirkti... O aš turiu vieną karvę ir kelias vištukes - tiek mūsų šeimai užtenka. Dievas apskaičiavo, kiek žmogui reikia. Bet dau gelis nežinia kodėl gviešiasi daugiau. - Kita baimė - ateis kokie plėšikai ir pa pjaus, užmuš, juk bai sūs dabar laikai. - Taip ir buvo iš pradžių, kai atsidūriau čia - svetima. Įsivaizduok - viena moteriškė atsikrausto į lūšnelę gyventi. Ne prostitutė, naminės ne var o... Kažk as nen orm al u - reikia išsiaiškinti. Ir eidavo aiškintis. - Kariaudavote? - Neg i nus il eis iu? Gir ti... Turiu kirvį, kažkada iš šautuvo gerai šaudžiau. Čia mano žemė, mano teritorija. Kaip gamtoje sutvarkyta: aš nelendu - tu nelendi, aš ateinu be akmens, tu taip pat, o jei nori karo - bus karas. Reikėjo išbūti, atsikariauti: čia mano žemė ir mano įstatymai. Da bar vietiniai žino, kas aš, ir nekenks, jei to neprisišauk si: jei nesielgsi kaip auka, neleisi, kad ant tavęs sėstų, jotų ir engtų. Ir nebijok, nes baimė - tai priemonė valdyti žmogų. Baimė būti vienam, baimė likti be darbo, be bu to ir t. t. Be to, ilgainiui susidrau gauji su aplinka: paukščiais, medžiais. Jie pasako: atsar Nukelta į 4 psl. 4 2011 m. lapkričio 25 d. PENKTADIENIS, Nr. 11 (677) / Eglė ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ sunkiausia? - Kas yra sunku? Galiu pas ak yt kad a tams iaus ia: prieš aušrą. Taip pat lauki jos prieš žiemos lygiadienį nesulaukdamas - kad tik grei čiau grįžtų. iš Paparčių - Daugelį tada dep resija apninka. - Ji tik iš dalies susijusi su gamta. Daugiausia tai - vidi nė kova su juoduma, kad ji nepavergtų širdies. Pradėk nuo savęs Eglės (antra iš dešinės) vedamo plungiškės vaikšto po Paparčių laukus. 2009 m. Vokiečių menininkė Ulla Brockfeld ir Eglė. 2009 m. Atkelta iš 3 psl. giai, kažkas ateina. Arba net praneša, kad bus negerai. Vi sada ieškau tik gėrio, negali būti, kad žmoguje nebūtų nė kibirkšties Dievo, bet jei nori karo - kariauju. Ne puolu, bet ginuosi. Kristus yra pasakęs: niekas iš išorės negali tavęs pažeisti, jei iš vidaus nesileisi pažeidžiamas. Kas leidžia, tą ir pažeidžia. Kur nors išeidama trobos dur ų ner akindavau. Palik dav au prie krosn ies mal kų, vandens - gal užeis kas pak lyd ęs, suš al ęs. Valg yt i palikdavau ir dar pasimels davau už tuos, kurie kelyje, ir ypač už tuos, kurių niekas nelaukia ir kuriems arbatos niekas neišvirs. Tiesa, kai kartą ilgiau bu vome išvažiavę - apvogė. Net patalynę, dantų pastą, šepe tėlius, puodus išnešė - viską viską, liko tik plikos sienos. Vėl nuo nul io prad ėj om e. Aišku, tai ne tragedija, o tik materija, - po kurio laiko vėl ja apaugsi. Juk ir gerų žmo nių pas mane ateina. Vienas puodą, kitas kibirą atneša ar dar ką nors - už vaistažoles, patarimus. Kiti nori pasikal bėti, širdį atverti. Kai per daug susikaupia daiktų, metu juos lauk. Kaime krizių nebūna - Kaip iš čia, iš Pa parčių, atrodo dabar tin is Liet uv os sunk metis? - Ką vad in at e sunkm e čiu? - Hm, iš tiesų... Sovietme čiu šlapios dešros ne visada galėjai nusipirkti, o dabar parduotuvės pilnos prekių ir pirkėjų, keliai - mašinų. Bet dauguma miesto žmonių jau bedarbiai, vadinasi - sunk metis? - Ir aš nedirbu, jei žiūrė sime pagal popierius. Pagal juos aš bedarbė. O kodėl tie miestiečiai darbą prarado? Todėl, kad yra suvaryti arba pat ys sav e suv ar ė į mies tus - koncl ag er ius, get us. Tai dirbtinė sistema, kurioje esi vergas, kur tu įkinkytas į darbą. Dirbsi jį - uždirbsi pinigų, duos šilto vandens, šiltą radiatorių. Mokėsi už tai mokesčius ir kažkas tave val dys. O juk kadaise daugelis gyveno kaimuose ir, tarkim, bulvių visi turėjo, ir grūdus sėjo, ir karves augino, nebu vo bado. Buvo karai, marai, ko tik nebuvo, o bado - ne. Gal lašinių ne visada užteko, bet pieno, bulvių pakako. O dar verpdavo, ausdavo. - Vad in as i, pat ys esame kalti dėl sunk mečio? - Taip, nes susikūrėte ge tą, kur jus lengva išnaudoti. O kaime bedarbių nėra. Čia, kur gyv en u, sod yb os tol i viena nuo kitos, ką noriu, tą darau, noriu keliuosi ir sėju, noriu - miegu. Žinoma, dir bu kasdien - prižiūriu karvę, keletą vištukių. Ateina laikas šienauti - šienauju. Kaime esi arčiau gamtos, arčiau Dievo. O miestas... Užsidaro jame žmonės ir maitinasi parduo tuvių šlamštu, nuo jo serga, tad a perk a krūv as vaist ų, kurie gydo ne priežastį, tik pasekmę, - kad dar pirktum. Sistema, kaip žmogų valdy ti ir iš to pelnytis. Ir jis nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Nėra darbo, krizė... Bet važiuoji per laukus - tuš čia tuščia. Ko jūs grūdatės ten, miestuose, vieni kitiems ant galvų? Vilniuje, Kaune, - nesvarbu kur - baisūs visi didmiesčiai. Ko jūs ten, kai laukai tušti? Bet, matau, toji krizė išeina į naudą - žmonės prad ėj o vaist až ol es rinkt i, duoną namie kepti. - Mieste jums nebe miela? - Nebeprisimenu, kada ten buvau. Vilniuje, Kaune seno kai nebesirodau, Plungėje, Skuode - irgi retai. Man ten baisu. Pas mane atvažiuoja žmonių iš miesto - vasaroti, Eglės sodyba Paparčiuose. Kristinos Paulauskaitės nuotr. Edmundas ir Danutė Mickūnai (priekyje) „kalti“, kad Eglė atsidūrė Žemaitijoje. trečią jau nebenori išvažiuoti. Tai rodo, kaip tenka atkurti iškreiptą vertybių sistemą: vonia, kilimas, erkės prie - Kodėl dabar daž nam trūkst a gamt o jautos? - Nes pataikaujama savo ego, sav o reikšm ing um ui, įgeidžiams. Tai saviapgaulė. Juk Biblijoje pasakyta: kūnui bus duota visko, kiek reikia - žolės, vandens ir t. t., tad rū pinkis tik dangaus karalyste. Antai kokios gražios lelijos žydi - joms nereikia nei tre niruoklių, nei liekninamųjų piliulių... Tepliok save kokia nori kosmetika, nebūsi kaip lelija. Viskas yra duota. Tik kad žmogus išaukštino kūną, materiją, o užmiršo sielą. Ne veltui sakoma: pardavė nela bajam. Tad ir srebia dabar tą savo pasirinkimą. šės, varn os prieš ės, varl ės priešės... - Ko galėtume pasi mokyti iš gamtos? - Visko. Ji kalbasi ir labai daug pasako, daug daugiau negu žmogus. Juk senovės žyniai neturėjo jokių suknis tų kompiuterių, skaičiavimo maš in ėl ių, int ern et ų. Bet kokie buvo statiniai, kokios astr on om in ės žin ios! Juk - O kad a čia būn a Nukelta į 5 psl. Aplankius kaštoną su lietuvių ir vokiečių menininkų grupe. Eglė dešinėje. Paparčiiai, 2009 m. gydytis. Pirmą savaitę spjau dos i - nėr a von ios, uod ai, erkės... Antrą - nu gal neblo gai, juk pienas, sviestas... O - Kaip iš Paparčių atrodo ekologinės pro blemos? Klimato kai ta, graž ių viet ų už grob im ai, aug al ų ir gyvūnų retėjimas? - Vienas šviesus žmogus yra pas ak ęs: sus it vark yk ten, kur esi, ir kiekvienas tegul tai padaro - ir nebebus jokių ekologinių problemų. Štai kiekv ien ą sav aitg al į medžiotojai čia šaudo gy vius. Tai nuėjau ir įsakiau: mano žemėje nešaudykite. Šaudo ne tie alkani, kuriems valgyti reikia, kurių šeimos badauja. Šaudo jie tik tam, kad žudytų. Tai - žmogaus iškreiptumas, nutolimas nuo gamtos: nugalėsiu, nušausiu. O kai gyveni sutardamas su Diev u, net mint is į galv ą nešauna į upelį pilti šlamš tą - juk jame reikės praus tis, gyv ul į gird yt i. Bud a sakė - viskas yra susiję. Aš čia nusičiaudėjau, o dėl to galbūt Australijoje nugaišo drug el is. Žmog us įsiv aiz duoja esąs labai svarbus ir vienintelis, o visa kita - jo priešai. Bet taip nėra. Esi tik viena grandelė didžiausioje gamt os grand in ėj e. Tu ką nors prastai padarysi ir kam nors dėl to bus blogai. Bet žmogus to nesupranta. ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ / 2011 m. lapkričio 25 d. iš Paparčių jie iš kažkur tai sužinojo? Iš gamtos. Ji kalba su tavimi. Jei tu užsimerkęs, kurčias, tai ilgiau reikia pasėdėti, kad atsikištų kaiščiai ir pamaty tum dėsningumus, vyksmus, žvaigždes, - pamatytum ir pasimokytum. Aišku, greitai to nepastebėsi. Turi gyventi taip, kad būtum nuo to pri klaus om as. Ne taip, kaip miestietis, - atvažiuoja į savo vasarnamį ar turizmo sodybą, pasidairo ir išvažiuoja. Kas dien pro savo trobos langą matau, kaip ateina į sodybą lapės, atsklendžia vanagai... Ar žinot, kaip indėnai gydė susirgusius gentainius? Nu nešdavo ligonį į kadagyną ir palikdavo pasveikti. Pasvei kęs pareidavo. - Ko norėtute šiame gyvenime? - Nieko. Juk viskas Vieš paties duota, kad nebūtum kurčias ir aklas, kad nepasi duotum liūdesiui, sielvartui, pykčiui, materijai, kad neįk limptum nei į blogį, nei į gėrį, o būtum anapus jų ir atviras viskam, matytum viską. Bet žmog us - kirm in as, kur is augdamas save ėda. Bažnyčia po kaštonu „O dab ar eis im į man o bažnyčią”, - pakviečia Eglė. Užveriame trobelės duris ir patraukiame tilteliu per Var duvą. Įkandin mėgina sekti ištikimas Eglės kelionių po gamtą palydovas gauruotas šunelis Kutas, tačiau grimz ta į sniegą, todėl suvaitoja žmogaus balsu ir lieka laukti ant tako. Eglė iš Paparčių. 2009 m. 5 (677) Balta žvaigždė ant Lietuvos vėliavos Eglė Atkelta iš 4 psl. PENKTADIENIS, Nr. 11 O mes stabtelime prie eg lės ir egliuko, kuriuos Eglė kasdien mato pro langą, pa skui užklampojame ant Mei lės kalvos - taip šios valdos šeimininkė ją pavadino. Nuo čia gražiai matyti apylinkės ir Šaltinio bei Svajonių kal nai kitapus Varduvos - taip juos pakrikštijo Eglė. Aplink sav aim e žel ia ąžuol iuk ai, klevai ir laukinės obelaitės, o vasarą veša visokie žolynai - Dievo dovanos, kaip sako Eglė, ji mėgsta jas rinkti ir kitiems to nedraudžia. Nusileidžiame prie Vardu vos. Dar truputis, ir prieš akis išnyra milžiniškas kaštonas, iškėtojęs galingas šakas, tarsi norėtų kuo daugiau apglėbti pasaulio. Porą šakų kažkas jau nupjovė... “Ar dar matėte kur nors Lietuvoje tokį didelį kaštoną? Prašiau gamtosau gininkų paskelbti saugomu gamtos paminklu - nesutiko”, - pasiguodžia Eglė. Tai ir yra jos bažnyčia. Čia Eglė ateina pasimelsti kone kasdien, pro čia į mokyklą vaikšto jos vaikas. “Kai pa vasarį kaštonas sužaliuoja, pražysta - jo glėbyje pasijunti tarsi kitame pasaulyje. Čia ta vęs nemato ir negirdi, čia tu laisvas, čia kiti dėsniai, kitas laikas, čia viskas kitaip. Bus ar nebus tos materijos-daik tų, ne tai esmė, svarbiausia - širdis, siela: kad būtų kuo daugiau jose šviesos, kad kuo mažiau apaugtum stereotipų maurais, kad išliktum skaid rus ir tyras”, - greitai kalba Eglė ir vis glosto, glosto me džio žaizdą, gal tikrai, o gal man taip tik pasirodė, prašy dama ją greičiau užgyti. „Lietuvos žinios“ yra šalta kaip mirtis ir slepia režimo aukų kančią Atkelta iš 1 psl. uždaros šalies” herojus yra žurnalistas, slapta filmavęs įvy kius Birmoje per 2007 m. demonstracijas ir kruviną chun tos susidorojimą su protestuotojais. Jis – realus žmogus, o didžioji dalis filme rodomos medžiagos yra nufilmuota Birmos VŽ – video žurnalistų. Filmas buvo apdovanotas Sundance Film Festival 2009, Berlin Film Festival 2009, San Francisco International Film Festival 2008, IDFA 2008, Full Frame Doc Festival 2009 ir kt. kino festivaliuo se. Lietuvoje filmas pirmą kartą parodytas 2009 m. „Kino pavasario“ festivalio programoje. Filmas, sukrečiantis pasakojimas apie režimą ir jo sukel tą nusivylimą, kančią, apie žmonių pastangas išsilaisvinti ir skaudžius pralaimėjimus... Tačiau tai filmas - ne tik apie Birmą. Šis filmas – ir apie mus, mums. Apie tai, ką mes turime, ir ko mes neįvertiname, ko namatome ir ko dažnai nesuprantame. Ir dar. Šis Rytų Europos studijų centro projektas – „Bir mos kampanija 2011“ - ypatingas. Jūs, mes visi, kiekvienas - patys galime organizuoti renginį savo draugams, kaimy nams, bendramoksliams – Oskarui nominuoto dokumen tinio filmo „Birmos VŽ. Reportažas iš uždaros šalies“ per žiūrą. Rytų Europos studijų centras gali atsiųsti nemokamą DVD su lietuviškai subtitruoto filmo įrašu. Filmą rasite ir Plungės viešojoje bibliotekoje. Liks tik pasikviesti žiūrovų ir įsijungti grotuvą. Ir atsivers Birmos kasdienybė. Kaip sakė vienas buvęs Rytų Europos studijų centro stažuotojas: „Balta žvaigždė ant Lietuvos vėliavos yra šalta kaip mirtis ir slepia režimo aukų kančią“. Plungė Kęstučio Vaitkaus nuotr. Dėmesio! Prasidėjo „Žemaičių saulutės“ 2012 metų prenumerata! Kviečiame užsisakyti! KŪRYBOS PADANGĖJE Meno parodos 2011 m. lapkričio 16 d. Glaudžių kaimo bibliote koje atidaryta plungiškės fotografės, fotoklubo „Žybt“ narės Oksanos Šukienės fotografijos darbų paroda „Mano geriausias draugas“. Maloniai prašome lankyti iki gruodžio 30 d. 2011 m. lapkričio 9 d. Plungės miesto bibliotekoje (Maxima XX, 2-as aukštas, Vaižganto g. 81) atidaryta pirmoji plungiškio Vytauto Ambraškos tapybos paroda „Kūrėjas – kūryba. I d. Senasis Testamentas“. Taip pat kviečiame aplankyti ir toje pačioje bibliote koje veikiančią istorinės dokumentikos parodą „Įžymūs tarpukario kauniečiai“. 2011 m. lapkričio 18 d. Rietavo kultūros centre ati daryta metinė Plungės ir Rietavo fotografų klubo „Žybt“ fotografijos paroda. Veiks iki 2012 m. sausio 1 d. Plungės viešojoje bibliotekoje (Laisvės al. 19) nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki gruodžio 1 d. veikia fotografui Raimundui Urbonui skirta ATMINTIES paroda. Iki 2011 m. gruodžio 1 d. Plungės kavinėje „Skalvi ja“ (Vytauto g. 3) veikia Raimundo Urbono fotografijos paroda. Žemaičių dailės muziejuje (M. Oginskio rūmuose, Parko g. 1, Plungė) iki 2011 m. gruodžio 1 d. veikia ret rospektyvinė Raimundo Urbono fotografijos paroda. Grumblių kaimo bibliotekoje (Plungės r.) iki 2011 m. sausio 1 d. veikia plungiškio fotografo Kosto Slivskio gamtos fotografijos paroda. Kviečiame Lietuvos bei Plungės krašto dailininkus, fotografus, tautodailininkus savo kūrybos darbus eks ponuoti Plungės viešosios bibliotekos rengiamose pa rodose. Informacija teikiama: el. paštas - zemsaulute@ gmail.com; tel. 8 448 72372, 8 614 65329. Plungės viešosios bibliotekos informacija Juozas Šikšnelis – gimė 1950 m. Švendubrės kaime, netoli Druskininkų. 1973 m. Vil niaus universitete įgijo bibliotekininko-bibliografo profesiją. Nuo 1994 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 2011 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Daugelio knygų autorius. Rašo detektyvinius romanus Raido Dubrės slapy vardžiu. Apdovanotas ne viena literatūrine premija. 2009 m. Klaipėdos kultūros magistras. Šiuo metu J. Šikšnelis yra Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos direktorius. Dainius Sobeckis Keliaujant su klasiku turi būti pasirengęs įvairiems netikėtumams. Pavyzdžiui: ūmai rodo ženklą sustoti, nors akivaizdžios priežas ties tam lyg ir nebūtų: kuro užtenka, šlapimo pūslė lai ko, kelias neveda, anot poe to, į pražūtį, mirtį, kapus, skrandžiai artipilniai, švie čia saulė, gal kiek sausoka rugpjūčiui, mat šį mėnesį brandinami vaisiai ir šla kas lietaus nebūtų pro šalį. Bet ne žmogus stovi prie to čiaupo, ir ne jo protui tai svarstyti. Klasikui atrodo kitaip, todėl mirkčiodamas avarinio sustojimo ženklais, verčia ir mus sukti į pašalį. Vieta nykoka – abiejose kelio pusėse ankanti pelkė, viet om is dar melsv uoj a vandens plikės, pasvirę sty ro patręšusių medelių staga rai, auga reti krūmokšniai. Negali sakyti, kad aplinka gąsdina, nes vieta atvira, bet nemalonu, nes prie viso to iš pelkės sklinda sunkus dvokas. Kažkas pūva. Bet klas ik ui nė mot ais, jam rūp i kel ias. Tar yt um bit nikui, kuriam kelias buvo pat s gyv en im as. Bet kur tau, Jeronimui rūpi perdėm žemiški dalykai – kelio ko kybė, posūkių skaičius bei Juozas Šikšnelis Kelias Iš ciklo „Vasara su klasiku“ laikas per kurį pasiekiamas tikslas. Nustėrstu, nes nei į vieną klausimą greitomis nerandu atsakymo, tik neju čiomis prisigretinęs bandau sugauti jo akyse pamišimo liepsneles. Ranką ant šir dies padėjęs prisipažįstu: nešokinėja tos liepsnelės, net akys neblizga. Tiesa, spalvos ir dabar negalėčiau pasakyti, nes buvo kiek pa blukę. Kažin, jeigu apklaus ti šimtą atsitiktinių žmonių, ką jie įsidėmi pašnekove: bat ų ar akių spalv ą. Ko kie būtų rezultatai? Sunku nus pėt i, bet aš net sav o žmonos, su kuria pragyve nau trisdešimt metų, akių spalvos nežinau. Gal todėl, kad vengiu žiūrėti į akis ir pats nesileidžiu, kad į jas žiūrėtų. Lyg būčiau prisidir bęs. Bet tiek to. Jeronimas nesuko akių šalin, žiūrėjo tiesiai ir laukė atsakymų. Be, kaip jau minėjau, lieps nelių akyse. Pradėjau mik čioti. Man taip pasitaiko. Sako, kad tas mikčiojimas išduoda susijaudinimą, no rą pašnekovą pasiųsti kuo toliau. Gal ir taip, bet Jero nimo nesirengiau siųsti. Jis žmogus tegul ir keistas, bet nenusipelnė būti pasiųstas. Nusipelnė gyventi geriau, anot to politikų šūkio. To dėl susikaupiau ir paprašiau pradėti iš pradžių. Pradėjus iš pradžių, daug kas pasiro do ne taip tragiškai, pama niau. Ir iš tiesų, Jeronimas turėjo racijos: kelias kuriuo važ iav om e buv o pras tas. Jeigu turi galimybę rinktis, rinkis, ne, ne prekę lietu višką, o geresnį kelią. Dėl Diev o, rekl am in ių klip ų tekstai tiesiog kalte įkalti į mūsų sąmonę, su replėmis neištrauksi, su kūju neišmu ši. Bet lengva pasakyti, nes ne į kiekvieną tikslą veda po dešimt kelių. Čia tau ne utopinė demokratija. Arba priešrinkiminis ermyderis, kai kiekvienas besiveržian tis vald žion, diev ag oj as i žinąs vieną vienintelį, tikrų tikriausią, svarbiausią – ge rą kelią. Ar reikia priminti, jog tai būna akių dūmimas? Tikriausiai visi jau įpratę būti vedžiojami už nosies, kad abejingai priima žaidi mo taisykles, o likę su ilga nosimi, tik mosteli ranka, net nepajėgia išsišiepti – iš pykčio ar nusivylimo. Bet Jeronimas nelinkęs taip giliai knisti, pardon, kaip tik knisasi gilyn, no rėdamas įrodyti, kad keli ninkai šiam keliui pagailėjo grunto: žiūrėk, sunkiai pūto damas, spardo akmenėlius, kas tokio diametro skaldą naudoja keliui? Tyliu. Iš kur man žinoti, kokio diametro skalda pilama? Bet smalsu iš kur Jeronimas žino. Iki šiol garsėjęs savo keisteny bėmis – pažino visus keturis materijos elementus: ugnį, vandenį, orą ir žemę, bet apskritai, kaip mąstytojas, ne kelių tiesimo inžinierius. O jis nesustodamas mala: kaip nus ik alst am ai ner ū pestingai buvo tiesiamas šis kelias, mat norint teisingai tiesti, reikia ne tik ištyrinėti gruntą, pamatą, bet numa tyti drėgmės kaupimosi ir pašalinimo griovius ir taip toliau. Bijodamas, kad galiu susipainioti Jeronimo termi Nukelta į 6 psl. 6 2011 m. lapkričio 25 d. Atkelta iš 5 psl. nuose ir samprotavimuose, toliau necituoju, tik ramiai klausiu: kur mes važiuoja me? Jeronimas sutrinka ties net eis ing ai pas kaič iuot u kel io nuolydžiu, sumirk si savo, dabar jau drąsiai tvirtinu, bespalvėmis arba sunkiai įvardijamos spalvos akimis, ir gūžteli pečiais. Įdomiausia, kad mudvie jų pačios lyg niekur nieko pešė dūmą ir kažką gyvai aptarinėjo. Ne kelio dangą tikriausiai. Kitaip sakant, šis sustoji mas niekam, išskyrus mane, nep as ir od ė nen um at yt as. Tad ar ne laikas apsilankyti pas psichiatrą? Atrodo jų era Lietuvoje jau aušta. Pa doriose kompanijose kalba pradedama: mano psichiat ras teigia... Aim an! Ne aš vien as Juozas Šikšnelis Kelias Iš ciklo „Vasara su klasiku“ stebiuosi šiuo netikėtu ir ber eik al ing u sus toj im u: pro šalį lekiančios maši niuk ės stabt el i, jų kel ei viai atid žiai nuž iūr in ėj a mūsų kompaniją. Vienoje iš vandens plikių plaukio jant i gulb ių šeim yn ėl ė: impozantiškas ir pasipūtęs tėvas, kiek užguita pati ir pilkšv i jaun ikl iai, išt ies ę kakl us irg i dair os i mūs ų pusėn. Nepanašu, kad buvo įpratinti prie pravažiuojan čiųjų išmaldos, kaip mies to kūdr os e plauk ioj ant ys Leonardas Andriekus Rašytojų susirinkime Vilniuje Rašytojai ir rašytojos bei visi įkvėpto žo džio Mylėtojai ir Mylėtojos, Šiandien sunku man išreikšti savo džiaugsmą, kurį jau čiu būdamas su Jumis – tokiais kūrybingais bei rinktiniais Tautos nariais ir sykiu perduoti išeivijos Rašytojų D-jos sveikinimą. Po beveik šešiasdešimt metų, išgyventų svetur, antrą sykį sugrįžtu į gimtąją žemę pasisemti įkvėpimo ir pasiguosti savo ilgo gyvenimo saulėlydyje. Kai dabar žvelgiu į nepriklausomą Lietuvą, pradėjusią naują istorijos epochą, tas mano gyvenimo saulėlydis atro do, toks žėrintis, kad jo nenorėčiau mainyti į spalvingiau sius tropikų vakarus. Kas man jie, jeigu regiu savo tautą prisikėlusią ir lyg po „kraujo krikšto“ viso pasaulio ir Dievo akyse praeities dramą. Šiuo metu juk stengiasi išsivaduoti iš praeities klaidų net tie mūsų tautos broliai bei seserys, kurie atrodė jau lyg prarasti, lyg jau per toli nuklydę. Tegul jiems padeda atlaidusis Dievas. Tikrai jaučiuosi toks laimingas, dar sykį kojom palietęs savo gimtąją žemę, o širdimi – visą tautą su didinga bei paslaptinga istorija, dar neišskleistais kūrybiniais žiedais, dar neišgiedotais poezijos posmais... Bet ir ta žemė juk tokia tokia didinga, kurioje kadaise šlamėjo gintaro girios, slinko ledynai, ant jos ošė jūra ir po visų tų geologinių epochų sužaliavo lygumos, iškilo kal velės, sušlamėjo šventos girios ir motina Baltija pragydo savo amžinas raudas. Mūsų protėviai, atkeliavę iš kažkokių tolimų bei pa slaptingų sričių, tikrai negalėjo rasti gražesnės ir jaukesnės vietos, kaip čia, Baltijos jūros motiniškame glėbyje. Aišku, jie nenujautė, koks pavojingas bus tas pajūris, kur taip kruvinai skleisis tautos istorija, kaip sunku bus išlaikyti patį brangiausią turtą – sanskrito seserį gimtąją kalbą... Bet jeigu ir būtų kas tuos ateities vargus apreiškęs, vis tiek mūsų proseneliai būtų čia pasilikę, nes to norėjo pats Dievas. Todėl kiekviena besaikė emigracija būtų labai apgai lėtina. Dievo valia buvo, kad šitame Baltijos pajūryje po kovų ir apgaulių pagaliau suklestėtų krikščioniška kultūra, išsiskleistų tautinė savimonė, dvasinis atsparumas prieš įvairias ideologines audras. Juk antai ir Šventasis Tėvas jau seniai taip norėjo aplan kyti Lietuvą; jau vasarą Denverio mieste jaunimo kongreso metu ir Romoje audiencijose kalbėjo minioms apie kilnią lietuvių tautą, apie mūsų seną kalbą, apie ištvermę vergijos metais, apie saulėtą ateitį... Įsivaizduokime, senelis jau septyniasdešimt trejų metų mažiaus pats mokosi lietuvių kalbos, bučiuoja Lietuvos žemę, lyg kokią šventą relikviją, skrenda į Kryžių kalną ir ten žvarbiame laukų vėjuje mokina mus, kaip iš Kristaus kryžiaus gauti stiprybės. paukšč iai. Šie spoks oj o ne su viltimi, bet smalsu mu, savo mažose akytėse, kurių spalvos taipogi neį žiūrėjau. Kart oj u klaus im ą, ne kasdieniškai, ne lygiu, be spalv iu bals u, bet sud ir gęs, kiek pak elt u ton u. Viešpatie, kur dingo mano psic hiatr as, kur is gal ėt ų pamokyti: kvėpuokite gi liai, su ar be pertrūkių, ar jaučiat kaip šiluma plūsta jūsų kaire koja, ranka ar dar gil iau, aukšč iau, plač iau, veln iop psic hiatr us: kur mes važiuojame? Staugiu ne savu balsu. Krūpteli ne tik gulbės, bet ir mūsų pa čios, kurias ak, kaip norė tųsi kartais palyginti šiems paukščiams, bet tam reikia ko? Ant karštųjų net nepa sak yč iau. Met a nuor ūk as ant plento, trina kulnais, jos pasirengę, jos nekaltos. Bet PENKTADIENIS, Nr. 11 kodėl mes sustojom vidury je šios pridvisusios pelkės, kur niekas niekada nesusto jo, kur naktimis tikriausiai vaidenasi pelkių kipšiukai, apsimetę pavargėliais, ga linčiais sukelti užuojautą. Bet kas dabar gali sukelti užuojautą, kai per minutę pasaulyje žūsta tūkstančiai, o gal dešimtis kartų dau giau? Kai miestų gatvėse kas penk iasd eš imt metr ų stovi elgetos, ištiesę rankas. Vieni jų baigę aukštuosius, kiti net habilituoti... Iš kur tas publicistikos proveržis? Bet kodėl mes sustojome? Dabar jau klau siu sav ęs, nes man o psi chiatras, kuriam dar nesu mok ėj au, nes ut ar iau dėl laiko ir dažnumo, kuriuo pas jį lankysiuosi, tyli, to dėl nusiraminu ir klausiu: ko verdi, ko burzloji? Ar žmogus neturi teisės vieną To Šv. Tėvo pasakytos kalbos turėtų būti įrašytos į kiek vieno lietuvio širdį – į jaunuolio, į senelio, į vyro, į moters, į mokslininko ir menininko, į visuomenininko ir politiko... Labai mums įsidėmėtini Jo žodžiai Vilniaus universiteto šventovėje, taikyti kultūros veikėjams, t. y. Ypač rašytojams, kurie savo kūryba labiausiai turtina tautos dvasią. „Dievo meilės paskatintas, atvykau pas jus. Sujaudintas žvelgiu į jūsų akis, liejusias ašaras. Jūsų asmenyje, t. y. kultūros veikėjų, apglėbiu visus il gai kentėjusius brolius, ir pirmiausia trokštu kartu su jumis žvelgti į ateitį, į mūsų laukiantį pažangos ir taikos kelią. Nebijokite, Bičiuliai, atverti durų Kristui. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą bei vieningą žmo niją“. Stebint Šv. Tėvo nuoširdumą Lietuvai, manau, aiškiai buvo jaučiama, jog tai žmogus, kurio šaknys yra lietuvių tautoje. Žinoma, gal ne visi suprato, kiek daug savo apsilankymu popiežius padėjo mūsų tautai. Viso pasaulio akivaizdoje jis iškėlė į dienos šviesą, kad lietuvių tauta priklauso Vakarų, o ne Rytų kultūrai, kuri iki šiol mums taip įkyriai peršama. Nežiūrint penkiasdešimt metų prievartinio ateizmo, Šv. Tėvas pažymėjo, kad Lietuva tebėra katalikiška, tuo paska tindamas nusivalyti visas materialistinio ateizmo dėmes. Kaip pradžioje minėjau, po ilgo buvimo svetur aš antrą kartą sugrįžtu į Lietuvą, kad ją arčiau pažinčiau, giliau už jausčiau, nuoširdžiau pamilčiau. Atvykęs pirmą kartą, 1998-jų metų vasarą, ją radau dar okupuotą, bet kaip ankstyvo pavasario gamtą jau žaliuo jančią ir dainuojančią. Dabar. Antrą kartą sugrįžęs, radau ją nepriklausomą, atsi kračiusią svetimos kariuomenės, pabučiuotą bei palaimintą Šventojo Tėvo ir įžengusią į naują dvasinio bei ekonominio gyvenimo tarpsnį. Dabar lietuvių tautos uždavinys yra išrauti visas nuo dėmingas piktžoles, visas ateizmo liekanas ir suklestėti dorove, mokslu, menu, ekonomine pažanga... Šiame heroiškame žygyje, kuris užsitęs gana ilgai, be galo reikšmingą vaidmenį atliks ir rašytojai. Taigi ir atsiveria nauja kūrybos epocha. Po penkiasdešimt dramiško sukrėtimo metų, žinoma, daug kas klaus, kuria linkme dabar pasuks lietuvių lite ratūra? Ar ji, persilauždama į naują epochą, dar kurį laiką plū duriuos nihilizmo, miesčioniškumo, pesimistinės filosofijos ir neriboto sekso įspūdžiais, ar ji lenksis prie gyvybinių krikščionybės ir savo tautos versmių. Galimybės čia yra beribės. Mūsų literatūra dar tebėra jaunutė, vos pradedanti įplaukti į visuotinę srovę, neišgarsėjusi Nobelio premijos laureatais. Bet nebijokime, žmogaus nevaržoma dvasia visuomet yra linkusi į gėrį. Ir savo literatūroje, po šio dvasinio atgimimo mes su silauksime naujų talentų, kurie stebins pasaulį taip kaip susilaukė mažos tautos – švedai, norvegai, suomiai. Pagaliau mūsų tautos kūrybinį pajėgumą liudija ypač nepriklausomybės laikotarpis. Juk tada tauta vos buvo prisikėlusi iš griuvėsių – be uni versiteto, be gausios šviesuomenės, be bendrinės kalbos, be operos, be teatro, vos su keliais rašytojais bei dailininkais – o kaip ji suklestėjo per tą trumpą dvidešimtmetį: (677) / kartą iš niekur nieko imti ir sustoti viduryje tyrų, ankan čios pelkės akyje ir pradėti kalbą apie kelią. Ar neturi teisės? Turi, nusileidžiu ve lėk niekieno nepatartas, pats sugalvojęs, be to stebimas Jeronimo žvilgsnio, kuriame nespėju perskaityti nei prie kaišto, nei klausimo: iš kur tas nervas? Nieko, žmogus stebi mano konvulsijas, ta rytum žiūrėtų į besiraitantį perkirstą slieką, be pagailos, be smals um o, abej ing ai? Sunku pasakyti, nespėju pa gauti, nes nežinia kodėl jis ūmai nusuka akis. Kas žino, gal sustojimas buvo noras išprovokuoti mane? Bet ką čia pliauškiu! Jeronimas yra neveltui klasikas, todėl lieka ne tik teisus, bet ir visiškai supai nioja mane, nes pasižiūri pri merkęs bespalves, o gal visas vaivorykštės spalvas slepian ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ čias akis, atsidūsta tarytum prie beviltiško ligonio patalo ir sako giliamintišku balsu: o juk nėra žemėje nesusi kertančių kelių. Tai pasakęs, sumosikuoja rankom, ragin damas damas, kurios pajutę tarp mūsų tvyrančią įtampą, laukė atomazgos, šoka į ma šiniukę, užveda motorą ir ima kaip pašėlęs tūtuoti. Pak lusniai seku jo pavyzdžiu. Palikus tą nejaukią ir keistą vietą, švilpiant pro rudeniui besirengiančius laukus, sme genis tarsi kirminas griaužė mintis apie nesusikertančius kelius. Gyvenimas, jei taip galima išsireikšti, tarytum tyčia patvirtino klasiko min tį, nes kas keli šimtai metrų mūsų kelią kirto kiti keliai, dažniausiai negrįsti, todėl išvažiuojantys iš jų palik davo ant plento nešvarumų šliūžes. Klaipėda Ji išugdė tikrai vertus Nobelio premijos kūrėjus, kaip Krėvę, Putiną, Brazdžionį, Aistį ir gal kitus. Lietuvių rašytojų gyvastingumą regime ir per paskutinį penkiasdešimtmetį: Rašytojai išeivijoje kūrė, atlikdami sunkius fizinius dar bus, okupuotoje tėvynėje – įvairiai mėtydami pėdas, kad tik kaip nors išsaugotų tyrą kūrybinį žodį. Kadaise Kristus yra sakęs „Jūs – pasaulio šviesa, jūs – žemės druska“. Tie žodžiai pirmiausia buvo taikyti apaštalams; bet, kai juos prisimenu, manau, jog tai įspėjimas ir rašytojams. Mat rašytojo pašaukimas yra savotiška kunigystė dviem atžvilgiais. Pirmiausia, tai labai retas atvejis, kad žmogus taptų ra šytoju, panašiai, kaip ir kunigu. Tai tikrai dieviška charizma, būtent giliau už kitus įžvelgti į gyvenimą ir jį net perkurti naujom spalvom ir įspūdingais vaizdais. Antra, talentingo rašytojo galybė yra pasiekti giliausius žmogaus sielos sluoksnius. Vargu kada gims toks kunigas, kuris savo pamokslu taip pataikytų į žmogaus širdį, kaip rašytojas kūrybiniu žodžiu. Užtai, kai rašytojui pripažįstama pilna kūrybinė laisvė, negalima nutylėti ir pilnos atsakomybės. Manau, kad šiuo metu tauta itin daug laukia iš savo rašy tojų, atsimindama, kad jie „Aušros“ bei „ Varpo“ gadynėse budino ją iš gilaus amžių miego. Žinoma, dabartinio atgimimo laikmečiu rašytojai neša atsakomybę ne vien už savo žodį, bet ir už kitas kultūri nes vertybes, be kurių tasai kūrybinis žodis skurstų ir net sunyktų. Čia turiu mintyse mūsų gimtąją kalbą, tokią seną, skam bią ir taip vertinamą mokslininkų, kuri, deja, yra skurdina ma ypač žurnalistų. Išskyrus lenkmetį, niekad nebuvo taip kišama į ją sveti mų žodžių, dažnai angliškų, kaip yra daroma dabar. Rašytojai prieš tą negerovę turėtų pakelti balsą. Kodėl taip atsitiko? Argi nėra jėgos, kuri galėtų sulaikyti tą kalbinių sveti mybių antplūdį? Argi rašytojai savo autoritetu neturėtų išeiti į kovą prieš tą mafiją mūsų žurnalistikoje? Šioje ir kitose kūrybinio bei kultūrinio gyvenimo srityse visa širdimi linkiu Jums sėkmės. Pabaigoje noriu priminti ir tai, kas man labai svarbu. Beveik prieš 80 metų, gimdamas naktį, išvydau pritem dytą visatos veidą, dabar prieš įžengdamas į antgamtinę buitį, regiu, per skausmus kažkaip atgimusią bei išskaid rėjusią visą žmoniją, ypač lietuvių tautą. Ji yra lyg po dvejopo krikšto, pirmojo vandens, priim to prieš 600 metų ir antrojo – kraujo, priimto per praėjusį penkiasdešimtmetį. Kai dabar Lietuva laisva, ir mano gyvenimas įgyja lyg naują prasmę. Atrodo, kad neveltui gyventa. Mat, kiekvie nas, nors ir mažas darbelis, savotiškai įsiderina į bendrą tautos lobyną. Tad ir norėčiau, kad mano gyvenimas būtų padėkos himnas aukščiausiajam už gausią skausmo bei džiaugsmo malonę. 1993.XI.4 Parengė Dainius Sobeckis Plungė ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ / 2011 m. lapkričio 25 d. PENKTADIENIS, Nr. 11 7 (677) Anicetas Stonkus Sodybos Pabaiga. Pradžia Nr. 9 (675). Taip 1928 m įvyko įkur tuvės, į kurias pirmas buvo įneštas būsimas paveldėto jas (botakriokis) naujagi mis Jonas. Pastate buvo 10 įvairių patalpų, trys lauko įėjimai, po trečdaliu namo rūsys, jame šulinys geria mam vandeniui ir šulinys nuotekoms. Iš virtuvės buvo į šulinį vamzdžiu pajungta rankinė pompa vandeniui. Šeimyninis gals buvo tin kuot as, o „ger as is“ tap e tuotas. Abejuose galuose po koklinių pečių komplektą. Langai, trijų dalių. „Gera sis“ galas buvo naudojamas svečiams, kaliedininkams priimti arba vestuvėms ir krikštynoms. Kai aš gimiau 1933 me tais buv o pas tat yt as pa skut in is iš nauj ų stat in ių – kluonas. Manau, kad jis maž iaus iai pas ik eit ė nuo senovės savo giminaičių. Kaip ir senovėje linai, kaip techn ik in ė kult ūr a, buv o aug in am i ne tik sav om is reikm ėms, bet ir pard a vim ui. Tik viet oj e talk ų mintuvais, jau mynėme su meistro Urbono pagaminta mašina, sukama transmisija nuo maniežo. Bet vis tiek reikėdavo šiaudelius gerai išdžiovinti pirtyje. Niekas spragilais nekū lė javų ant grendymo, bet reikėjo su volu nuvolioti ir iškulti linų galvenas. Į šali nes vis tiek suveždavo javus kol su kuliamąja, sukama matoru „Blaestone“, sulau kus eilės iškuldavo, šiaudus išgabendavo ant tvarto arba į žardinyčią. Kiti likdavo laisvoje šalinėje. Kluonas buvo karkasinis, apkaltas lentomis, be pamatų. Tiesiog senovinis bran gakmenis buvo 19 a. pra džioje pastatyta klėtis. Sienos iš senoviškų skliu tų aptaisytų sienojų [skliutas - senoviškas platus kirvis rąstų šonams nutašyti]. Apa tinis vainikas padėtas ant di džiulių akmenų. Grindys ir lubos iš storų dročių pjautų lentų. Viduje 4 kamaros šei mynai, viena mėsai, o kitoje pat alp oj e buv o 6 mėjg os laiptai į viršų. Iš vakarinio ir šiaurinio šono prie kamarų priegrindai. Prie įėjimų, vie toje laiptų, didžiuliai plokšti akm en ys. Vien a kam er a buvo ištapetuota 19 a. rusiš kais laikraščiais „Niva“, ku riuos pramokęs rusų kalbos su įdomumu skaitydavau. Iš kamarų skaičiaus, mėjgų dydžio, matėsi, kad mūsų seneliai nebuvo skurdžiai, pasiturintys ūkininkai. Ant klėties aukšto, vaikai rasda vome įvairiausių senovinių įrankių, skliutų, lygintuvų šiaudiniam stogui dengti, senelio kalviškų ir staliaus įrankių, net jo nukaltų ant kapo paminklo „saulučių“. Stogas buvo iš abiejų ga lų laužt as. Šiaur in ė pus ė dengta labai storu šiaudų (ilginių) sluoksniu, apžėlusi ryškiai žaliomis samanomis. Galai ir pietinis šonas jau buvo perdengti skiedromis. Sodybai įsikūrus naujoje vietoje klėtis liko pakrašty je, prarado savo tiesioginę paskirtį. Grūdus laikė ant naujos trobos lubų, ten buvo ir valymo mašina – fuktelės. Mėsai sūdyti kubilas irgi buvo ant namo aukšto. Rū kytus gaminius laikė name vidurinėje tamsioje kama roje. Pagrindinės funkcijos liko kamarų, kaip šeimynos miegamųjų. Pradėjus užsiiminėti dar žininkyste, šalia padarius inspektus, į vieną sunešda vo įvairų inventorių. Kaip matome pasikeitus darbo sąlygoms, patobulinus, so dyboje jau galėjo užtekti ir 4-5 pastatų. Prie kiekvieno pastato buvo sava teritorija, atskirta nuo kitos vienokia ar kitokia tvora. Tarp jau jos ir tvarto vadinos žar dėjna. Prie tvarto, iš kurio pusės paleidžiami į lauką gyvuliai vadinosi laidaris. Didelė aptverta teritorija, kur buvo ganomi gyvuliai, kaip mūs ų pam in ij uos e, vadinosi pastauninkas. Apie trobą iki namo ir prūdo buvo kiemas. Jis buvo aptvertas, bet patvoryje pasodindavo vyšnių, slyvų, aviečių. Tarp žardėjnos, laidorio, numo, prūdo buvo sodalis. Paso dintos jame buvo dvi eilės obelų, apie 12, raudonųjų vašoklių, agrastų. Tarpuose buvo auginamos braškės. Per mūsų sodybos žar dėjną, laidarį iš pietų nuo Pakutuvėnų į Norvaišius ėjo kelias. Ant jo buvo trejos karklės, kurios privažiavus reikėjo atkelti ir vėl užkel ti. Šalia karklių ir ant takų perlipimui per tvorą buvo įtaisomos – lėpėnės. Tar pas tvoros pažemintas, per plyšį prakišta lentelė ir pri tvirtinta prie abiejų tvoros pusių įkaltų kuolų. Ne tik pastatai puošė sodybas, bet ir medžiai, sodai, tvarkingi keliukai ir tvoros, senoviškų šulinių svirtys, gandraliz džiai senuose medžiuose, bet ir tinkamoje vietoje į žemę įsmeigtas ilgos kar tys, kuriomis aukštai užlipę kvapieji apyniai, šnarėdami didžiavosi savo spurgomis. Buvo ir senoviškų sody bų, tautosaka – folkloras, paliečiantis kai kuriuos jų elementus. „Graži, graži panelė – po nosim burbulas (svirtis). Buvo ir eiliuotų, žemai tišk ų. Bij au, kad neb ūt ų pamirštos „senmergių ga džinkos“. Įdedu: Sveka būk Matotienė – pėjna kėldytuojė Par žardėjna gyntuojė – jaujie sogautojie. Pėrtie pastatyta, Kleckas apromstyta, Smalnyčė po nuosė pa kabina. Užpakalis joudu luopu ožluopytas. Vės as merg as biek ėt melstės į ton joudą luopą Stonkų sodyba apie 1935 m. Įdant vyrus gautomiet, Ė, vakum torietomės... Arba: „Varė Marė į ža gare, Kad parneštu dūdas va rė. Vo ta Marė nalaiminga – Parneš dūdas nabalsin gas Marė lepa par lėpėnė Dūd as krėt a ant sėd y nės. Kaim o žmon ės nor ėj o geriau ir gražiau gyventi, puošė sodybas, šviestis, mo kinti vaikus. Švęsti šventes ir linksmintis. Deja. Atėjo 1940 m. Bir želio 15 d. komunistinė Ru sija okupavo Lietuvą. Pasaulį seną išardysim Iš pačių pamatų... (Komunistų partijos him nas „Internacionalas“) Pirmieji žingsniai buvo, kad ūkininkus valdančius daugiau negu 30 ha, pakrikš tijo „buožėmis“ (кулаки) ir nacionalizavo likusią žemę. Ją išdalino mažažemiams ir bežemiams. Kartu prasi dėjo ir raudonasis teroras. Persekiojami ir įkalinami int el ig ent ai, buv ę valst y bės tarnautojai, šauliai ir kariškiai. Pagal sovietų ir fašistinės Vokietijos susita rimą, leidžiamą repatrijuoti vokiškos kilmės piliečiams. Iš Pakutuvėnų išvyksta ir daugiau nebegrįžta malūni ninkai Einsoldžiai, iš Alek sandr av o mok yt oj ai Gul binskai. 1941 m. pavasarį, po sėjos „buožėms“ įsako pristatyti didelį kiekį grūdų. Kas jų nebeturėjo, sodino į kalėjimą. Taip Kretingos kalėjime atsiduria pakutuvė niškis Meškauskas. Birželio mėnesį įvykdoma pirmoji didžiulė tremtis į Sibirą. Į gyvulinius vagonus pirmieji patenka mokytojai, inteli gent ai, buv ę vald in ink ai. Pakutuvėnų kaimas, laikinai to likimo išvengė. Birželio 22 d. vokiečiai užpuola sovietų Rusiją. Iki 1944 m. spalio 10 d. tęsiasi vokiečių okupacija. Grįžta sovietai, vėl tęsiamas raudo nasis teroras. Daug vyrų su ginklu pasitraukia į miškus, prasideda partizaninis karas. Bolševikų valdžia atnaujina trėmimus į Sibirą. Ištremia Stuopelio, Meškausko, Gri gal ausk o Stas io, Dob il o, Rupeikos, Sauserio šeimas. Kit i – Strop us Just in as, Stropienė Jeruslava palieka sodybas, pabėga į miestą, kiti pasitraukia, bijodami part iz an ų. Liek a laisv ų, neprižiūrimų sodybų, ku riose valdžia apgyvendina atsitiktinius žmones. Bet jie ne savininkai – šeimininkai. Pastatai dideli tušti. Taip jie išs prend žia kūr en im o problemą: viename namo gale gyvena, o kitą kūre na. Geresnius pastatus su sveikesniais stogais valdžia panaudoja savo laikinoms reikmėms. Į Rupeikos ūkį įkelia mokyklą, Just. Stro paus ūkyje įkuria mokinių internatą. Ant. Sauserio – medicinos punktą. Tai gerai – sodžiui reikalingos tokios įstaigos. Susikuria kolūkiai, suvisuomenina dar likusius gyv ul ius, inv ent or ių, pa dargus. Reikia medžiagos apt vara ms, kok iam laik i nam pastatui – važiuoja į „buožės“ ūkį ir žiūri ką, dar ras tinkamo. Taip nuo mūsų kluono buvo nuplėštos len tos, o rudeninis vėjas pabai gė juodą darbą – įsisiautėjęs pakilo ir nuvertė stogą. Pora kolektyvinio šeimininkavi mo pavyzdžių. Vienais me tais į mūsų daržinę privežė kol ūk in io šien o. Užv ež ė tiltu į viršų, nuvertė ir viskas tvarkoje. Bet kaip paimti ir išvežti? Dvejos durys į tvar tą. Per jas iš daržinės reikia ties iog kuokšt ais išp ešt i. Sprendimas saliamoniškas: atplėšė nuo šono lentas ir pasikrovė į vežimus šieną. Kartu išvežė ir „atlikusius“ lentgalius. 1951 m. vasarą, sus ir ink ę moksl eiv iai ir kaimo jaunimas, paraginti mokytojo Vitės, nutarėme Rupeikos ūkyje, kur buvo įsikūrusi mokykla surengti vaidinimą – kluono teat rą. Vaidinome J. Žemaitės „Pragerti balakonai“. Kolū kio vadovybė pritarė mūsų kultūrinei veiklai. Pakylai padaryti panaudojo kluono duris. Nukėlė nuo vyrių, bet daugiau nebepakabino. Greit ai buv o nug riaut as ir mūs ų „teatr as“. Tok ių pavyzdžių begalės. Melio raciją dar galime pateisinti, ji buvo priversta panaikinti sovietinio vandalizmo pėd sakus: užkasti ir užstum dyti likusius fundamentus ir pastatų likučius, bet už tai ateinančioms kartoms paliko nusausintą – nume lior uot ą žem ę. Daug el is vykdytojų, pasigailėdavo graž iaus ių sod yb os me džių – palikdavo, tačiau, dažniausiai, jie pakliūdavo į ganyklų teritoriją. Galvijai ieškodami po jais pavėsio, kas yd am ies i, nut rind av o žievę. Taip sodybų „pasku tinieji“ Mohikanai – mirda vo jose stovėdami. Pabaigai padariau Ston kų sodybos istorinę kom poziciją: Sodybų naikinimo amžius Sovietinė okupacija “Resp ubl ik in ės žem ės kom is ij os prie Liet uv os TSR Ministrų Tarybos ar chyv in iam e fond e 19451948 byloje. Kretingos ap skrities, Kartenos valsčiaus „sumažintų iki 5 ha” ūkių sąraše (be datos) įrašytas valdytojas Stonkus Anta nas, Antano (gimimo metai nen ur od yt i). Pak ut uv ėn ų kaime valdęs 46,14 ha že mės. Į valst yb in ė žem ės fondą paimta 41,14 ha že mės, 3A gyvenamo namo, 3A kluon o, 3A svirn o, 2 arkliai, kumeliukas, 3 kar vės, 3 veršeliai, 3 avys, 2 kiaulės, plūgas, 3 akėčios, 3 vežimai, pakinktų komp lektas, javams valyti ma šina, akselinė, pjaunamoji mašina. Valdytojui palikta 5 ha žemės.” Pagr ind as FR-61 ap 2 b-14 L35 Sod yb a gal ut in ai nu griauta 1969 metais. ... Nebier jau žardėjnas tuos, jaujė ė suodybas Kor gondrus manė ryšo lie padiejė. Tik Ožouls, Mėnėjė, pri simėnėma lėka Tėjk metų prašvėlpė so gimta kaima viejes (A. Stonkus „Ryšolys“ 2001-06-08) Marijampolė 8 2011 m. lapkričio 25 d. PENKTADIENIS, Nr. 11 (677) / ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ Aušra Brazdeikytė Per Lenkiją, Vokietiją, Šveicariją į saugomas teritorijas Prancūzijos ir Italijos Alpėse Rugs ėjo pas kutin ę sa vaitę 17 saugomų teritorijų darbuotojų iš visos Lietu vos aplankė tris Prancūzijos ir vieną Italijos nacionalinį parką, esančius Alpių kal nuose. Kelionė buvo finan suojama Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respub lik os biud žet o lėš om is, įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) projektą „Saugomų teritorijų specialistų kvalifi kacijos kėlimas, bendrosios ir specialiosios kompeten cijos didinimas”. Kel ion ės tiksl as buv o susipažinti su Prancūzijos ir Ital ij os saug om ų ter i torijų lankytojų centrais, pasižiūrėti, kaip saugomos teritorijos yra pritaikytos lankytojams. Devynios dienos autobu su neprailgo, nes kiekviena diena kuo nors nustebinda vo. Per keturias kelionės dienas pirmyn ir atgal teko įveikti apie 4800 km, o kur dar penkios dienos važiavi mo kalnų keliais... Pirmąją kelionės dieną, pervaž iavę vis ą Lenk iją, nakvynei apsistojome piet ryč ių Vok iet ij os miest e Drezdene. Tai Saksonijos žem ės sost in ė, įsik ūr us i Elbės slėnyje. Beveik visas miest as buv o sug riaut as per prieštaringai vertinamą Drezdeno bombardavimą Antr oj o pas aul in io kar o pabaigoje. Antrąją dieną pajudame Manheimo link. Važiuojant per didžiąją dalį Vokietijos, stebina tvarkingi miesteliai, kaimai. Namai mūr in iai, nudažyti baltai, stogai tam siai raudoni, kai kur juodi. Jokio išsišokimo tarp ki tų kaimynų. Banguotame relj ef e graž iai išr yšk ėj a dirbami laukai: tvarkingai suartos dirvos, kukurūzų, rapsų laukai. Kalnų šlai tuose į viršų eilėmis kyla vynuogynai. Ganosi karvių bandos, avys, arkliai. Pake lės prie greitkelio nušienau tos, šiukšlių nesimato. Prie greitkelio esantys miesteliai ir kaimai apsaugoti garso užtvaromis. Nematėme ir reklaminių skydų pakelė se. Vokiečiai daug dėmesio skiria alternatyviems, ap linkos neteršiantiems ener gijos šaltiniams. Sparnus suka daug vėjo jėgainių, ant namų stogų – saulės kolek toriai. Praktiški, taupūs ir tvarkingi tie vokiečiai. Iki Šveic ar ij os miest o Bazelio likus 120 km, pie tinės Vokietijos greitkelyje prasidėjo įdomūs dalykai: nenutrūkstamu srautu ju dėjo policijos, greitosios pagalbos automobiliai, įsi maišę tarp kitų mašinų. 30 km atkarpoje suskaičiavo me daugiau kaip 100 šių mašinų. Spėliojome, koks svarb us asm uo lyd im as. Pas ir od o, pat s pop iež ius Benediktas XVI, kilęs iš Vok iet ij os, tom is dien o mis lankėsi savo gimtojoje šalyje. Sustojus prie Vokietijos – Šveicarijos sienos, pa matome lietuvišką vilkiką su užrašu „Šiaurės vilkas“. Pasirodo, lietuvis nuosavu vilkiku gabena įvairiausius krovinius maršrutu „Italija – Anglija“. Dvi savaites va žinėja, dvi būna Lietuvoje. Dalį Šveicarijos prava žiavome temstant ir nak tį. Nėrėme į vieną tunelį po kito. Alpių priekalnės Vandens kaskada (krioklys) Ecrins nacionaliniame parke. apaug us ios mišk ais, su išsibarsčiusiomis ganyk lomis, vynuogynais, baltais miestelių pastatais. Nakties tams oj e neįžv elg iam e ir Šveic ar ij os-Pranc ūz ij os teritorijose esančio Žene vos ežero, antro pagal dydį (po Balatono ežero) gėlo vandens telkinio centrinėje Europoje. Į Pranc ūz ij os Van ois e (Vanuaz) nacionalinį par ką, 1900 metrų virš jūros lygio esančią L‘Orgèr vie tovę (iš prancūzų kalbos išvertus – miežinė duona), atvykome 1 val. vietos lai ku . Nakvynei apsistojome kalnų namelyje, vadinamo je pastogėje. Kambariuose - dviaukštės lovos, yra du šas, tualetai. Pastogė pri Snieguotos kalnų viršūnės Ecrins nacionaliniame parke. Sardjero monolitas Vanoise nacionaliniame parke. klauso hidroelektrikams. Prancūzijoje yra 8 na cionaliniai parkai, dar 2 jų parkai yra ne Prancūzijoje (Gvadelupės saloje ir Nau jojoje Gvinėjoje). Nacionalinių parkų aso ciac ij a apj ung ia vis ų jų tikslus. Nuo 2006 m. jau čiamas parkų veiklos suak tyv ėj im as. Buv o priim tas įstatymas dėl „parkų širdžių” išskyrimo. Ryt ą prad ed am e nuo paž int ies su park u. Mus pas it ink a park o ats tov as ryšiams su visuomene Do menikas. Pirmas ir garsiau sias Prancūzijos Vanoise nacionalinis parkas įkurtas 1963 met ais, užim a 146 500 ha plotą. Jame gyve na 36 tūkst. gyv ent oj ų. Aukščiausia parke esančių Alpių viršukalnė iškyla iki 3855 metrų aukščio. 2500 metrų aukštyje yra keliai, vedantys iš vienos perė jos į kitą. Po rugsėjo 15 d. mažai žmonių atklysta į kalnus. Sniegas valomas iki 1300 metr ų aukšč io, aukšč iau – ne. Kaln uo se ganomos avys, kurios, kad šeimininkas atskirtų savąsias, paženklintos ati tinkama spalva. Avis gano piemuo ir aviganiai šunys, kurie nebaikštūs ir leidžia si glostomi. Matėme, kaip skambaliuodama po kaklo parištais varpeliais, avių banda leidosi nuo kalno – buvo genama į kitą vietą. Kalnų slėniuose karvės. Iš jų pieno daromi sūriai (Bo foro, Tomo ir kt.). Sūrinių parke yra net 10. Labiausiai paplitęs gy vūnas kalnuose – švilpikas. Žmonės juos maitina, ne susimąstydami, kad jiems gali pakenkti. Tas pats su kalnų ožiais, kurių čia pri skaičiuojama apie 2000, ir kurie žmones prisileidžia. Vilkų yra labai nedaug, jie migruoja. Lūšys gyvena tik slėniuose. Parko teritorijo je gyvena trys barzdotųjų grifų, kurie minta dvėsena, por os, rieš ut in ės, kur ios lesa riešutus, spygliuočių sėklas, giles. Riešutus ir gi les paslepia po samanomis, medžių lapais. Vanoise nacionaliniame parke dirba 84 darbuotojai. Jie yra viešosios įstaigos, kuri priklauso nacionali niam parkui, darbuotojai: gidai, gamtos policininkai ir pan. Namai kalnuose – akme niniai su skalūno lakštų sto gu. Parko direkcija 20-30% rem ia viet in ius žmon es, norinčius pasikeisti tradici nį stogą. Architekto neturi, jį samdo. Norintys statyti parke turi gauti leidimą iš parko direkcijos. Mūsų grupei buvo pa siūlyta 2 val. pasivaikščioti kalnų taku. Informacinėse rodyklėse nurodomas ne tako ilgis, o vaikščiojimo trukmė, nes kalnuose sunku įvertinti atstumus. Įdomu tai, kad visi 8 Prancūzijos nac ion al in iai park ai jau 20 metų turi vieningą ta kų žymėjimą. Skiriasi tik parkų spalvos, pavyzdžiui, Van ois e NP yra mėl yn a spalva. Taku, kuriuo ėjome, kasmet per sezoną praeina apie 30 tūkst. lankytojų. Jis įrengtas prieš 25 metus. Art im iaus iu laik u sav i valdybė ir parko direkcija ruošiasi atnaujinti šį taką. Tako atnaujinimo projek tas kainavo 40 tūkst. eurų. Viena tako dalis bus pri taikyta neįgaliesiems. Tai atsieis apie 160 tūkst. eurų. Draudimo kompanija, kuri prisideda prie neįgaliųjų veiklos, bus šio projekto sponsorius. Parko direkcija rūpinasi savo takais: juos prižiūri, stato informacinius ženk lus, rod ykl es. 5 sez on o mėnesiams yra įdarbinama 12 žmonių. Vėliau tie patys žmonės dirba ir žiemos sli dinėjimo trasose. Vaikšt ant tak u, dėme sį atk reip ė inf orm ac in ių ženklų, rodyklių ir stendų pap rast um as. Met al in ės dėžės su informacija yra ant bet on o. Žiem ai šios dėžės nuimamos, pavasarį vėl pastatomos. Senas miš Nukelta į 9 psl. ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ / 2011 m. lapkričio 25 d. PENKTADIENIS, Nr. 11 Atkelta iš 8 psl. kas priklauso savivaldybei. Dalis miško saugoma, da lis kertama. Nutarta dalies miško nebepjauti, žiūrėti, kaip miškas vystysis na tūraliai. Vaikščiodami taku ma tėme švilpiką, gencijonus, kurie čia naudojami užpil tinėms daryti. Pietavome „Fort Mari Krist in“. Ši tvirt ov ė pa statyta XVIII a. ant aukš to kaln o, apl ink – gil ūs tarp ekl iai. Štai kod ėl ši tvirtovė nė karto nebuvo užimt a iki 1860 m., kai perėjo Prancūzijos priklau somybėn. 1960 m. iškilo klausi mas, kaip šią tvirtovę pa naudoti. Asuano miestelio taryba nusprendė čia įreng ti viešbutį ir restoraną. „Fort Mari Kristin“ res torane per metus apsilanko apie 8 tūkst. žmonių. Iš ke lių narių (nacionalinio par ko, kultūros paveldo, savi valdybės ir kitų atstovų) sudaryta taryba sprendžia, kam restoraną išnuomoti. Sutartis pasirašoma devy neriems metams. Nustebino skanūs tradi ciniai prancūzų patiekalai. Valg ėm e gard ų pirm ąj į pat iek al ą, triuš ien ą, pa ruoštą vyne, neapsakomo skanumo desertą. Ragavo me ir vyno, be kurio neį sivaizduojamas prancūzų stal as. Ant vyn o but el io – užrašas, kad tai Vanoise nacionalinio parko vynas. Net baltos servetėlės - su rest or an o pav ad in im u ir grafiniu piešiniu. Malonus aptarnavimas. Mums, lie tuviams, daug dar reikėtų iš pranc ūz ų pas im ok yt i, reklamuojant savąjį, ypač žemaitišką, kulinarinį pa veldą. Prancūzai pasakojo, kad ateityje čia bus iška bin ėtos sen osios grav iū ros – jau dabar ruošiamas projektas. Siekiama, kad čia atvykstančios grupės turėtų kuo daugiau įvaires nės veiklos. Provanso regiono valgiai Ecrins nacionaliniame parke. Po pietų važiavome prie 94 metrų aukščio Sardjero mon ol it o. Mus pas it ik o komunos gidas Jeremy. Jis yra atsakingas už rekreaci nių objektų būklę. Mono litas dar vadinamas fėjos kaminu. Uoliena panaši į gipsą, joje daug magnio. Čia mėgsta laipioti alpi nistai, nes gali gerai užsi kabinti. Vieta prie monolito ne seniai sutvarkyta: įrengta mašinų stovėjimo aikštelės, stendai, takai, vieta pik nikui, pažymėti „vartai“ į parko teritoriją. Viso tako įreng im as kain av o 246 tūkst. eurų. Parko darbuotojai skai čiuoj a lank yt oj us. Kad pal engv int ų sav o darb ą, parkas nusipirko matuok lius, kuriuos pastatė takuo se. Lank yt oj ų apk laus os vykd om os kas 5 met ai. Apklausiama nuo 1000 iki 1500 lankytojų. Apklausa trunka 15 minučių. Apklau są atlieka socialinė tarnyba birželio 15 d. – rugsėjo 15 d. Apklaus os anketa yra bendra visiems nacionali niams parkams. Kiekvienas parkas gali įtraukti į klausi myną savo klausimus. Vienas iš Ecrins nacionalinio parko lankytojų centrų. Kalnų takų ženklai Ecrins nacionaliniame parke. 2006 m. apskaitos duo menimis, Parke apsilankė 750 tūkst. žmon ių. 350 tūkst. lankytojų eina kalnų takeliais, kiti – tik grožisi parko vaizdais ir išvažiuo ja. Apie 80% lankytojų yra prancūzai, 20% - iš kitų 9 (677) šalių. 67% lankytojų par ke praleidžia fiksuotą laiką (pavyzdžiui, savaitę), 16% lankytojų atvyksta vienai dienai, 9% keliauja iš vie nos vietos į kitą. Iš visų atvykstančių lankytojų tik 7% apsinakvoja parke. Lankytojų mažėja. Kad pritraukti daugiau jaunimo, jam reikia siūlyti daugiau veiklų. Lankytojai sensta. 2006 m. vidutinis lankytojo am žius buvo 49 metai. Kas 5 metus atliekamų apskaitų duom en im is, lank yt oj ai senėja po 5 metus. Kalnuose esančios nu tolusios vietos (pastogės) yra svarbios vietos lanky tojams gauti informacijos apie parką. Parko darbuotojai daug dirb a su viet in ėm is mo kyklomis. Jie mokykloms pateikia įvairiausias temas, mokytojai jas renkasi. Park o reind žer iai 1-2 kartus per metus surenka šiukšles. Lankytojai šiukš lin a ned aug. Reind žer is užsiminė, kad vieną kartą jis pririnko tik vieną maišą šiukšlių. Nuvykome ir prie lan kyt oj ų centr o, kur is yra Terminion savivaldybėje. Į vidų nepatekome, nes buvo pirmadienis – ne darbo die na. Prancūzams poilsio die nos yra „šventas reikalas“. Mus lydėjęs parko atstovas ryšiams su visuomene Do menikas paaiškino, kad šie namai (pranc. Maison) bu vo atidaryti 2000 m. Tame pačiame name yra ir paštas, 130 m2 ekspozicija apie parką. 2007 m. ekspozici ja papildyta interaktyviu video vaizdu, nufilmuotu iš virš aus. Yra pastatyta kam er a grif ui film uot i. Vaizd as perd uod am as į kompiuterį. Ryšio perda vim as int ern et u kain av o 40 tūkst. eurų. Parkas yra sudaręs sutartį su Savojos kalėjimo kaliniais, kurie atrenka geriausius vaizdus, kurie transliuojami. Lankytojų centre kasmet aps il ank o apie 20 tūkst. lankytojų. Antrame aukšte įrengtą ekspoziciją aplanko tik penktadalis į lankytojų centrą užsukančių lanky tojų. Parke yra nemokamas transportas žmonėms, at vykstantiems į Bellecombe (populiarią kalnų vietą, iš kur galima vaikščioti kalnų takais) ir norintiems atvykti į lankytojų centrą, tai pat iš lankytojų centro patekti į Bellecombe. 70% paj am ų viet in iai gauna iš turizmo. 500 vie tinių gyventojų tenka 1300 atvykstančių turistų. Šioje vietovėje yra iš vystytas žiemos turizmas – slidinėjimas. Keletas gidų samdomi parko. Yra ir privačių gi dų, kuriuos apmoko parko direkcijos darbuotojai, or ganizuodami jiems kursus. Gidą reikia užsisakyti iš anksto. Aut ob us u važ iuoj am e iki Bell ec omb e. Kaln ų serpantinais kylant aukš tyn, kvapą gniaužia atsi veriantys nuostabūs kalnų vaizdai, posūkių staigumas ir kelio siaurumas. Sust oj am e aut om ob i lių stov ėj im o aikšt el ėj e. Turizmo sezono metu iki Bellecombe atvyksta apie 830, daugiausia 900, ma šinų per dieną. 6 tūkst. čia atvykstan čių lankytojų autobusiuku važiuoja toliau, 45 tūkst. lankytojų eina pėsčiomis nuo čia, 28% keliauja iki Baltojo ežero, 8% - iki pa stogės (4 – 5 val. ėjimo). Lankytojams skaičiuoti pastatyti 2 skaičiuotuvai, kam er os. Atitnk am om is dienomis lankytojus skai čiuoja žmogus. Nėra čia ir šiukšliadėžių. Per sezoną buvo pririnktas tik vienas maišas šiukšlių, daugiau siai nuorūkų. Kelias į kalnus nutiestas, siekiant pritraukti daugiau lankytojų. Lapkričio mėne sį, iškritus sniegui, kelias į kaln us yra užd ar om as. Tada galima keliauti sli dėmis. Iš kel ion in ių krepš ių pasiėmę tik nakčiai reika lingus daiktus, apie pusę valandos pėsčiomis keliau jame iki pastogės, kurioje nakvosime. Po pusės valandos ke lio pėsčiomis kalnų taku pagaliau pasirodo pastogė. Mus pasitinka gerai įmi tęs marg ak ail is kat in as, kuris įsigudrina užsilipti ant rod ykl ės, rod anč ios vietovės aukštį (2375 m). Mus lydintis Domenikas pas ak oj o, kad 2004 m. parko darbuotojai nutarė populiarinti šią vietą lan kyt oj ams. Past og ėj e per met us aps in akv oj a apie 2200 lankytojų. Šį skaičių galima dauginti iš 5, nes čia ateina labai daug lankytojų. Pastogėje yra organizuoja mi mokymai. Nuo spalio mėnesio ši vieta yra už daroma, tik paliekama 20 vietų tiems, kurie užklysta pernakvoti. Kelios vietos rezervuojamos parko dar buotojams. 144 tūkst. eurų kainavo rekr eac in ės įrang os at naujinimas. Pinigai buvo gauti iš Europos Sąjungos ir sav iv ald yb ės. 60-70% vis ų pin ig ų buv o skirt a inf orm ac in ėms lent oms pastatyti. Stendai pritaikyti ir ak lies iems: jie pad ar yt i iš lavos, padengtos emale, jų pagrindas – metalinis. Buvo restauruota koply tėlė. Vasarą klebonas čia at važiuodavo aukoti mišių. Mūs ų lauk ė nuos tab i prancūziška vakarienė. Na melio virėjas Žanas mums par uoš ė taip pranc ūz ų mėgtamos trintos sriubos, skoniu kažkiek panašios į lietuvišką rūgštynių sriubą, verš ien os mės os su ma karonų garnyru. Buvome pavaišinti Boforo ir Tomo sūriais. Desertui gavome „plaukiojančią salą“ (iš plaktus kiaušinių baltymus, kurie buvo išvirti ir patiekti su saldžiu anglišku kremu). Žanas pavaišino ir vietiniu šampanu. Dar ilgai tą vakarą skam bėj o liet uv išk os dain os. Mus lyd ėj ęs Dom en ik as buvo apdovanotas lietuviš komis dovanomis: Vilniaus krašto verba, knyga apie saugomas teritorijas. Keliamės pusę penkių ryt o. Trup ut į po penk ių valg om e pusr yč ius: ant prancūziškos duonos riekės tepame sviestą, dedamės marmelado, geriame kavą su pienu, arbatą. Kelionei Nukelta į 10 psl. 10 2011 m. lapkričio 25 d. Saint-Veran miestelis Prancūzijoje. Atkelta iš 9 psl. pasiimame Žano suruoš tus maisto davinius. Gerai prižiūrėtas katinas, vakar noriai pozavęs fotosesijai, trinasi tarp mūsų ir nieko nebijo. Iškeliaujame iš pašiūrės žvaigždėms ryškiai švie čiant virš kalnų. Žygiuo jame asfaltuotu keliu atgal prie autobuso. Išvykstame po šeštos valandos. Septin tą valandą pradeda aušti. Naujom spalvom pamato me Mari Kristin tvirtovę, kurioje vakar pietavome. Ją nuo mūsų skiria įspūdingo gylio kanjonas. Praneriame apie 3 km il gio tunelį. Prieš akis veriasi nenusakomo grožio Alpių kalnų viršūnės, slėniuose įsikūrę jaukūs miesteliai, elektrinės, kurių čia prie kalnų upių nemažai. Mū sų laukia 4 val. kelionė į Écrins (Ėkren) nacionalinį parką. Važiuojame Cham bery kryptimi. Kelio ženk lai rodo, kad iki jo liko 47 km, o iki Grenoblio – 97 km. Aplink – vien kalnai. Pravažiuojame pro Rono slėnį, neriame dar pro kelis tunelius. Ir štai Grenoblis, miestas pietryčių Prancūzi joje, Ronos Alpių regione, prie Izero ir Drako upių santakos, dar vadinamas Prancūzijos Alpių sostine, populiarus kalnų turizmo centras. Prasukame pro jį ir va žiuojame vienu iš gražiau sių ir įspūdingiausių Napo leono keliu, prasidedančiu nuo Kastelano miestelio. Juo Didysis imperatorius griž o į Par yž ių po sav o tremt ies iš Elb os sal os. Kalnų serpantinais kylame aukšt yn. Prav až iuoj am e Napoleono ant žirgo pa minklą, pastatytą prie vaiz dingo ežero. Pagaliau mes jau Cha pelle (iš pranc. kalbos iš vertus „koplyčia“) mies tel yj e, kur iam e įsik ūr ęs park o lank yt oj ų centr as. Kalnų kelias Queras regioniniame parke. Čia yra tik vienas parko sektorius. Mus pas itink a kelių darbuotojų komanda ir iš karto pasiūlo kavos ir arbatos, pavaišina gardžiu pyragu. Prad ed am e paž int į su parku. Slėnis, kuriame įsi kūręs parko lankytojų cent ras, yra labai uždaras. Va sarą temperatūra pasiekia +30-40 0 C. Saulė pateka anksti, leidžiasi vėlai. Par ko pav ad in imas (Écrins) kilęs nuo aukščiausios vir šuk aln ės (4102 metr ai). Park as įkurt as 1973 m. pietinėse Alpėse, jo plotas – 91 800 ha. Écrins nacio nal in iam e park e gyv en a 35 tūkst. gyventojų, yra 61 savivaldybė. Dėl klim at o atš il im o kasmet tirpsta ledynai. Kie vienais metais ištirpsta tiek ledyno, kad jo vanduo už pildytų vieną ežeriuką. Parke dirba 100 nuolatinių darbuotojų, pusė jų yra gidai ir sargai. Likusieji – projek tų vadovai. Dirbama trijose srityse: mokslinėje, statybos ir ryšių su visuomene bei turizmo. Taip pat didelis dė mesys skiriamas bendradar biavimui su vietos bendruo mene, privačiais asmenimis. Yra parko valdyba, sudaryta iš svarbių savivaldybės ir kitų atstovų. Su mumis bendravo ir mus po parką lydėjo Ame lija, atsakinga už ryšius su viet os bendr uom en ėm is. Ji taip pat rūpinasi statuto laik ym uis i ne tik park e, bet ir kitur, dirba su neį gal iais iais. Dom in yk a – gid ė-sarg ė, ats ak ing a už mok om uos ius proj ekt us. Lukas, Dominykos kolega, dirba su mokiniais. Klodas yra atsakingas už lanky tojų priėmimą, viešuosius ryšius, pasiūlymus turizmo srityje. Mūsų grupei buvo pa siūlyta nuvažiuoti į už 9 km nuo čia esančius kalnus pasižiūrėti ten esančių takų ir papietauti. Iš lėto autobusu kilome į viršų. Kelias siauras. Su sitikus kitą mašiną, reikia įgūdžių prasilenkti. Kalnų takai veda iki 2500 metrų aukščio. Park o ter it or ij os pra džia Gioberney vietovėje, kurioje prasideda ir takai į PENKTADIENIS, Nr. 11 kalnus. Parko darbuotojai prižiūri 700 km pėsčiųjų takų. Jų priežiūrai kasmet skiriama 130 tūkst. eurų, darbams atlikti samdomi žmon ės. Žiem ą, kur yra užtvaras, kelias uždaromas. Vietovė labai žinoma dėl nuo kalno krintančio van dens kaskados (krioklio). Žiemą, vandeniui sušalus, alpinistai lipa ledo siena. Per 10 dienų įmanoma apeiti visą kalnų masyvą, apsinakvojant pastogėse, kurios priklauso Alpinizmo asociacijai. Écrins nacionalinis par kas – vienintelis Prancūzi joje, kuriame nėra slidinė jimo trasų. Ir vienintelis, kuriame leidžiama skraidy ti parasparniais. Sen iau kaln uos e kas ė sid abr ą. Kas ykl os buv o paliktos dėl sunkaus priė jimo. Kalnų slėnyje ganosi 50 tūkst. avių, yra piem en ų nam el iai. Kaln uos e pa plitę kalnų ožiai. Vieną jų matėme, stebėdami jį pro žiūronus. 2006 m. duom en im is, per 3 vasaros mėnesius šią vietovę aplankė 35 tūkst. lank yt oj ų, park ą – 350 tūkst. lankytojų. Vidutinis parko lankytojo amžius – 45-50 metų. Daug iaus iai atv ykst a pranc ūz ų (60%). Park ą yra pamėgę olandai, italai. Čia pop ul iar us dvir ač ių turizmas. Gido paslaugos yra nemokamos. Mokama Alpinistų asociacijai, užsi sakius privačią ekskursiją. Kasmet leidybai skiriama 100 tūkst. eurų, interneto svetainėms – dar papildo mai. Parkas turi 8 lankytojų centr us. Vien ą jų apl an kėme. 1980 m. pastatytas senas parko pastatas šie met buvo atnaujintas: prie sen os pas tat o dal ies pri statyta nauja, įrengta nauja ekspozicija, kuri kainavo (677) / 4 tūkst. eur ų. Nust eb in o šiuolaikinės technologijos, įdomūs sprendimai šioje ekspozicijoje. Lank yt oj ų centr ą per 2011 m. liepos – rugpjūčio mėnesius aplankė 9 tūkst. lankytojų. Vasarą centras dirba ir savaitgaliais, žiemą – ne, tačiau per moksleivių žiemos atostogas jis būna atidarytas. Vienas sektorius dirba su 3 mokyklomis, ke liomis klasėmis. Rengiamos programos. Vienas gidas dirba su viena mokyklos klase. Dirbama taip: gidas eina į mokyklą, apsitaria su klase, ką darys. Tada klasė sus iorg an iz uoj a išv yk ą į parką. Parko darbuotojai turi visą įrangą (žiūronus ir pan.) edukaciniams už siėmimams. Dviejose par ko vietose organizuojami gyv ūn ų steb ėj im ai. Jos e yra visa stebėjimo įranga. Rengiamos pažintinės kon ferencijos, seminrai, kvie čiami įdomūs lektoriai. Pietavome kavinėje, ku rią parkas pasistatė pats. Nuo 1940 m. kavinės vie toje buvo pastogė (pašiūrė). Buvome pavaišinti tradi ciniais Provanso regiono valgiais: salotomis, ožkos sūr iu, rav iol iais, vyt int u kumpiu, pyragėliais, vadi namais thornton, svogūnų uogiene ir, žinoma, raudo nuoju bei baltuoju vynais. Grįžt am e į Chap ell e miestelį, po kurį pasivaikš tome. Stebina seni jaukūs namai, siauros gatvelės ir nedaug gyventojų. Pasiro do, jų čia gyvena tik 100 ir tų pač ių maž ėj a. Dėl moksleivių trūkumo uždarė ir mokyklą. Suž av ėj o darb uot oj ų nuoš ird um as, nor ėj im as parodyti, kiek jie daug da ro bendrų darbų su vietos bendruomene, nors vieti niai žmonės, kaip jie patys pripažino, ne visada viską palankiai vertina. Į susiti kimą su mumis atėjo net Švulpikai prie Saint-Veran miestelio. ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ pats vietinės savivaldybės meras. Buvome apdovanoti gražiais ir spalvingais par ko leidiniais. Iš šio parko vingiuotais kaln ų kel iais leid om ės į kelių valndų kelionę, no rėdami aplankyti 1977 m. Aukštosiose Alpėse įkurtą Queyras (Kjera) gamtinį regioninį parką. Jis užima 60330 ha plotą, yra prie Italijos sienos. Įspūdingą Saint-Véran (Šv. Verono) miestelį kal nuose pasiekėme sutemus. Jaukiame viešbutėlyje įsi kuriame nakvynei. Vaka rien ei valg om e gard žius pranc ūz išk us pat iek al us, tok ius kaip jų ypat ing a sriub a, mės os trošk in ys su daržovėmis, vadinamas „Asilo ausimis“, ragaujame įvairiausių rūšių sūrių, de sertinių pyragėlių. Šeimininkų gerai prižiū rimas šuo vaikšto po kavinę ir prašančiomis akimis žiū ri į valgančiuosius, bene, nukris koks skanus kąsnelis ir jam. Prie kito stalo sėdin čių darbininkų kompanija atsiveda savo šunį, kuris taip pat ramiai sėdi prie šeimininko ir laukia kokio skanumyno. Pastebėjome, kad pran cūzai myli savo šunis. Kitą dieną vaikštant po miestelį, siauromis miestelio gatvė mis paskui mus sekiojo ne vienas didelis šuo. Neat rodo, kad jie neturėtų šei mininkų. Saint-Véran, kalnų mies telis, įsikūręs 2020 metrų aukštyje. Jame gyvena 250 žmonių. Daug kur namų lang in ės e pav aizd uot as gaid ys, met al in ės e vėj a rodėse ant stogų – taip pat gaidžio atvaizdas. Pasiro do, kad jį vietiniai pamėgo ne šiaip sau: jie gyvena taip aukštai, kad jų gaidžiai gali pasiekti danguje esančias žvaigždes ir jas lesti. Miest el yj e apl ank ėm e muziejų – seniausią kerti nį namą šitame miestelyje, išl ik us į iš XIX a. 2006 m. sen iaus ią pas tat ą pe rėmė nacionalinis parkas. Mus pas it ik o muz iej aus darb uot oj a Izab el ė su iš prieglaudos paimtu šuniu Eliotu, kuris stengėsi mums visiems būti labai malonus. Kaip sak ė muz iej in ink ė, daug senovinių daiktų mu ziejui padovanojo vietiniai žmonės, su kuriais parko darbuotojai susirenka du kartus į metus aptarti toli mesnių muziejaus planų. Pirm as nam o aukšt as padarytas iš mūro, antras aukštas – iš maumedžio, stog as – iš maum ed žio gontų, kamaros stogas – iš akm en ų. Maum ed žio grind ys buv o ded am os tam, kad aps aug ot ų nuo drėgmės. Antrame namo Nukelta į 11 psl. ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ Atkelta iš 10 psl. aukšte džiovindavo javus. Toje dalyje kamino nebu vo. Įdomu tai, kad gausios šeimos (15-20 žmonių, iš jų -10 vaikų) gyveno kartu su gyvuliais. Laikydavo 3-4 karves, asilą, ožką, kiaules, vištas, triušius. Gyvuliai palaikydavo šilumą. Juos reikėjo išmaitinti 7 mėne sius, rudenį juos parduo davo Italijoje, nes ši šalis visai netoli. Jei nugaišdavo asilas, kuris buvo pagrindi nė darbo jėga, kaimiečiai susimesdavo pinigų, kad nupirktų kitą. Duoną anksčiau kepda vo vieną kartą per metus, vėliau – du, dar vėliau – nuo birželio iki lapkričio mėnesio, nes vėliau būdavo labai šalta ir reikėjo tau pyt i malk as. Kiekv ien as duonos kepalus žymėda vosi savo ženklu. Virtuvėje gamindavo sviestą, sūrį, džiovindavo mėsą, bet čia nevalgydavo. Antr am e aukšt e buv o miegamasis, kuriame buvo patys gražiausi užtiesalai. Šis kambarys buvo sausas ir šaltas. Žiemą jis tarna vo kaip maisto sandėlys, kuriame galėjo laikyti net kruopas. Vasarą žmonės papusry čiaudavo, įsidėdavo pietus ir išeidavo dirbti į laukus. Grįždavo tik vakare. Žiemą eidavo parsinešti vandens į šaltinį sau ir gyvuliams. Vyrai užsiimdavo staliaus amatu, moterys megzdavo, siūdavo, ausdavo, siuvinė davo. Čia buvo vienos skur džiausių apylinkių. Vynuo gių neaugino, nes joms čia yra per šalta. Kitos uogos taip pat nesuspėja subręsti dėl aukščio ir šalčio. Au gindavo ir augina iki šiol bulves, burokėlius, porus, kurie užauga nedideli. Seniau medžiodavo švil pikus: susirinkdavo juos miegančius, nešaudydavo. Šautuvais šaudė tik kiškius. Gryb ų ner inkd av o, nes nevalgė. Taip pat ir nežve jodavo. Kol nebūdavo mokyklų, vaikai mokydavosi namuo se. Vaikus mokydavo atei nantys mokytojai. Rudenį, turguje pardavus gyvulius, ieškodavo mokytojų, kurie vaikščiojo, už savo skrybė lės užsikišę skirtingą skai čių plunksnų. Jei mokytojas su viena plunksna, reiškia, kad jis moko skaitymo, jei dvi plunksnos – skaitymo, matematikos, jei trys – dar ir skaič iav im o, ket ur ios – lotynų kalbos, penkios – graikų kalbos. Vaikai mo kydavosi nuo lapkričio iki kovo mėnesio. Viso kaimo žmonės susidėdavo pinigų mokytojo išlaikymui. Kas pinigų neturėjo, privalė jo duoti maisto produktų, / 2011 m. lapkričio 25 d. taip pat apgyvendinti mo kytoją. Vietiniai buvo katalikai ir protestantai. Merginos tekėdavo, sulaukusios vi dutiniškai 21 metų. Vidu tinis amžius būdavo apie 50 metų. 1917 m. buv o įvest a elektra, 1950 m. – vanduo. Žmonių gyvenimo būdas pradėjo keistis 1960-65 m. Muziejininkė pasakojo, kad ji pažinojo vieną žmogų, kuris senoviškai gyveno iki pat savo mirties 1985 m. Apžiūrėję muziejų, pa siv aikšč ioj om e po mies telį, kuris mus nukėlė vi su šimtmečiu atgal. Seni nam ai, siaur os gatv el ės, išlikusi ir veikianti duon kep ė krosn is, bažn yt ėl ė, iš font an ėl ių trykšt ant is kalnų vanduo, šešių stočių kryž iaus kel ias, aukšt ai ant kalno pastatyta balto mūro koplyčia ir kryžius, čia pat iš urvų galvas kai šiojantys švilpikai, tingiai po gatves paskui praeivius sek ioj ant ys šun ys...Nie kas niekur neskuba, tarsi lauktų turistų, kurie žiemą čia atvažiuoja į slidinėjimo trasas. Visame slėnyje gy vena 2000 gyventojų. Per metus jie priima 500 tūkst. turistų. Užs uk om e ir į Rist o PENKTADIENIS, Nr. 11 las lankytojų centrą, kuris įrengtas, kaip Nojaus lai vas, pan aud oj us įvair ias šiuolaikines technologijas. Pasivaikščiojome ir vie nu iš kalnų takų, pirmyn ir atgal įveikdami 10 km. Stebino kalnuose besiga nančios žalos karvės, avys, aviganiai šunys, išmanan tys savo darbą, pagyvenę bes iš yps ant ys pranc ūz ai (jaunų žmonių nematyti, nes jie dirba), vaikštantys kalnų takais ir su kiekvienu sutiktu (taip kalnuose yra įprasta) besisveikinantys: „Bonjour“. Grįždami iš kalnų, pake liui sustojome Ville-Vieille (išvertus iš prancūzų k. – sename mieste) nusipirkti lauktuvių. Nustebino pran cūz išk ų sald um yn ų par duotuvė, kurioje darbavosi bulgaras, prieš dešimtmetį su savo žmona prancūze šiam e miest el yj e įkūr ęs ne tik parduotuvę, bet ir saldumynų „fabrikėlį“. Jis mums pasakojo, kad čia pat gamina saldumynus ir čia pat juos parduoda. Dvi naktis pernakvoję Saint-Véran miest el yj e, skub am e į Ital ij ą. Pak e liui trumpam užsukame į Turiną, didelį kultūros ir pramonės centrą, kuriame gam in am i aut om ob il iai Kalnų takų žymėjimas Vanoise nacionaliniame parke. Seniausias kertinis namas-muziejus Saint-Veran miestelyje. 11 (677) Karvės Alpėse Queras regioniniame parke. (FIAT), odos ir gumos ga min iai, apr ang a ir plast masė. Turine, Karališkųjų rūmų koplyčioje yra pagrin dinė krikščionybės relikvija – garsioji Turino drobulė laik om a Jėz aus Krist aus įkape, į kurią ne kartą buvo kėsintąsi. Žemaičių Kal varijos bazilikoje taip pat saugoma Kristaus įkapių – Turino drobulės identiška fotokopija, kurią jai 2004 m. padovanojo Turino ar kivyskupas kardinolas Se verino Poletto. Papietavę ir trumpai pa sivaikščioję po miesto cent rą, skubame į Gran Paradiso (Gran Paradizo) nacionalinį parką. Gran Paradiso (iš italų kalbos išvertus – didel is rojus) nacionalinis parkas įkurtas 1922 m. Tai vienas pirmųjų Italijos nacionali nių parkų, įkurtų siekiant išsaugoti kalnų ožius. Čia buv o kar al iaus Vikt or o Emanuelio medžioklės plo tai. Karalius atidavė žemes, medžioklės kelius valsty bei, kad čia būtų įkurtas nacionalinis parkas. Parkas užima 70 318 ha plotą, jame gyvena 8300 žmonių, yra 13 seniūnijų. Žemės ūkiu užs iim a tik 9,4% viet os gyventojų, pramonės sri tyje įsidarbinę 35% vietos gyv ent oj ų, 55,6% viet os gyv ent oj ų dirb a tur izm o sityje. Parko teritorijoje yra viena iš didžiausių Pjemon to hidroelektrinė. Vidutinis kalnų aukštis šiame parke – 2426 metrai, aukščiausia Gran Paradi so viršūnė siekia 4061 m. Pagrindinė parko užduo tis – išsaugoti kalnų ožius, kurių dabar priskaičiuoja ma 2500. Yra 9250 kalnų ožkų, gyvena 21 kilniųjų erelių pora. Parke dirba 80 žmonių, 56 iš jų – saugantys terito riją, kiti – administracinė tarnyba. Yra viena grupė reindžerių, 56 gamtos gi dai, atestuoti parko. Yra 56 kalnų nameliai. Apsilankėme renovuota me lankytojų centre – pa state, kur valgė karalius ir vykdavo šokiai. Lankytojų centro įrengimas kainavo 800 tūkst. eurų. Parko direktorius ir kiti spec ial ist ai sup až ind in o mus su parko veikla, prista tė savo kulinarinį paveldą – pyragą, ant kurio vaizduo jamas parko simbolis – kal nų ožys. Galėjome įsigyti suvenyrinių marškinėlių, kepurių, maišelių su par ko simboliu – kalnų ožiu. Nustebino ir naujai įrengta eksp oz ic ij a lank yt oj ams, kurioje pavaizduotas kalnų ožys nuo seniausių laikų iki šių dienų, šiuolaikinėmis technologijomis paprastai ir sup rant am ai pris tat yt a žmonių veikla, susijusi su kalnų ožių, kitų gyvūnų iš saugojimu. Krist in a, ats ak ing a už turizmą, perskaitė praneši mą apie turizmą nacionali niame parke, pabrėždama, kad vienas iš svarbiausių tikslų – kaip perteikti infor maciją tikslinėms grupėms, t. y. komunikacija. Svarbu suprasti, ką pasiūlyti turis tams, gyvai perteikti emo cijas apie parką. Ne ma žiau svarbu pritraukti kuo daugiau lankytojų (tai yra savivaldybės tikslas), bet kaip perduoti žinią, suvokti, kada turizmas intensyvus ir gali pakenkti. Kalbant apie turizmo plėtrą, svarbu su vokti, koks lankytojų kiekis kenkia žvėrims, t. y. surasti aukso vidurį. Svarbiausias yra bendradarbiavimas su vietos gyventojais, taip pat geras, tinkamas priėmimas parke. Svarbu neprisižadėti per daug. Žmones nacio naliniame parke siekiama išlaikyti ne vieną naktį, bet ilgiau. Kiekvienais metais par ką aplanko apie 1 mln. 700 tūkst. lankytojų. Daugiau kaip 800 tūkst. iš jų nakvoja parke. Lankytojų amžius – 28 – 45 metai. Nėra jaunų lankytojų, nes nėra barų. Parke yra 6 takai (857 km). Vienu iš jų, karališ kuoju keliu (2600 m aukš tyj e), kel iav om e ir mes, lydimi Kristinos ir vieno iš parko reindžerių. Kaip pas ak oj o park o darb uo toj ai, pav as ar į, kad a yra svarbi žolė kalnų ožiams, čia nel eid žiam a važ iuot i Aušros Brazdeikienės nuotr. automobiliais. Nuo liepos iki rugpjūčio kelias lanky tojams yra uždarytas nuo 9 iki 18 val. Alpinistai turi sugrįžti iki 13 val. Savano riai reguliuoja eismą. Kada lankymas leidžiamas, kas 15 min. autobusai užveža į viršų lankytojus, kurie nori pasivaikščioti kalnų takais. Toks pasivažinėjimas kai nuoja 4 eurus. Reguliuojant eism ą, ats ir ad o daug iau pėsčiųjų. Vasarą savaitga liais organizuojamos ne mok am os eksk urs ij os su gidais. Kalnų taku nukeliavome 1 km. Stebino nuostabūs kalnų vaizdai, daug švilpi kų, atidžiai stebinčių aplin ką ir švilpimu perspėjančių apie pavojų, kalnų ožiai. Kylant į kalnus, buvome sustoję ir prie užtvankos, pastatytos 1950 m. Jų čia yra trys. Pagyrų vertas ir Italijos kulinarinis paveldas. Ce resole Reale‘o (Čerezole Reale) miestelio viešbutis, kuriame buvome apsistoję, įkurtas 1834 m. Jau keturios kartos užsiima turistų ap gyvendinimu ir maitinimu. Pasijutome tarsi namie, kai mus aptarnavo pagyvenusi šeimininkė, jos marti, siūly damos paragauti tradicinių italų valgių, o jos vyras ir kiti šeimos nariai tuo metu sukinėjosi virtuvėje. Lankydamiesi senas tra dicijas turinčiose Prancū zijos ir Italijos saugomo se teritorijose, suvokėme, koks svarb us yra park o darbuotojų, vietos gyven tojų, savivaldybių, kitų ins titucijų bendradarbiavimas, supratimas, kaip išsaugoti gamtos ir kultūros paveldą. Tik visų sutelktas darbas duoda rezultatų. Mums vi siems reikėtų žinoti, pasak italų, kokią žinią norime perd uot i atv ykst ant iems lankytojams ir kokiu bū du tai padaryti. Svarbus ir fin ans av im as. Vien ger ų idėjų neužtenka, joms įgy vend int i reik ia iešk ot i ir finansavimo šaltinių. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija Plateliai 12 2011 m. lapkričio 25 d. . PENKTADIENIS, Nr. 11 (677) / ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ . Savaites ese Elena Marija Bandymas pasipasakoti III Ir ko joms dar trūksta? Tikrai ne grožio. Ne dėmesio. Ne išsilavinimo. Ne pinigų. O jos arba dirba kaip išprotėjusios, arba tąsosi socialiniuose spąstuose, kuriuos kiti pasispendė sau, arba iššiepusios tobulus dantis gina tuos, kurie rimtai svarsto savo galimybes pasiduoti. Pažįstu kelias tokias ir svarstau, ar norėčiau būti panaši į jas bent jau kitose reinkarnacijose. Kaimynei apie jas papasakoti negaliu. Pavargau nuo jos pastangų būtinai išgauti visų vardus. Apkal bos man neįdomios. Kai kuriuos žmones tam tikruose kontekstuose tenka paminėti tik kaip simptomus. O kam simptomui vardas? Tegu būna nekrikštas su vi somis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Su Asta dirbame kartu daug metų. Ji turi tobulą skonį ir KMI, tobulą šeimą, tobulus namus ir retos specialybės universitetinį diplomą. Jos vyras uždirba tiek, kad gali gerbti padorios moters teisę ir pareigą nekalbėti apie pinigus. Mūsų įstaigoje ji kuria ažūriškai tobulus projektus, viską suplanuoja taip, kad visiems būtų kuo lengviau ir paprasčiau, ir, žinoma, baigiasi viskas visada sėkmingai. Ją myli bendradarbiai, klien tai ir, kaip pasakytų B.Pasternakas, „visa aplinkui“, išvardydamas žemę po jos kojomis, dangų virš jos galvos, debesis ir medžius. Administracija į šį sąrašą nepatenka. Kai kartu buvom sveikinamos profesinio jubiliejaus proga (sveikinti po vieną būtų buvę ne pelnytai dosnu), šefas pasidžiaugė savo pastangomis išlaikyti mūsų darbo vietas visais „savotiškai sudė tingais laikais“, kuriais jam teko vadovauti mūsų kolektyvui. (Štai čia kaimynė tuoj klaustų: „Primink, kas jūsų šefas?“. Kas, kas? Simptomas!) Virginija turi du universitetinius diplomus: in žinierės ir teisininkės. Dirba teisininke. Charizma tiška, moki, laimingai ištekėjusi, viską perskaičiusi, pokalbių apie daržo gėrybes ir ypatingus varškės pyragus neinicijuojanti, rožinius akinius pametusi, juodų niekaip neįsigyjanti. Kiekvieną dienelę toliau siai važinėja į darbą, kad ten paklampotų pasikly dusių sielų keliais, sistemos grimasas paretušuotų, tarnybinės nuobaudos išvengtų (sistema grimasas rodo visiems įtariamiesiems, o įtaria visus). Gausius pažįstamus konsultuoja nemokamai. Su manim ir ki tom mokyklos laikų draugėm reguliariai susitikinėja, mūsų istorijų atidžiai klausosi, ir gal jai net nesunku, nes melagingi parodymai jai gi ne naujiena?.. Audronė priklauso šalyje įtakingai šeimai, turi prestižinį išsilavinimą, sutvarkytą gyvenimą ir puikų grožio-proto-pajamų balansą. Jos vietoje, jei tik ne padvėsčiau kaip Buridano asilas (apžavėti, pergudrauti ar nusipirkti?), glemžčiau viską, mėgaučiausi, ir visi žinotų, kad nė vieno iš jų man nereikia. Nebent dėl ko kios užgaidos, gyvenimo scenarijui paįvairinti... O ji, negaliu patikėti, stojo visuomenės interesų ginti. Drą siai, iš visų jėgų, vardan gražios pergalės. Mano nuo mone, švaistydama savo laiką, nes savąją problemos dalį ji galėjo išspręsti kitiems dar net nespėjus suvokti, kad šįkart jie galėjo išnaudoti progą. Audronę palaiko keletas idėjos karžygių, bet pragmatiški išdavikai jau vakare lengvai atiduoda priešui tai, kas per dieną buvo sunkiai iškovota. Paprastieji piliečiai supranta, kad patikimiau yra laukti, kol išmuš jų kasdienės kančios valanda, negu kovoti su labai gerai pažįstamais vieti niais vaiduokliais... Tiesą sakant, aš jų (tų savo bičiulių, žinoma, ne vaiduoklių) nesuprantu. Norėčiau, aišku, jų išvaizdos, spintos, proto, piniginės ir to kažko nesuprantamo. Bet... Gyvenkime savo gyvenimus. Vis tiek nieko ne pakeisi. Plungė Virgina Bartušienė Pagramančio bibliotekos bibliotekininkė Dieve, tau save aukoju Graž ią rud ens pop iet ę Pagramančio regioninio par ko lank yt oj ų centr e vyk o parapijos kunigo Vladislovo Juškio poezijos knygos „Die ve, tau save aukoju“ pristaty mas visuomenei. Gimęs ir augęs gražiame Žemaitijos aukštumų gamtos kampelyje, savo kūrybingiau sius darbo metus ir dėmesį visa savo esybe daugiausia skyrė Dievo namams. Mat nuo pat vaikystės puoselėjo svajonę būti, jei ne daktaru, kuri išblėso susipažinus su daktaro darbu iš arčiau, tai kunigu. Būti kunigu turėjo pašaukimą ir paskatini mą nuo vaikystės. Daugelį metų Vladislovas Juškys darbavosi Žemaitijos krašt o par ap ij os e. Baig us Kaun o kun ig ų sem in ar ij ą, pirmoji kunigo darbo vieta buvo Kuliuose, Plungės ra jonas. Vėliau penkeri metai Varniuose, Telšių rajonas ir dvidešimt treji metai Gadūna ve, po to dar keturiolika metų Alsėdžiuose, Plungės rajonas. Jau vien uol ikt i met ai, kai kunigas Vladislovas Juškys darbuojasi Pagramančio para pijos švč. M. Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčioje. Čia pasitinkant saulėtekį ir paly dint saulėlydį kunigas savo rankraščių poezijos kraitę pa pildė dar keliais eilėraščiais, nes nemažą pluoštą jaunystėje užrašytų eilėraščių sunaikino sovietinė valdžia. Mat dar bū damas mokinys rašė posmus, eiles ir eilėraščius, vėliau ku nigaujant straipsnius įvairia tematika į spaudą, draugavo su laikraščiais „XXI amžius“, „Žemaitis“, „Šilalės artojas“, „Žemaičių saulutė“. Laikraš čiuose vaikams „Kregždutė“ ir „Saulutė“ publikavo eilė raščius. „Dieve, tau save aukoju“ pirmoji aštuntą dešimtį perko pusio kunigo Vladislovo Juš kio poezijos knygelė. Joje šilti eilėraščiai vaikams, gimtajam kraštui, artimiesiems, metų laik ams gamt oj e, pag arb a poetams klasikams ir pagrin dinė mintis ir dėmesys skiria mas Dievo namams, kuriems pašventė savo gyvenimą. Proj ekt o knyg os aut or ė Virgina Bartušienė, redaga vo Vilija Užmiškienė. Knygą Dešinėje – knygos autorius kun. Vladislovas Juškys. Ritos Krompalcienės nuotr. leido, maketavo ir spausdino leidykla UAB „Printėja“. Knygos pristatymo šventė je dalyvavo Tauragės rajono savivaldybės meras Pranas Petrošius, Šilalės miesto para pijos klebonas Algis Genutis, Mažonų seniūnijos darbuoto jos, Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešosios bib liotekos darbuotojai, Telšių rajono Gadūnavo ir Alsėdžių parapijos tikintieji, Pagra mančio bendruomenės „Gra mančia“ pirmininkas Algirdas Turčinavičius, Pagramančio regioninio parko darbuotojai ir pagrindinės mokyklos mo kytojai, pagramantiškiai. Eiles skaitė redaktorė Vili Pagramantis, Tauragės r. Virginija Pokvytienė Aleksandraviškių skaitovių sėkmė Skuode Gyv as is etn ok ult ūr os pav eld as - gimt oj i kalb a. Siek iant puos el ėt i gimt ąj ą žemaičių tarmę Skuodo sa vivaldybės viešoji biblioteka reng ė skait ym o konk urs ą, skirtą Simono Daukanto gi mimo 218 metinėms ir jo is torinei, kultūrinei bei visuo men in ei veikl ai paž ym ėt i. Skuodiškiai savo tikslu laiko žemaičių tarmės vartojimo skat in im ą, jos aut ent išk u mo puoselėjimą bei tautinio identiteto saugojimą šiai ir augančiajai kartai. Lapkričio 17 dieną Skuode vyko regio ninis konkursas „Skaitīma žemaitėška“. Konkursą orga nizavo Skuodo savivaldybės viešoji biblioteka, Skuodo rajono savivaldybės admi nistracijos Švietimo, Kultū ros ir turizmo skyriai, Skuo do P. Žad eik io gimn az ij a. Skuodiškiams toks renginys ne naujiena, nes rengiamas jau 10-us met us. Tač iau šiemet buvo nutarta rajono sienas praplėsti ir į konkursą pak viest i vis os Žem ait ij os skaitovus. Pasinaudojusi šia galimybe, Aleksandravo bib lioteka delegavo dvi skaito ves – Marytę Kolozinskienę ir Ireną Stražinskaitę-Glins kien ę. Aleks andr av išk is penktokas Emilis Radvila vič ius ats tov av o Kart en os vid ur in ę mok ykl ą. Iš vis o konkurse dalyvavo apie 120 įvair iaus io amž iaus, nuo ikimokyklinukų iki suaugu siųjų. Jie komisijai vertinti pateikė virš 60 žemaitiškų prozos ir poezijos kūrinių. Aleksandraviškės konkursui pristatė savo krašto autoriaus Aniceto Stonkaus naują kū rin į – išt rauk ą iš bal ad ės „Do gyvenėma“ ir to paties autoriaus apsakymą „Vėina vaka dėina“. Beje, Anicetui Stonkui šiais metais vyku siame žemaitiškos kūrybos konk urs e už bal ad ę „Do gyvenėma“ buvo skirta ant roji vieta. Aleksandraviškės skaitovės taip pat buvo pui kiai įvertintos. Suaugusiųjų skaitovų grupėje Irena Stra žinskaitė - Glinskienė buvo apdovanota pirmąja vieta, o Marytė Kolozinskienė – tre čiąja. Abi moterys yra kaimo teatro mėgėjų grupės narės. Laureatė Irena Stražinskaitė-Glinskienė. Konkursui pasiruošti joms padėjo šios grupės vadovas Alfonsas Pokvytis. Laisvės al. 19 LT-90157 Plungė Tel.: (8 448) 72 372, 72 375 E. p. [email protected] Redaktorius - Kristina Paulauskaitė Pavaduotojas - Dainius Sobeckis Kalbos redaktorės Genutė Matevičiūtė Vilma Mosteikienė Korespondentai: V. Liutikaitė, R. Žukienė, K. Vaitkus, A. Veitienė, J. Navickaitė Rinko - Z. Jonušaitė Aleksandravo kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė Draugijos „Saulutė“ 2011 metų programa „Regiono kultūros laikas “Žemaičių saulutėje“ Tiražas - 1 500 egz. Rengėjas DRAUGIJA „SAULUTĖ“ Savaitraštis leidžiamas nuo 1994 m. spalio 4 d. ja Užmiškienė, senjora Irena Malinauskienė, o muzikos mokytoja Viktorija Juknaitė ir mokinė Neda Šimkūnaitė poez ij os pos mus pal yd ėj o nuostabiais fleitos garsais, taip pat veikė kunigo eilėraščių, straipsnių rankraščių ir darbų paroda. Visus dalyvavusius kunigas apdalijo džiugia nuo taika ir poezijos knygelėmis. Už knygą ir šventę dėkoja me Tauragės rajono savival dybei, Pagramančio bendruo menės centrui „Gramančia“, Pagr am anč io reg ion in iam parkui, informaciniams rė mėjams „Tauragės kurjeris“ ir „Tauragiškių balsas“. Leidėjas UAB „Plungės žinios“ Vytauto g. 9B, LT-90123 Plungė Tel./faks.: (8 448) 71 012, 70 400. Spaudė UAB „Skalva“ (Kretinga). 2 spaudos lankai. Straipsnių ir laiškų autorių nuomonės gali nesutapti su redakcijos nuomone. Maketavo Žydrūnas Pilitauskas (Vytauto g. 9B, LT-90123 Plungė. Tel.: (8 ~ 448) 70400, 8 ~ 682 56996. E. p. [email protected]).