Visas tekstas

žmogus ir žodis 2011 I
a pžvalga
Paskutiniojo dešimtmečio
baltistikos studijų raida Vidurio
Europoje
Last Decade Changes in Central
Europe in the Field of the Baltic
Studies
Vaidas ŠEFERIS
Masaryko universitetas
Filosofijos fakultetas
Kalbotyros ir baltistikos institutas
Arna Nováka 1
CZ-60200, Brno
Čekija (Czech Republic)
[email protected]
Santrauka
Šiame straipsnyje aptariami baltistikos studijų
pokyčiai Vidurio Europos šalyse per paskutinius 10
metų: pirmojoje dalyje pristatomos baltistikos institucinės geografijos permainos, o antrojoje – baltistikos
studijų pasirinkimo motyvai, tų motyvų kaita ir iš to
atsirandantys baltų kalbotyros studijų struktūriniai
pokyčiai. Paskutinių dešimties metų pedagoginė patirtis rodo, kad kardinaliai keičiasi baltistikos studijas
besirenkančių studentų motyvai – mažėja studentų,
šias studijas pasirinkusių iš mokslinių sumetimų, o
daugėja žmonių, kurie lietuvių ir latvių kalbų studijas
renkasi kaip vadinamųjų regionų studijų ar arealinės
kultūrologijos objektą – domimasi ne tik ir ne tiek
lietuvių kalba, kiek jos kultūra, gamta, kulinarija,
etnografija ir pan. Didelį studentų procentą sudaro
žmonės apskritai be aiškesnės motyvacijos ar pasirinkę baltistikos studijas dėl atsitiktinių priežasčių.
Visa tai neišvengiamai veikia tiek bendrąją baltistikos
studijų sampratą, tiek ir konkretų dėstomųjų dalykų
turinį. Svarstant tolesnę baltistikos studijų raidą,
būtina į šiuos pokyčius atsižvelgti.
Esminiai žodžiai: baltistika, mokslo politika, Europos Sąjunga, mokslo raida, lietuvių kalba, latvių
kalba, baltų kalbos, aukštasis mokslas, universitetinis
išsilavinimas.
This article deals with systematic changes in the
field of Baltic studies, which occurred in last decade
in the countries of Central Europe. In the first part
the institutional geography of Baltic studies is being
discussed, reflecting the weak institutional and financial stability of Baltic studies in Western countries
and the increasing role of the Baltic studies’ centers
in Central Europe. The next part of the paper reflects
on dramatic changes in Baltic studies themselves: this
field is no more considered by students as a part of
linguistics strictu senso, but rather as areal studies,
providing students with a wide range of information on history, culture, literature, ethnology etc.
This leads to an academic paradox, when studies of
the systems of Lithuanian and Latvian languages,
i.e. phonology, morphology, syntax, prosody etc.
(which are supposed to be the very core of Baltic
linguistics in the scientific sense) are often considered by students as to academic, dull and ending in
itself. Language cease to be an object of the analysis
and is considered only as an instrument or medium,
which allows one to come to the „proper“ object of
interest. That is Baltic culture in a very wide (and
undefined) sense. It seems, that this approach to the
language could be derived from the concept of the
European scientific politics, which focuses only on
the pragmatic and quantitative parametrs of academic
education.
Key words: Baltic studies, politics of science,
European Union, Lithuanian language, Latvian language, Baltic languages, high education, university
education.
ISSN 1392-8600
Summary
113
Per dešimt metų, praėjusių nuo naujojo tūkstantmečio pradžios, pasikeitė ne tik Lietuvos, bet ir visos
Europos aukštojo mokslo konjunktūra. Išsiplėtusi
geografinė Europos Sąjungos erdvė reiškė ne tik
naujos geopolitinės situacijos pradžią, bet ir naujus
impulsus akademiniam Europos gyvenimui. Padidėjo akademinio mobilumo mastai, pasikeitė mokslo
finansavimo principai ir prioritetai, vis intensyviau
bandoma suvienodinti įvairiose šalyse veikiančių
universitetų studijų programų struktūrą – tai tik
keli procesai, lemiantys akademinio pasaulio raidą
mūsų laikais. Baltistika jau daugiau nei šimtas metų
yra neatsiejama šio pasaulio dalis, tad ir ji neišvengiamai pajuto pokyčių pasekmes. Šiame straipsnyje
kaip tik ir norėtųsi nusakyti svarbiausius (baltistikos
požiūriu) akademinės erdvės pasikeitimus ir pasiūlyti
vieną kitą jų interpretaciją.
Baltistikos institucinės geografijos
kaita
Pradėkime nuo poleminio teiginio: jau daugiau
nei dešimt metų slopsta domėjimasis baltų kalbomis
Vakaruose ir didėja Vidurio ir Rytų Europoje. Taip
sakydami, turime galvoje studentų ir dėstytojų kiekį
ir svarstome vien kiekybinius baltistikos raidos aspektus, nes, žiūrint mokslinės produkcijos kokybės,
šis teiginys, žinoma, būtų absurdiškas. Tačiau sunku
paneigti, kad Vakarų šalyse, kuriose baltistika gyvuoja nuo seno, – Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje,
Jungtinėse Amerikos Valstijose – baltų kalbomis
pastaruoju laiku domisi mažiau žmonių nei Vidurio ir
Rytų Europos šalyse – Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje,
Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Tai gana patikimai liudija trys šaltiniai: 1) lietuvių kalbos kursus
Lietuvoje lankančių studentų kiekis pagal kilmę, 2)
LR Švietimo ir mokslo ministerijos finansuojamų
mokytojų ir lektorių pasiskirstymas pagal šalis, 3)
baltistikos disciplinų klausytojų kiekis Vakarų šalių
universitetuose ir Rytų ir Vidurio Europos šalyse.
Žinoma, studentų kiekio negalima laikyti lemiamu
baltistikos akademinio svorio rodikliu, tačiau šio parametro negalima ir ignoruoti. Jeigu mūsų siūlomas
poleminis teiginys teisingas, tai geografinis ir kiekybinis baltistikos „svorio centras“ pagaliau sugrįžo į
Šiame straipsnyje bandome apčiuopti bendrąsias baltistikos
raidos tendencijas, tad tikslios statistinės analizės nepateiksime.
Teiginius apie kiekybinius ir geografinius baltistikos raidos pokyčius remiame tiek savo pedagogine patirtimi, tiek ir oficialiais
šaltiniais, plg: https://irk.uw.edu.pl/katalog.php?op=info&id=DZFL-BA&kategoria=studia_1 http://www.smm.lt/smt/lp/index.htm
http://www.muni.cz/phil/study/fields/4426/students http://www.
uni-greifswald.de/fileadmin/mp/3_organisieren/e_verwaltung/
Referat_9_Planung/Statistik/SS_10_Bericht.pdf
114
Last Decade Changes in Central Europe in the Field of
the Baltic Studies
savo natūralią padėtį, galutinai išlygindamas šaltojo
karo laikų akademinio gyvenimo deformacijas. Reikia prisiminti, kad institucinė baltistikos geografija
ilgą laiką nekito – baltistikos centrai Vakaruose iki
šiol tebeveikia tose šalyse, kuriose jie išliko arba
buvo iš naujo įsteigti po Antrojo pasaulinio karo. Šis
baltistikos centrų tinklas formavosi tiesiogiai veikiamas šaltojo karo atmosferos – Romoje, Paryžiuje,
Čikagoje ir kitur baltų kalbų studijos, be akademinių
tikslų, visada turėjo ir tam tikrą „tylios rezistencijos“
potekstę. Vakarų pasaulyje skaitomos lietuvių ir
latvių kalbų paskaitos, leidžiama mokslinė baltistinė literatūra, organizuojami baltistų suvažiavimai
ilgainiui susiklostė į solidžias akademines tradicijas,
tačiau drauge tai visuomet buvo ir protestas prieš Baltijos šalių okupaciją, laisvės ir demokratijos principų
gynimas, galų gale akademinės laisvės išraiška. Du
dešimtmečius po karo Vakarų baltistika buvo visais
atžvilgiais svaresnė ir vaisingesnė nei baltistika Lietuvoje ir Latvijoje. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje baltistinės produkcijos kokybė ir kiekybė
abiejose geležinės uždangos pusėse išsilygino, ir toks
santykis išliko iki pat abiejų šalių nepriklausomybės
atgavimo. Savaime suprantama, kad atkūrus savarankiškas Lietuvos ir Latvijos valstybes šis dirbtinis
mokslo pasidalijimas į dvi stovyklas neteko prasmės – egzilio kultūra triukšmingai plūstelėjo atgal į
gimtąsias šalis, su savimi nešdama ne tik išsiilgtąją
draustąją literatūrą, bet ir institucinius pokyčius.
Baltistikos raidoje galėtume įžvelgti „geležinės
uždangos“ paradoksą: šaltojo karo konfliktų gimdoma politinė įtampa paradoksaliai garantavo Vakarų
baltistikos centrų finansinę ir institucinę egzistenciją.
Geležinė uždanga ir kova prieš komunistų diktatūrą
leido labai pagrįsti baltistikos centrų prasmingumą:
ne tik Vakarų mokslininkams, bet ir tų šalių politikams, švietimo ministrams bei universitetų rektoriams buvo puikiai suprantama, kad remti okupuotų
Baltijos šalių mokslą, yra teisinga ir prasminga.
Pragmatinius ir finansinius baltistikos raidos aspektus
(pinigai buvo kruopščiai skaičiuojami visais laikais)
iš dalies atsvėrė politiniai ir kultūriniai aspektai.
Griuvus uždangai, ši argumentacinė struktūra neteko
savo pamato, o baltistikos centrams teko ieškoti naujų
būdų, kaip pagrįsti savo prasmingumą.
Iš statistinių pokyčių Vakarų „nenaudai“ matyti,
kad dabar šis institucinės kaitos etapas jau eina į
pabaigą. Didysis mokslinis baltistikos potencialas
sugrįžo į Baltijos šalis ir telkiasi Lietuvos ir Latvijos
universitetuose. Vakaruose baltistikos centrai veikia
ten, kur jiems pavyko gauti finansavimą naujomis
aplinkybėmis (pvz., Greifswalde), bet veikiau reikėtų
kalbėti apie pavienių mokslininkų veiklą nei apie
Vaidas ŠEFERIS
Paskutiniojo dešimtmečio baltistikos studijų raida
Vidurio Europoje
žmogus ir žodis 2011 I
a pžvalga
Dar kartą pabrėžiame, kad šie teiginiai niekaip nesusiję su baltistinės mokslinės produkcijos kokybe, kuri Vakaruose nė kiek
neprastėja. Kalbotyros mokslinių darbų lygį apskritai rizikinga
sieti su institucine infrastruktūra.
Be tokios paramos tikrai nepavyktų išlaikyti baltistikos studijų
Prahos Karolio universitete, Vienos universitete (jame 2010 m.
Latvijos valstybės lėšomis buvo įteigtas latvių kalbos lektoratas)
ir kitur. Kiek geresnė padėtis Varšuvos, Brno ir Greifswaldo universitetuose, kurių vadovybė finansinių argumentų nelaiko ultima
ratio, spręsdama studijų krypčių egzistavimo klausimą, bet ir čia
Baltijos valstybių finansinė parama labai reikalinga.
minių ir kultūrinių ryšių tinklą – ten, kur tokie ryšiai
intensyviausi, gausiausiai ir studijuojama (Lenkija,
Rusija, Latvija), o ten, kur tokių ryšių trūksta, mažiau
ir žmonių, besidominčių baltų kalbomis.
Tačiau nebūtų išmintinga pasitikėti vien natūralia
baltistikos raida. Akademinę baltistikos paklausą galima sąmoningai formuoti valstybės mokslo politikos
svertais. Kad tai įmanoma, rodo Čekijos pavyzdys. Ši
šalis nei politine, nei ekonomine prasme nepriklauso
prie svarbiausių Lietuvos ir Latvijos partnerių (lyginant, tarkim, su Lenkija, Vokietija ar Rusija), tad
natūralioji baltistikos paklausa joje yra minimali. Vis
dėlto šioje šalyje baltų kalbos dėstomos dviejuose
universitetuose – Masaryko (Brno) ir Karolio (Prahoje). Masaryko universiteto baltistikos institutas
studentų skaičiumi tapo vienu didžiausių baltistikos
centrų už Lietuvos ribų. Viena iš priežasčių, paaiškinančių tokią baltistikos paklausą Čekijos aukštojo
mokslo rinkoje, yra planingas čekų visuomenės informavimas apie Lietuvą ir Latviją. Daug jėgų tam
skiria patys baltistikos dėstytojai (pvz., dalyvaudami
atvirų durų dienose, interneto diskusijų klubuose,
spaudoje), teigiamos įtakos turėjo ir lietuvių ir latvių ambasadų inicijuotos radijo ir televizijos laidos
apie Baltijos šalis. Neįmanoma tiksliai įvertinti, kiek
studentų pasirinko baltistikos studijas veikiami tokios
Baltijos šalių medializacijos, tačiau akivaizdus yra
tiesioginis ryšys tarp visuomenės informuotumo ir
akademinės paklausos: kuo dažniau Lietuva ir Latvija
patenka į žiniasklaidos akiratį, tuo daugiau domimasi
baltistika. Be abejo, vien medializacijos nepakanka
tam, kad baltistikos studentų skaičius išliktų stabiliai
didelis – reikia platesnio paskatų spektro, tačiau ir
šį spektrą galima nuosekliai ir efektyviai formuoti.
Pvz., gera paskata studentams tapo besiplečiantis
turizmo verslas Lietuvoje (studentai lydi turistus į
Lietuvą), intensyvėjantys ekonominiai abiejų šalių
ryšiai (padaugėjo techninio ir teisinio pobūdžio
vertimų), nemaža profesinės erdvės teikia leidyba
(verčiama ir leidžiama lietuvių literatūra). Todėl
realizuojant valstybinę baltistikos studijų užsienyje
rėmimo programą (kurią formuluoja ir realizuoja
LR Švietimo ir mokslo ministerija) svarbu prisiminti, kad įdedamos pastangos ir lėšos sugrįžta su
kaupu – Čekija daugeliu atveju galėtų pasitarnauti
kaip panašaus baltistikos skatinimo Vakarų šalyse
modelis ir pavyzdys.
2010 m. rudens semestre Masaryko universitete buvo oficialiai
įregistruotas 71 baltistikos dieninių studijų studentas.
Tarkim, Latvija itin susidomėta po Rygoje surengto ledo ritulio
pasaulio čempionato. Lietuva daug dėmesio susilaukė netikėtai
laimėjusi futbolo rungtynes prieš Čekijos rinktinę.
ISSN 1392-8600
studijų centrus institucine prasme (pvz., Italijoje).
O Vidurio ir Rytų Europoje regime to paties proceso
antrąją pusę: ilgai slopintas mokslinis ir kultūrinis
baltistikos potencialas pagaliau išsiplėtojo nevaržomas, sukurdamas naują, dinamišką, ekspansyvų
institucinį mokslinį tinklą pradedant naujais periodiniais moksliniais leidiniais ir baigiant naujų studijų
centrų atsiradimu ten, kur susiformavo baltistikos
paklausa. O toji paklausa natūraliai formuojasi jau
minėtose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurias su
Lietuva ir Latvija sieja gausiausi akademiniai bei
kultūriniai ryšiai.
Viena vertus, tokiais baltistikos institucinės geografijos pokyčiais galima tik džiaugtis. Baltistika ir
visas akademinis Europos kontinentas tartum sugrįžo
į savo vietas. Kita vertus, nerimą kelia pragmatinių
ir finansinių argumentų įsigalėjimas mokslo finansavimo retorikoje. Studijų krypčių ir atitinkamų mokslinių etatų egzistencija universitetuose svarstoma
pasitelkiant brutalias paklausos ir pasiūlos sąvokas.
Vakaruose (Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje) baltistikos studijų paklausai sugrįžus į natūralias vėžes,
kai jos nebeskatina ideologinis kontekstas, sunku
tikėtis teigiamos raidos. Politinė ir akademinė laisvė
turi savo kainą. Mūsų akyse susiklostė visiškai nauja
baltistikos situacija Europoje, kurios prieš dvidešimt
metų nebūtume galėję net įsivaizduoti: „turtingų“
Vakarų šalių universitetai apie baltistikos studijas
sutinka kalbėtis tik tada, jei žadama finansinė Lietuvos ar Latvijos parama.
Taigi baltistikos raida pastaruoju dešimtmečiu
aiškiai atspindi galutinę politinę Baltijos valstybių
emancipaciją. Visi šių šalių raidos svertai yra jų pačių rankose, įskaitant kalbos ir mokslo politiką, tad
nieko nuostabaus, kad baltistikos gravitacinis centras
galutinai įsitvirtino Lietuvoje ir Latvijoje, o Vakarų
baltistikos centrai iš „rėmėjų“ tapo „remiamaisiais“.
Straipsnio pradžioje iškeltą poleminį teiginį reikėtų
kiek patikslinti: domėjimasis baltų kalbomis nei
mąžta, nei didėja, bet geografine ir kiekybine prasme
natūraliai pasiskirsto taip, kad atitiktų šiandieninę
geopolitinę Lietuvos ir Latvijos situaciją. Baltistikos
geografija palyginti tiksliai kopijuoja šių šalių ekono-
115
Baltistikos akademinio turinio kaita
Baltistika iškilo XIX a. viduryje kaip viena iš
istorinės ir lyginamosios kalbotyros šakų. Ji buvo
ir tebėra lingvistinė disciplina, besilaikanti griežtų
kalbotyros metodų ir aiškiai apibrėžto savo tyrinėjimų objekto – baltų kalbų. Ši jos „akademinė
tapatybė“, galima sakyti, nepakito nuo Neselmano
laikų, kai atsirado pats baltų kalbų terminas. Tokia
baltistikos samprata tebesinaudojama iki šiol – rengiant ir akredituojant studijų programas, steigiant
naujus mokslinius periodinius leidinius, teikiant
paraiškas moksliniams projektams finansuoti, baltistika visuomet pristatoma kaip tradicinė lingvistikos
kryptis. Tačiau ir šioje srityje regime vis didesnių
permainų. Baltistikos studijų raida paskutiniu dešimtmečiu aiškiai rodo, kad lingvistinė samprata
nebeatitinka realaus akademinio šios studijų krypties
turinio – baltistika plečiasi, į savo akiratį įtraukdama
vis daugiau literatūros mokslo, istorijos, etnologijos
ir kitų „nelingvistinių“ elementų. Ji tolsta nuo grynai
kalbotyrinės savo orientacijos ir panašėja į plačiai
suprantamą kultūrologiją. Vartojant dabar madingą
sąvoką – ji tampa regionų (arba arealų) studijų kryptimi. Šią tendenciją patvirtina užsienio baltistikos
centrų dėstytojų pedagoginė patirtis ir institucinis
baltistikos centrų kontekstas.
Pedagoginė patirtis aiškiai rodo, kad vis mažiau
studentų renkasi baltų kalbotyrą kaip grynosios
lingvistikos specialybę ir vis daugiau jų susidomi
baltistika kaip Baltijos regiono studijomis. Šių eilučių
autorius 2010 m. spalio mėnesį apklausė 33 Masaryko universiteto baltistikos specialybės pirmojo
kurso studentus naujokus, norėdamas išsiaiškinti jų
studijų motyvaciją. Iš visų apklaustųjų tik du žmonės
prisipažino turį mokslinių (lingvistinių) ambicijų
ir ketinantys įsitvirtinti baltų kalbotyroje. Visi kiti
atsakymai rodė aiškią regioninių studijų sampratos
įtaką: tarp dažniausiai minimų argumentų, kodėl
studentas stojo studijuoti baltistikos, buvo domėjimasis Baltijos valstybių istorija, etnografija, gamta;
nemažai žmonių prisipažino turintys pažįstamų
Lietuvoje ar Latvijoje, daug apklaustųjų pasirinko
atsakymą „studijuoju baltistiką, nes noriu daugiau
sužinoti apie šį Europos regioną“.
Anketoje taip pat buvo bandoma išsiaiškinti, kaip
studentai įsivaizduoja baltistikos studijų objektą.
Išskyrus minėtuosius du atvejus, beveik visi tikėjosi
gausią žinių visų pirma iš istorijos, kultūros ir etnologijos sričių. Lietuvių ir latvių kalbos beveik visų
suvokiamos tik praktiniu aspektu, kaip priemonė ar
raktas į „tikrąjį“ studijų objektą, kuriuo laikoma plačiai suvokiama lietuvių ir latvių kultūra. Kalbos, kaip
116
Last Decade Changes in Central Europe in the Field of
the Baltic Studies
savarankiško studijų objekto, samprata pirmakursiams dažniausiai nežinoma arba sunkiai suprantama.
Studentai noriai lanko literatūros seminarus, baltų
istorijos paskaitas, gausiai dalyvauja baltiškosios
tematikos kultūros renginiuose, rengia teminius
vakarus ir viktorinas, steigia diskusijų klubus virtualiojoje erdvėje – entuziazmo tikrai netrūksta. Tačiau
pasiklausę baltų kalbų sistemos kursų, susidūrę
su morfologijos, prozodijos ar sintaksės teoriniais
dalykais, t. y. su tikrąja kalbotyra, studentai prisipažįsta netenkantys motyvacijos. Daugeliui jaunuolių
ir merginų tokios paskaitos atrodo tartum savitikslis
ir nuobodus akademizmas, iš kurio nėra jokios
apčiuopiamos naudos. Šių eilučių autoriaus patirtis rodo, kad kiekvienais metais iš keliasdešimties
naujokų tėra 5–6 žmonės, kuriems tikroji kalbotyra
atrodo įdomi ir prasminga, dauguma studentų su šio
mokslo reikalavimais arba visai nesusidoroja (dažnai
dėl to nutraukia studijas po pirmojo pusmečio), arba
suvokia juos kaip „neišvengiamą blogį“, kurį reikia
iškęsti, norint gauti baltistikos diplomą.
Institucinis baltistikos centrų kontekstas taip pat
aiškiai rodo, kad baltistika suprantama visų pirma
kaip regionų studijų kryptis. Baltistikos bakalauro
ir magistro studijų programos dažniausiai inkorporuojamos į Europos arealų studijas: tokia baltistikos
koncepcija neretai tiesiogiai deklaruojama studijų
krypties aprašymuose (pvz., Masaryko ir Greifswaldo universitetuose), arba glaudžiai siejasi su baltistikos subordinavimu didesnių regionų studijoms
(pvz., Prahos universitete baltistika studijuojama
Slavistikos ir Rytų Europos studijų institute).
Tokia baltų kalbotyros kaita kelia didelį nerimą.
Viena vertus, galėtų susidaryti įspūdis, kad baltistikos
poslinkis platesnių kultūros studijų link padeda populiarinti šią studijų kryptį ir pačias Baltijos šalis – į
baltistiką priviliojama daugiau studentų, o klausytojams pateikiama daugiau ir įvairesnės informacijos.
Kita vertus, tokia baltistikos akademinio turinio kaita
nebejotinai susijusi su prastėjančia studijų kokybe
ir savotiška universitetinio išsilavinimo „infliacija“:
bakalauro studijas baigę studentai iš universiteto išsineša plačias, bet metodologine prasme labai negilias
žinias, retas kuris sugeba dalyvauti teorinio pobūdžio
kalbotyros diskusijose. Kitaip ir negali būti – kultūrologinių studijų turinys tiesiog per platus, o studijų
trukmė (paprastai treji metai) per trumpa.
Pvz., internete, vadinamojo Facebook’o erdvėje, veikia čekų
studentų bendruomenės „Litva ART“ ir „Sveikas drūtas“.
http://www.phil.muni.cz/jazyk/baltistika (tik čekų kalba); http://
www.uni-greifswald.de/studieren/studienangebot/fachbeschreibungen/baltistik.html
Vaidas ŠEFERIS
Paskutiniojo dešimtmečio baltistikos studijų raida
Vidurio Europoje
žmogus ir žodis 2011 I
a pžvalga
Bene emocingiausią išraišką ši kritika įgavo Vokietijoje. Čia 2009
m. pabaigoje nuvilnijo studentų protestų banga, nukeipta prieš čia
minimas universitetinio išsilavinimo deformacijas.
Norėdama išlikti „rentabili“, baltistika šiandien turi
vienintelę išeitį – atsisakyti „per didelių“ akademinių
ambicijų ir siūlyti studentams lėkštą, bet lengvai
virškinamą regionų studijų „mokslą“, kuris leis
prisivilioti daugiau klausytojų.
Žvelgiant į tai, kaip mažėja simbolinis atstumas
tarp universiteto ir vaikų darželio, darosi liūdna. Iš
šio slogučio išsivaduoti beveik neįmanoma – gal
tik doktorantūros studijų lygmenyje galima tikėtis
išlaikyti tikrojo akademizmo, grynosios kalbotyros
ambicijas. O bakalauro ir magistro lygmens studijos
Europoje nesulaikomai infliuoja, tapdamos masinio
švietimo sritimis ir perimdamos tas funkcijas, kurios
anksčiau tekdavo vidurinio mokslo institucijoms. Ar
įmanoma kaip nors priešintis šiam, regis, nesulaikomam „greitojo mokslo“ plitimui, kuris taikosi į pačias
universitetinio išsilavinimo šaknis? Vienintelė išeitis – neatsisakyti mokslinių ambicijų ir nepasiduoti
pragmatinei kiekybinei mokslo interpretavimo retorikai. Baltistikos centrai turėtų ugdyti ne tik mielus (bet
graudžiai infantilius) Lietuvos ir Latvijos kultūros
„mėgėjus“, bet tikrus mokslininkus, sugebėsiančius
prisidėti prie akademinės baltų kalbotyros raidos.
Klasikinės filologijos turbūt jau niekas neapgins,
tačiau baltistikai dar lieka viltis, kad nelygstama
savaiminė akademinė baltų kalbotyros vertė išliks
suprantama bent Lietuvos ir Latvijos institucijoms,
kurios koordinuoja baltistikos dėstymą užsienyje. Be
jų politinės ir finansinės paramos baltistikos sąvoka
pamažu netektų savo tikrosios prasmės.
ISSN 1392-8600
Čia minimi baltistikos akademinio turinio pokyčiai yra lemiami platesnio masto procesų – visų
pirma Europos Sąjungos švietimo politikos, kuri
siekia, kad ES šalyse aukštąjį išsilavinimą įgytų
iki 30% gyventojų. Šiuo postulatu (kuris jau pats
savaime yra nepaprastai kontroversiškas) remiama ir
aukštojo mokslo finansavimo metodika, operuojanti
kiekybiniais rodikliais ir paklausos–pasiūlos logika.
Paprastai kalbant, tokioje mokslo infrastruktūroje
finansiškai įmanoma išlaikyti tik tas studijų kryptis,
kurias renkasi daug studentų arba kurios patenka į
strateginių valstybės interesų akiratį (pvz., karinės
ar civilinės pramonės poreikiai, sveikatos apauga
ir pan.). Ir priešingai – iš finansavimo mechanizmų
vis dažniau išstumiami tie mokslai, kurie kiekybine
prasme yra „nerentabilūs“, o strateginiu požiūriu
„nesvarbūs“. Visų rūšių filologijos kaip tik ir patenka tarp šių girnų. Galutinai „mažuosius“ mokslus iš
akademinės konjunktūros turėtų išstumti kitas ES
prioritetas – universitetų ir pramonės sferos integracija, Europai neva leisianti sėkmingai atlaikyti JAV
konkurenciją.
Ši merkantilistinė logika buvo ir tebėra smarkiai
kritikuojama, tačiau be apčiuopiamų rezultatų. Baltistika ir kitos „mažosios“ filologijos patenka tarp tų
disciplinų, kurioms labai sudėtinga išsilaikyti šitaip
formuojamoje mokslo konjunktūroje. Kalbotyra
visada buvo palyginti elitinė mokslo sritis, tad kiekybine prasme ji (ir kitos nelaimėlės, pvz., klasikinė
filologija) negali nė lygintis su masiškai studijuojama
teise, vadyba, sociologija ar kitomis specialybėmis.
117