Ąžuolų Būdos parapija - Vilkaviškio vyskupija

Transkript

Generated by Foxit PDF Creator © Foxit Software
http://www.foxitsoftware.com For evaluation only.
Ignas PLIORAITIS
Ąžuolų Būdos parapija
KAZLŲ RŪDA 2007
2
Ignas PLIORAITIS
ĄŽUOLŲ BŪDOS PARAPIJA
UDK
Pl-71
Daugumą žmonių su savo kraštu riša tamprūs ryšiai. Tai
įvyksta per tėviškę: gimimu, vaikyste ir visu žmogiškuoju išsiskleidimu. Tėviškė – neįkainojama vertybė, kur mes augome tėvų globoje, senelių, brolių ir seserų artumoje. Čia mūsų akiratis plėtėsi į
savo kaimą, parapiją, apylinkę, kraštą. Užaugę ir pasklidę į tolumas, dažniau ar rečiau veržiamės vėl grįžti į savo gimtą lizdą pasvajoti apie buvusią nuostabią vaikystę, jaunystę ir visą praėjusį
gyvenimą. Daug ką mums primena gimtoji sodyba, bažnyčia, kapinės... Mes mylime savo gimtąjį kraštą!
Šioje knygoje norėčiau supažindinti skaitytoją su kraštu,
esančiu Sūduvos „širdyje“, tarp Kauno ir Marijampolės, pasipuošusiu miškais, laukais ir upeliais: jo gamta, istorija nuo seniausių
laikų iki dabarties. Paliečiamas bus ir parapijinis gyvenimas, čia
dirbę kunigai, karo ir pokario žmonių skaudūs išgyvenimai ir netektys, keleto žymesnių žmonių, kilusių iš šio krašto, gyvenimai.
Šia knyga pažymimas Ąžuolų Būdos parapijos 70-metis, jos
mokyklos 95-metis 2007 metais.
Už leidinio korektūrą ir vertingas pastabas nuoširdžiai dėkoju gerb. poniai Apolonijai Gražienei.
Už pateiktą vertingą medžiagą knygai esu dėkingas girininkui Linui Pankai ir visam Ąžuolų Būdos pagrindinės mokyklos
pedagogų kolektyvui.
Autorius
ISBN
 Ignas Plioraitis, 2007
3
Ignas PLIORAITIS
Autorius
4
Ignas PLIORAITIS
TURINYS
Ąžuolų Būdos krašto gamta........................................................
Mes – Sūduviai...........................................................................
Miestelio ir apylinkės praeitis bei dabartis.................................
Skriaudžiai ir Sasnava................................................................
Šaulių sąjunga Ąžuolų Būdoje...................................................
Statoma bažnyčia, įkuriama parapija..........................................
Vilkaviškio vyskupija ir jos ištakos............................................
ĄŽUOLŲ BŪDOS DVASININKAI..........................................
Klebonas Klemensas Pusdešris............................................
Klebonas Jonas Kružikas.....................................................
Klebonas Mykolas Katilius...................................................
Kun. Mykolas Žemaitis.........................................................
Kun. Higinas Jankauskas.....................................................
Kun. Aloyzas Šlapkauskas....................................................
KLEBONAS ANTANAS VEBELIŪNAS................................
Ąžuolų Būdos parapijos KRONIKA /pagal
kun. Antaną Vebeliūną/........................................................
Kun. Albinas Jaudegis..........................................................
Kun. Juozas Kupstaitis MIC................................................
Kun. Kazimieras Juškevičius................................................
Kun. Vytautas Sabaliauskas.................................................
Kun. Tadas Vallianas...........................................................
Kun. Vytautas Simonas Guogis............................................
Kun. Vytautas Antanas Matusevičius...................................
KLEBONAS KUN. IGNAS PLIORAITIS – autorius.............
Tolesnių įvykių kronika.........................................................
VYSKUPO J.ŽEMAIČIO VIZITACIJA.................................
Pranešimas............................................................................
Kun. Arvydas Liepa...............................................................
Kun. Gintautas Kuliešius......................................................
Kun. Renaldas Janušauskas..................................................
Ąžuolų Būdos parapijos choristai...............................................
Ąžuolų Būdos vargonininkai.......................................................
Ąžuolų Būdos zakristijonai.........................................................
6
9
11
20
24
27
31
33
34
36
36
39
39
41
41
46
49
50
50
51
51
51
50
52
53
58
58
66
67
68
69
69
69
5
Ignas PLIORAITIS
ĄŽUOLŲ BŪDOS MOKYKLA................................................
Mokytojai ir moksleiviai.............................................................
Pionierių organizacija.................................................................
Komjaunimo organizacija...........................................................
Mokyklos būrelių veikla.............................................................
ĄŽUOLŲ BŪDOS PAGRINDINĖ MOKYKLA.......................
ĄŽUOLŲ BŪDOS GIRININKIJA.............................................
Pasižymėję miškininkai........................................................
Juozas Plauska......................................................................
Girininkas Linas Panka........................................................
Eigulys Stasys Mikalavičius..................................................
Eigulys Algirdas Bielskus.....................................................
Miškininkas, inž.Vincas Žemaitis..........................................
Mondžgirės maumedynas......................................................
Miško darbai.........................................................................
Statistiniai duomenys............................................................
KALINIAI IR TREMTINIAI.....................................................
PARTIZANAI.............................................................................
IŠ PARAPIJOS ARCHYVO......................................................
KAPINĖS....................................................................................
ŽYMESNI KRAŠTIEČIAI.........................................................
Dr. Kazys Grinius.................................................................
Poetas Liudas Bielskus.........................................................
Klemensas Jūra-Jūraitis.......................................................
Selemonas Paltanavičius......................................................
Kunigas Vaclovas Gutauskas................................................
Doc. Algirdas Stanaitis.........................................................
Tautodailininkė Birutė Ramanauskienė................................
Kunigas Rytis Baltrušaitis....................................................
Adelė Kazlauskienė – Ambrasaitė.........................................
Šimtametis Antanas Ambrasas..............................................
Kunigas Klemensas Anskaitis...............................................
Kunigas Jonas Kinta.............................................................
Užsklanda....................................................................................
PANAUDOTA LITERATŪRA..................................................
70
73
79
79
80
81
84
90
90
92
94
94
96
97
98
98
100
109
125
128
132
132
137
141
141
142
145
145
147
147
149
150
151
153
154
6
Ignas PLIORAITIS
ĄŽUOLŲ BŪDOS KRAŠTO GAMTA
Ąžuolų Būdos krašte nėra aukštų kalvų, tuo labiau kalnų,
krašte netyvuliuoja nė vienas ežeras. Jo puošmena – lyguminės
smėlio aukštumos, daugumoje apaugusios spygliuočių miškais.
Tai – lengvai banguota lyguma, vyrauja 60–70 m. aukščiai. Žemiausias, mažiau kaip 50 m., yra Šešupės žemupys. Apie pačią
Ąžuolų Būdą yra ir 50-100 m. aukščio kalvelių. Derlingesnės Gyviškių, Kvietiškių, Selemos, iš dalies Guobų kaimų žemės. Prie jų
prisiglaudę mišrūs miškai.
Marijampolės apskrityje tekančios Šešupės baseino upės
yra: Šešupė,– 208,7 km. ilgio ir jos intakai Kirsna,– 28,l km., bei
Gasda, įtekanti į Kirsną – l4,4 km., Sūdonia,– 20,4 km., Dovinė,–
47 km. ir Kiaulyčia, įtekanti į Dovinę – l9,4 km. bei AmalvėŠlavanta, įtekanti į Dovinę – 25,6 km., Sasna,– 2l,3 km., Rausvė,–
48,6 km. bei Paikis, įtekantis į Rausvę – 16,5 km., Pilvė,– 57,l
km. bei Vabalkšnė, įtekanti į Pilvę – 22,9 km.; Višakis,– 46 km.
bei Judrė, įtekanti į Višakį pačiame miestelyje – 15 km. ir Jūrė,
įtekanti į Višakį – 39,3 km. (maži upeliukai – Skarlupis, Juodupelis, Byžantas, Kapčiupelis, Spaudų upelis, Ragavynas, Vėrupis,
Kvėsupis, Noreikupė, Klampupis taip pat įteka į Višakį) Širvinta,–
38,1 km. bei Liepona, įtekanti į Širvintą – 35,1 km. ir Šeimena,
įtekanti į Širvintą – 49,1 km., t.p. Vilkauja, įtekanti į Šeimeną –
l3,3 km. bei Aista,– 2l,2 km. ir Zanyla, įtekančios į Širvintą – l9,3
km., Nova, įtekanti į Šešupę – 69,3 km. bei Nopaitys, įtekantis į
Novą – 21,1 km. ir Penta, įtekanti į Novą – 31,1 km., Aukspirta, –
21,6 km. bei Siesartis,– 60,5 km. ir Jotija, įtekanti į Šešupę – 47,9
km., t.p. Orija, įtekanti į Jotiją – 32,l km. Paminėtini upeliai: Nova su Karčiupio ir Šilupės intakais, Pilvė su Didžiupiu, Rūdupiu.
Liekė su Liekaičio ir Molupio intakais, Ova su Skartupiu, Šalupiu,
Skirpstauja. ir Žviegždris, Šukėtas, Meškinė, Bartupė, Nyka, Nykutė. Jų gruntinis vanduo beveik nemaitina, tai vasarą jie labai nusenka, ar ir visai išdžiūsta.
7
Ignas PLIORAITIS
Per Ąžuolų Būdos krašto banguotą lygumą teka Vabalkšnės upelis, įtekantis į Pilvę ties Bebruliške. Pačioje Ąžuolų Būdoje
Vabalkšnė sovietmečiu buvo užtvenkta, sudarė nedidelį vandens
baseiną. Vabalkšnė labai vingiuota, krantai apaugę įvairiais lapuočiais medžiais bei krūmais. Jos intakai Kokė ir Alksnė, numelioravus laukus, virto kanalais.
Šiaurinėje Kazlų Rūdos miško masyvo dalyje esantys raistai, balos, pelkės ir durpynai duoda pradžią trims upeliams: Višakiui, Jūrei ir Pilvei, kurie, toliau įgavę visą eilę intakų, tekėdami
pietvakarių kryptimi, savo vandenis atneša į Šešupę ties Pilviškiais.
Vabalkšnė atiteka iš pietryčių ir teka per Guobų, Šerninės,
Ąžuolų Būdos, Senovės ir Didžiųjų Trakiškių kaimus. Ties Ąžuolų Būda Vabalkšnė kerta Kauno – Marijampolės plentą. Iš čia kelias šakojasi į Kazlų Rūdą. Šioje vietoje ir yra Ąžuolų Būdos centras.
Dar trumpai apie tris upelius.
Višakis. Šis nežymus miškų upelis nuo seniausių laikų buvęs administracine siena tarp Lietuvos Trakų vaivadijos ir Žemaitijos. Rusų carų ir Nepriklausomos Lietuvos laikais, Višakis tapo
Šakių /K.Naumiesčio/ ir Marijampolės – Vilkaviškio administracine siena, taip pat ir miškų urėdijos riba. Višakį galima būtų laikyti
ir kapsų bei zanavykų tarmių siena. Dar XX amžiaus pradžioje pavasario potvynio metu Višakiu buvo plukdomi trumpi rąstai ir
malkos į Šešupę, o ja į K.Naumiestį.
Jūrė. Upelis turėjo du tvenkinius – ties Kazliškiais /Garsickai/ ir Kazlų kaime, prie Kazlų Rūdos. Kazliškiai dar šio šimtmečio pradžioje buvo žymus kurortas, kur totoriai iš kumelių pieno
gamino kumysą ir juo gydė bei vaišino vasarotojus. Kazlų kaime
brolių Kazlų buvo vietoje kasama ir apdirbama geležies rūda, iš
jos gaminami kirviai, girnakaliai, durų sklendės, kryžių papuošalai
8
Ignas PLIORAITIS
ir kt. Caro bei Nepriklausomybės laiku čia veikė vokiečio Torklerio vandens malūnas. Ūkininkai susimalti grūdus atsiveždavo net
nuo Griškabūdžio. Jūrės upelis, apie 5 km. į šiaurę nuo Pilviškių,
įteka į Višakį.
Pilvė. Upelis prasideda miško pelkėse. Jo vardas, pagal padavimą, kilęs nuo bado dievaitės Pilvės. Pilvė teka pro mūsų krašto miškuose esantį Senosios Rūdos kaimą /apie 3 km. nuo Kazlų
Rūdos geležinkelio stoties/. Senovėje čia t.p. buvo užtvanka ir iš
vietos rūdos gamino geležį. Nepriklausomoje Lietuvoje užtvankos
jau nebuvo, gamykla bankrutavo. Čia gyveno garsus kalvis Martinaitis. Šiaurinė /pagal geležinkelį/ Senosios Rūdos dalis vadinosi
Krisnavietė /Kirsnakavizna/.
Krašto upės ir upeliai reikšmė svarbūs ne tik ūkine prasme,
bet ir rekreaciniu, etiniu ir estetiniu požiūriu. Žmogus instinktyviai siekia grožio, nori gyventi estetiškoje aplinkoje, stebėti gražius reginius. Kraštovaizdžio grožis laiduoja pilnavertį asmenybės
vystymąsi.
Apie 70% respublikos gyventojų pasisako, kad kraštovaizdžio grožiui būtina sąlyga yra vandens telkinio buvimas. Mažosios
upės ir upeliai savo įmantriais vingiais, mirgančiomis vandens
juostomis labai pagyvina kraštovaizdį, ypač teką raiškiais, giliais
slėniais, supami gausių pakraščių želdinių.
Nuostabi yra „savojo“ upelio samprata. Taip kiekvieno
žmogaus kaip asmenybės gyvenime įsispaudžia gimtųjų vietų
gamtos vaizdai, kaip tik čia žmogus pradeda pažinti pasaulį, įtvirtina savąjį „aš“. Iš ankstyvos vaikystės atsiradęs „gimtojo upelio“
įvaizdis tampa didžiule etine vertybe, be kurios dvasinis žmogaus
pasaulis skursta. Taip „savasis“ upelis ar upė suformuoja to krašto
gyventojų kultūrinį, moralinį ir patriotinį jausmą bei sampratą.
  
9
Ignas PLIORAITIS
MES – SŪDUVIAI
Sūduvos kraštas pradėtas apgyvendinti dar akmens amžiuje, t.y. 8-ame tūkstantmetyje prieš Kristų. Apie tai kalba archeologiniai radiniai. Apylinkėje rastas įtveriamas storapentis ovalaus
pjūvio ir keturi paprasti akmeniniai kirviai. 1400-1100 m. prieš
Kristų susiformavo savarankiška aisčių kultūra. Sūduvių (Jotvos)
žemę senovėje buvo apgyvenusi baltų gentis jotvingiai, kitaip dar
sūduviais vadinami, labai giminingi Rytų Lietuvos kultūrai. Ši
gentis, kaip ir senovės prūsai, yra mirusi. Pirmą kartą istoriniuose
šaltiniuose jos vardas paminėtas Ptolomėjo geografijoje kaip
„sudinai“. Kokį plotą buvo jie užėmę, nuomonės skiriasi. Paderinę
jas visas, galima spręsti, kad pirmaisiais amžiais po Kristaus ir vėliau, maždaug iki IX-XII a., sūduviai bus apėmę platesnę sritį: pietuose bus siekę Būgo upės dešinįjį krantą, o pietryčiuose – Pripetės pelkes. Slavų spaudžiami jie vis artėjo į Nemuno sritį. Sūduvių
sienos buvo natūralios – pelkės, girios, ežerai. XIII a. skiriamoji
siena ėjo Narevo upe ir Bebro upės pelkėmis, vakaruose Mozūrų
ežerais, šiaurėje ir rytuose Nemunu. XIII a. sūduviai nebuvo glaudžiai susiję nei su prūsais, nei su Lietuvos valstybe: jie sudarė atskirą, savitą vienetą ir tuo metu jau buvo pakeliui į centralizuotą
valstybinę organizaciją.
Pirmasis žinomas visos Sūduvos /Jotvos/ vadas Skomantas,
kovojęs su lenkų karaliumi Boleslovu Droviuoju. Minėtas Skomantas buvo sudaręs lietuvių – sūduvių karinę sutartį. Slavų puldinėjami jotvingiai 1061 m. savo sostinę iš Dragičyno perkėlė prie
Būgo upės. Po aršių kovų XII a. savo naująją pilį jie turėjo perleisti mozūrams. 1248 m. kautynėse prie Dragičyno pilies vartų
žuvo narsieji vadai Skomantas ir Boruta. Be rusų ir lenkų, jotvingius ypač aršiai puldinėjo kryžiuočių ordinas. Karas su jais tęsėsi
4 metus /1279-1283/. Jo pabaigoje liko tik du nenugalėti kunigaikščiai – Skurdas ir Jedetas. Jedetas pasidavė ordinui, o Skurdas
su savo žmonėmis ir giminėmis persikėlė per Nemuną į Lietuvą.
10
Ignas PLIORAITIS
„Sūduva“ ar „Dainava“ pavadinimų yra daugelyje Lietuvos vietų,
tikriausiai pradžią turėję iš anų laikų., būdami Negausūs kryžiuočiai užimtų sūduvių sričių neįstengė kolonizuoti. Jiems teko tik
vakarinė šio krašto dalis, o Lietuvai – šiaurinė dalis iki pat Nemuno. Pietinė Sūduva buvo kolonizuota lenkų, lietuvių ir gudų, o vėliau ir rusų. 1860 m. Gardino srityje dar gyveno apie 30 tūkst. jotvingių. Kolonizuojant Sūduvą lietuviams, pagal Nemuną atsirado
pirmieji kaimai: Kapčiamiestis, Veisiejai, Lazdijai, Seinai, Vygriai, Simnas, Balbieriškis, Prienai, Darsūniškis, Birštonas. Žygimantas Augustas 1557 m. Valakų įstatymu tą kolonizaciją pagreitino. Iki XVIII a. pradžios Sūduva jau buvo gerokai apgyvendinta
lietuvių keliantis jiems per Nemuną iš rytų ir iš šiaurės.
Po 1795 m. Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo Sūduva teko Prūsijai. 1807 m. Sūduva – Užnemunė buvo įjungtos į
Varšuvos kunigaikštiją, o po 18l5 m. teko Rusijos carams. Nuo
1837 m. ji tampa Augustavo gubernija, kurios centras įsteigiamas
Suvalkuose. 1867 m. Augustavo gubernija oficialiai pavadinta Suvalkų gubernija. Nuo tada šios gubernijos gyventojus imta vadinti
suvalkiečiais, Lazdijų ir Alytaus raj. gyventojus – dzūkais, Marijampolės, Vilkaviškio ir Prienų raj. – kapsais, o Šakių raj., įskaitant Višakio Rūdą, – zanavykais.
Po I-ojo Pasaulinio karo įvyko konfliktas tarp Lietuvos ir
Lenkijos dėl lietuviškų Seinų – Suvalkų krašto žemių. Lenkams
pritarė prancūzai. Jų maršalas Fokas 1919.XII.8 nustatė Lenkijai
palankią taip vadinamą Foko liniją – sieną, ėjusią pagal dabartinę
Lietuvos–Lenkijos sieną. Foko linija negalėjo tenkinti lietuvių.
Jaunutė Lietuva ryžosi savo žemes ginti ginklu ir 1920 m. vasarą
ji atsiėmė Seinus, Suvalkus ir Augustavą, tačiau lenkai, atsigavę
po bolševikų smūgių ir gavę pagalbos iš Prancūzijos, rugpjūtį vėl
užgrobė pietines Lietuvos žemes ir rugsėjo pabaigoje per Druskininkus nužygiavo į Vilnių, okupavo visą Vilnijos kraštą su sostine
Vilniumi. Taip lenkai padalino ir Sūduvą – Suvalkiją, atplėšdami
nuo Lietuvos daug lietuviškų žemių. Seinai taip ir liko Lenkijos
11
Ignas PLIORAITIS
pusėje. Vilniaus kraštas 1939 m. buvo atgautas. Seinų krašte,
Punske yra aukštesnioji mokykla, kur viskas dėstoma lietuviškai.
Seiniečiai leidžia lietuvišką žurnalą „Aušra“.
MIESTELIO IR APYLINKĖS PRAEITIS BEI DABARTIS
Dėl nuolatinio kryžiuočių puldinėjimo Suvalkijos žemių
plotai buvo neapgyvendinti. Čia pradėta kurtis tik 15 a. pradžioje,
o 16 a. apgyvendintų žemių plotai pasiekė Suvalkijos širdį. Palaipsniui įsikuria miesteliai: Zapyškis – 1550 m., Pilviškiai - 1536
m., Skriaudžiai – 1759 m., Veiveriai – 1818 m., Sasnava – 1817
m., Bagotoji – 1875 m., Višakio Rūda – 1817 m., Kazlų Rūda –
l921 m., o Ąžuolų Būda – 1932 m.
Vietovės su „būda“ pavadinimais, kaip Ąžuolų Būda /seniau vadinosi Dembova/, Selema Būda, Čista Būda ir kt. įsikūrė
16 bei 18 šimtmetį. 1736 m. metrikai pažymi net devynias būdas.
Kadangi šiose vietovėse buvo daug miškų, čia buvo steigiamos
atitinkamos medienos apdorojimo įmonės. Kai kuriose iš jų dirbo
po kelis šimtus žmonių. Jie apsigyvendavo šalia įmonių, laikinuose pastatuose. Miško verslo įmonės ir pastatai darbininkams gyventi buvo vadinami „būdomis“. Dabartinėje Ąžuolų Būdos vietovėje, kur t.p. buvo pastatyta „būda“, augo daug ąžuolų. Iš jų miškininkai pjaudavo lentas laivų statybai ir baldų gamybai, vyno statinėms. Ši produkcija turėjo didelę paklausą užsienyje.
Ąžuolų Būdą dar vadinta Butka. 1887 m. joje buvo 36 trobos ir 219 gyventojų, ji priklausė Gudelių valsčiui, Skriaudžių parapijai. Rusiškai – Budka, lietuviškai – Butka, o nuo 1932 m. –
Ąžuolų Būda.
16 a. stengtasi kuo daugiau pasigaminti geležies iš vietinės
balų rūdos. 1558 m. valstybės vadovo instrukcija dvarininkus įpareigojo: „Prie tvenkinių bei ežerų, kur gali būti rūdos, taip pat miškuose apgyvendinti kalvius – rūdininkus, kad gamintų geležį“.
12
Ignas PLIORAITIS
Ant Pilvės upelio kranto, dabartiniame Senosios Rūdos
kaime, vidury miškų, prieš šimtą su viršum metų, buvusios lietuviškos geležies dirbtuvės. Geležies rūdą ištirpinę, kaldavo geležį,
vandens sukamu ratu iškeldami didelį kūjį ir staiga paleisdami žemyn. Šioje vietoje dar ir dabar matyti tvenkinio pylimas ir galima
rasti sukietėjusių geležies rūdos likučių. Iš geležies dirbdavo medinių žagrių noragus. Ši įmonė buvo Senosios Rūdos kaime, Martinaičių tėviškėje.
Tuomet rūdą kasė ir kitose vietovėse: Rūdupy, Mauličiškės
raiste, prie Čibirkynės, netoli Kazlų Rūdos Kazlų ir Jūrės kaimuose. Panašiai atsirado ir kiti kaimų bei miestelių vardai: Višakio
Rūda, Gulionų Rūda, Judrarūdė, Karčiava Rūda.
Tarpukaryje Ąžuolų Būdoje buvo Kaminsko malūnas, duonos kepykla, pieno nugriebimo punktas, prekybos namai, prekiavę
ir mediena, Marijampolės IV-oji policijos nuovada.
Kazlų Rūda. Pavadinimą gavo nuo Kazlų kaime kasamos
rūdos. Pravedus geležinkelį, pastatyta Kazlų Rūdos stotis vidury
miško. Ūkinis gyvenimas čia nebuvo intensyvus. Net prieš Pirmąjį
pasaulinį karą, apie 40 metų po geležinkelio pravedimo, prie stoties tebuvo vienas eigulio namelis. Greta gyveno dvi žydų šeimos
– Petrikauskio ir Segelio. Pirklys Etenzonas iš Vilkaviškio klėtyje
turėjo kontorą. Jie visi prekiavo mišku, laikė arklius ir po darbininką. Viename jų namelyje buvo paštas, kitame – krautuvė ir karčema. Tai tilpo 5 gyvenamuose namuose bei keliuose apklypusiuose ūkiniuose trobesiuose. Prieš pat karą dar buvo valdžios pastatyta, specialiai geležinkeliečių vaikams pradinė mokykla, trobas pasistatė dar keletas geležinkeliečių. Tai ir viskas. Lentpjūvės
nebuvo jokios.
1915 m. Kazlų Rūdos geležinkelio stotyje vokiečiai įsteigė
didelę rusų belaisvių stovyklą. Be to pastatė dvi kelių gaterių lentpjūves, pravedė siaurąjį geležinkelį miškui išvežti iš Kazlų Rūdos
į Nemuną /ties Vilkija/. Keletą lentpjūvių pastatė miškuose, t.p.
13
Ignas PLIORAITIS
naujojoje plačiojo geležinkelio traukinių stotelėje – Papilvėje /vėliau pavadintoje Jūrės geležinkelio stotimi/, sujungę ją taip pat
siauruoju geležinkeliu su siauruoju geležinkeliu į Nemuną. Šiandien Kazlų Rūda išaugusi ir turi 8 tūkst. gyventojų.
Jūrės geležinkelio stotis. Gyvenvietė įsikūrė I-ojo pasaulinio karo metu. Įsteigta geležinkelio stotis keleiviams. Nuo Jūrės
stoties gyvenvietės iki Kazlų Rūdos yra 6 km. Jūrėje 1923 m. gyveno 219 gyventojų, o 1925 m., iškirtus prie geležinkelio esantį
mišką, ji ėmė augti. 1928 m. pastatyta nauja mūrinė geležinkelio
stotis, antra lentpjūvė, malūnas, atidaryta pradinė mokykla, paštas,
kelios parduotuvės ir arbatinė. Garinė stotis gamino elektrą gyvenvietei.
Jūrės miestelio tikinčiųjų bendruomenė 2005 m. pasistatė
nedidelę bažnytėlę. Dvasinius tikinčiųjų reikalus aptarnauja kunigai iš Kazlų Rūdos.
Garsūs šios gyvenvietės saviveiklininkai. Tarpukaryje ir
vėliau čia klestėjo Juozo Radžiūno įkurtas cirkas. Jūrėje nuolat
veikė įvairūs būreliai. Gražinos Narbutienės vadovaujami saviveiklininkai 1963–1984 m. rajoninėse apžiūrose daug kartų laimėjo prizines vietas. Kaimo kapela 1980 m. dalyvavo respublikinėje
Dainų šventėje. Jūrėje gyvena gabus muzikantas ir liaudies muzikos instrumentų dirbėjas bei jų taisytojas Martynas Launikonis. Jo
padarytais cimbolais ir kanklėmis groja Jūrės kultūros namų etnografinis ansamblis. M.Launikonio pagaminti cimbolai buvo eksponuojami įvairiose parodose. Šiuo metu, deja, kultūrinis gyvenimas prigesęs.
Senaisiais laikais per Kazlų Rūdos miškų masyvą ėjo prekybiniai ir strateginiai keliai Kauno ir Vilniaus kryptimi. Dažnai
juose plėšikaudavo kryžiuočiai. Pagrindinis kelias ėjo nuo Gumbinės per Virbalį, Vilkaviškį, Pilviškius, Kauną. Nuo Vilkaviškio,
pro Marijampolę, Darsūniškį jis atsišakojo Alytaus kryptimi.
Nuo Pilviškių link Kauno, šis kelias turėjo tris atšakas:
14
Ignas PLIORAITIS
1. Iš Pilviškių, derinantis prie Pilvės ir Jūrės upelio takoskyros, kelias ėjo pagal Jūrės upelį, perėjęs aukštupyje Pilvę, ir,
išsilenkdamas Pilvės ištakos plynių, suko Veiverių kryptimi, o iš
čia link Kauno.
2. Antra kryptis – iš Pilviškių pagal Pilvės upelį, per
Ąžuolų Būdą, paėjęs porą km., suka į rytus, aplenkdamas nuo
Skriaudžių į pietus telkšančias balas /Kokės upelio ištaką/, toliau
suko link Kauno Skriaudžių ir Veiverių kryptimi.
3. Trečia kryptis – nuo Ąžuolų Būdos į rytus Šilavoto
kryptimi. Šiuo keliu naudojosi ir Napoleono armija, žygiuodama
1812 m. birželio mėn. 23 d. per Kauną ir Vilnių į Maskvą. Tų pačių metų lapkričio 27-28 d., pralaimėjęs kautynes ties Berezinos
upe, Napoleonas grįžo tuo pačiu keliu atgal.
Napoleono /1769-182l/ kariuomenė buvo okupavusi Lietuvą pusę metų. Tuo metu buvo bandyta atgaivinti Didžiąją Lietuvos kunigaikštiją, bet viltys greitai ėmė blėsti, nes Napoleono kariuomenė be pasigailėjimo plėšė mūsų kraštą. Bado ir šalčių vejama armija traukėsi atgal, palikdama gausybę lavonų. Iš alkio ir
šalčio mirę prancūzai buvo laidojami netoli Ąžuolų Būdos Jurkšų
/Lašiškių, Klevakalnio/kaime, dabar vadinamame Prancūzkalnyje,
arti Vlado Kundrecko sodybos. Dar tarpukario Lietuvos laikais
ties Ąžuolų Būda, miške buvo išlikę aiškios vadinamo „napoleonkelio“žymės. Vėliau, 1820–1836 m., iš Kauno į Marijampolę per
Ąžuolų Būdą buvo pravestas ištiesintas kelias, dabartinis plentas.
19 a. šis kelias Ąžuolų Būdoje buvo išgrįstas akmenimis, o jo pakraščiai apsodinti ąžuolais. Šiuo keliu į Vokietiją važiuodavo Rusijos carai ir kiti aukšti to meto valdininkai. Pailsėti jie sustodavo
dvarininko Lesickio užeigoje /vėliau toje vietoje buvo kolūkio
kontora, šalia mokyklos/. Čia buvo arklių keitimo punktas, vadinamas pašto stotimi, kur Lesickis laikydavo ir keisdavo pašto arklius /jų buvo 60/. Pasakojama, kad caras būdavo vežamas šešiais
šyvais, žemesnieji valdininkai – juodais, o tarnai – bėrais žirgais.
15
Ignas PLIORAITIS
Dvarininkas Lesickis gyveno 19 amžiuje, palaidotas Ąžuolų Būdos kapinėse. Pastatytas paminklas jau apiręs. To meto dvarininkai buvo labai sulenkėję. Pasakojama, kad dvarininkas turėjęs
priežodį „zaraz“, iš ko ir kilęs Zariškių kaimo pavadinimas. Kadangi dvarininkas buvo aukšto ūgio, tai ir kaimas vadinamas – Didžiosios Zariškės. Šie Lesickio dvaro rūmai 1941 m. buvo subombarduoti.
Buvo dar vienas taip vadinamas Mikalajavo dvaras to paties vardo kaime. Tarpukario Lietuvos valdžia kaimo pavadinimą
pakeitė ir pavadino Guobų kaimu. To meto Lietuvos valdžia dvaro
žemes apkarpė ir dalį perleido ūkininkams, t.p. davė savanoriui
Juozui Degučiui ir Ąžuolų Būdos parapijai. Dvaro pastatai buvo
mediniai. Dabar toje vietoje yra vienintelis ąžuolas, per sodybos
vietą prakastas kanalas. Paskutinis šio dvaro įpėdinis buvo Jurgis
Opermanas. Sovietų valdžia žemę nacionalizavo, o Jurgis Opermanas su visais kolūkiečiais dirbo kolūkyje. Jis mėgo išgerti, savo
ūkį nugyveno, o trobesius jam mirus žmona pardavė Juozui Valaičiui. Jurgio Opermano giminės kapas yra Guobų kapinaitėse, miške. Jo vaikai yra išsisklaidę, gyvena Kaune ir Vilniuje. Kapinaitėse ant paminklo užrašyta: Jurgis Opermanas, 1913-1965 m.
Turėjo šiam kraštui įtakos 1831 ir 1863 m. sukilimai prieš
caro valdžią. Yra žinoma, kad 1831 m. gegužės mėn. J. Senkonto
ir A. Pušėtos vadovaujami sukilėlių daliniai, persikėlę per Nemuną ties Kriūkų miesteliu, patraukė per miškus Marijampolės link,
netoli Ąžuolų Būdos, Kiziškių kaime susijungė su M. Prozoro sukilėlių daliniu, vis susiremdami su rusų kariuomenės daliniais,
traukėsi link Augustavo. Kadangi šis dvarininkų sukilimas prasidėjo iš Krokuvos, tai jis vadinamas „krokosmečiu“. 1863 m. sukilimas, kai lenkai siekė nepriklausomybės, persimetė į Lietuvą. Tai
pavadinta „lenkmečiu“. Ąžuolų Būda buvo žinoma 1863 m. sukilimo metu. Tada šiose apylinkėse buvo telkiami sukilėliai ir vykdomas jų karinis apmokymas. 1863 m. sausio mėn. jie nukirto telefono stulpus tarp Kazlų Rūdos ir Virbalio, o balandžio mėn. –
16
Ignas PLIORAITIS
tarp Mauručių ir Kazlų Rūdos geležinkelio stočių. Traukiniai įstrigo. Sausio mėn. prie Čystos Būdos sukilėliai stojo į mūšį su caro
kariuomene, kur žuvo 30 kovotojų, ir vadas K. Jastsembskis. Liepos mėn. caro žandarai kovėsi su Špako /Karolio de Vineno/ 160
vyrų būriu ties Kazlų Rūda. Netoli Lekėčių, Griškabūdžio balose,
apsupti kazokų padėjo galvas apie 15 sukilėlių. Kauno rajono Kuro girininkijos 27 kvartale yra tų metų kovų dalyvių kapinės, saugomos kaip istorijos paminklas. Vyko mūšiai Šilakojo miške ir
prie Ąžuolų Būdos, Mikalajavo miške, kur yra jų kapai Guobų
kaime. 1905 m. Ąžuolų Būdos apylinkėse vyko vietos gyventojų
susirėmimai su caro žandarais. Tai buvo vadinamasis „sicilistmetis“.
Tarpukario Lietuvoje Ąžuolų Būdos krašte būta stiprių ūkininkų. Dideli ūkiai buvo Pavabelkės kaime, nes čia geros žemės.
Čia gyveno kelios Degučių šeimos. Pas Antaną Degutį net buvo
bankelis krašto ūkininkams. Stiprių ūkininkų buvo ir Selemos,
Alksniškės ir Gyviškių kaimuose. Selemoje, prezidento K. Griniaus tėviškėje, buvo 17 ha žemės. Stambus ūkininkas buvo Arcekauskas, dar išlikusi jo sodyba. Alksniškės kaime turėjo 100 margų (50 ha) žemės Feliksas Bacevičius, buvęs Tarpukario seimo
narys. 1939 m., kuliamosios mašinos sužeistas, mirė. Palaidotas
Sasnavoje. Jo žmona Ona Griniūtė, prezidento sesuo, po vyro žūties sunkiai susirgo ir ilgai gydėsi. Pasakojama, jog laidojant Bacevičių į Sasnavos bažnyčią įėjo ir socialistas Vincas Grinius, prezidento tėvas, nešinas botagu. Pasipiktinę tikintieji iš bažnyčios jį
išvedė laukan. Dar buvo Jonas Grinius, prezidento brolis, socialistų vadas. Jie bendravo su socialistu Pijumi Grigaičiu, vėliau pabėgusiu į Ameriką. Bacevičių buvo 4 vaikai, ir vienas jų partizanas.
Felikso brolis buvo Spaudos fondo vedėjas Kaune.
Tarpukario Lietuvos metu Ąžuolų Būdoje gyveno nemaža
žydų šeimų. Jie vertėsi prekyba. Tai: Šafira, Auckeris, Cenderis,
Motkė, Orčikas, Borucha, Zelkė, Aronas, Zelmonas ir kt.
17
Ignas PLIORAITIS
Karo ir pokario audros Ąžuolų Būdos gyventojus labai palietė. 1941 m. birželio 23 d. Marijampolės–Kauno plente, ties
Ąžuolų Būda sustojo vokiečių sunkvežimiai, pilni kareivių. Tuo
laiku nuo Kazlų Rūdos link plento traukėsi rusų kariuomenės divizija. Pastebėję vokiečius, rusų kariuomenė juos puolė. Įvyko stiprus susišaudymas iš visų ginklų. Prisijungė vokiečių lėktuvai. Kovėsi apie 4 valandas. Žuvo daugiau kaip 400 rusų, o vokiečių apie
40. Vokiečiai laikinai buvo palaidoti Ąžuolų Būdos kapinėse, o
rusai čia pat, pušyne.
1941 m. liepos vidury eigulys Kazimieras Šimanauskas savo eiguvos 70 kvartale, netoli Ąžuolų Būda – Sena Rūda kelio
/arti kapinių/, rado iškastas tris dideles duobes – tranšėjas. Manoma, kad jas iškasė naktį rusų belaisviai. Sekančią dieną nuo Marijampolės plentu atvažiavo trys dengti sunkvežimiai su žmonėmis.
Nuo plento į mišką žmones varė pėsčius /apie 300 m./ir prie duobės iš automatų ir kulkosvaidžių juos sušaudė. Žmonių riksmas
bei kulkosvaidžių serijų gausmas buvo girdėti net už 2-3 kilometrų. Buvo prišaudytos dvi tranšėjos, apie 114-120 žmonių. Varomus šaudyti matė eigulys Algirdas Bielskus ir Pranas Martinaitis.
Toje mirtininkų kolonijoje buvo rusų karininkų žmonos, sovietiniai aktyvistai, komunistai ir komjaunuoliai, o daugiausia žydai –
vyrai, moterys ir vaikai. Grįžus rusams, jie buvo iškasti ir perlaidoti Ąžuolų Būdos kapinėse.
Dar 1948 m. Ąžuolų Būdos krašte Kvietiškio, Selemos kaimuose įsisteigė kolūkis ir pavadinamas „Šaltiniu“, vėliau jis gavo
„Šviesos Kelio“ pavadinimą, o paskiausiai, prijungus visus kaimus apie Ąžuolų Būdą, pavadintas „Ąžuolo“ kolūkiu. Kolūkio
ribose, prie Ąžuolų Būdos, buvo paukštynas, auginęs žąsis, kurį
administravo už Marijampolės esantis Buktos paukštynas.
Visa valdžia pradžioje įsikūrė Pampalynėje išvežto ūkininko sodyboje. Apie 1982 m. apylinkės centras buvo perkeltas į
Ąžuolų Būdą, kur išbuvo iki 1988m.
18
Ignas PLIORAITIS
Nuo 2000 m. Ąžuolų Būda priklauso Kazlų Rūdos seniūnijai. Jos padaliniai –
Ąžuolų Būdos, seniūnė Stanislava Venckūnienė, dirba
Ąžuolų Būdos bibliotekoje,
Kvietiškių, seniūnas Liudas Vogonis, ūkininkas,
Gudelių /Guobų/, seniūnė Šiupinienė.
2002 m. Ąžuolų Būdoje /gyvenvietėje/ buvo 465 gyventojai. Miestelis išsidėstęs abipus Kauno–Marijampolės plento. Prieškarinė Ąžuolų Būda priklausė Marijampolės apskrities Gudelių
valsčiui ir 1923 m. turėjo 380 gyventojus, 50 ūkių. Sovietmečiu
joje buvo kultūros namai, vaikų darželis-lopšelis. 2002 m. buvo
šios įstaigos: Ąžuolų Būdos Pagrindinė mokykla, ryšių skyrius
(nuo 1930 metų. Tuomet paštas buvo pas K. Šimanauską ir Ona
Šimanauskienė buvo pirmoji pašto viršininkė). Biblioteka, veikianti nuo l952 m., 2002 m. metais turėjo 9720 knygų, rudenį turėjo 264 skaitytojus. Laisvalaikio salė veikė nuo 1952 m., deja,
1992 m. uždaryta. Medicinos–felčerių punktas (veikia nuo 1961
m.). Vaikų darželis – veikė nuo 1982 m., nebedirba nuo 1994 m.
Nuo 1996 m. veikia degalinė „Lukoil“ ir Gudelių kaimo karčema.
Nuo 1988 m. veikė UAB „Aureda“ – autoremonto, prekybos įmonė. Vėliau bankrutavo. Ją valdė Kęstutis Baltulis. Seniau čia buvo
kolūkio „Ąžuolas“ dirbtuvės.
2007 m. duomenimis Ąžuolų Būdos parapijoje (krašte) įsisteigė Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenė. Jos pirmininku nuo
2002 m. išrinktas Stasys Arcekauskas (anksčiau buvo Stanislova
Venckūnienė). Bendruomenė turi savo vėliavą. Ją sudaro Ąžuolų
Būdos miestelis bei Didžiųjų Zariškių kaimas. Ąžuolų Būdos
miestelyje dabar apie 550 gyventojų, keliolika gatvių. Kai kurie
gatvių pavadinimai: Marijampolės, Ąžuolų, Trumpoji, Smėlio,
Tujų, Ateities, Vilties, Kazlų Rūdos, Bažnyčios ir kt.
Ąžuolų Būdoje gyvena verslininkas Rimas Galinaitis, remontuoja automobilius. Miestelyje šalia bažnyčios yra įmonė „Vilona“, gaminanti baldus ir net siunčianti juos į užsienį. Ąžuolų
19
Ignas PLIORAITIS
Būdos miestelyje gyvena Gintas Valaitis, sėkmingai ūkininkaujantis Guobų kaime, t.p. ūkininkas Algimantas Marcinkevičius.
Miestelyje yra paštas ir dvi parduotuvės. Ąžuolų Būdoje
yra miestelio ir mokyklos bibliotekos, kurioms vadovauja Stanislova Rūta Venckūnienė. Ji žemaitė, nuo Luokės, labai pasiaukojančiai rūpinasi Ąžuolų Būdos krašto žmonių kultūriniu gyvenimu. Jos pastangomis 2005 m. buvo suremontuotas klebonijos pastatas, įrengta salė įvairiems kultūriniams renginiams.
Tame pačiame pastate kur yra biblioteka įsikūręs ir Ąžuolų
Būdos medicinos punktas, kuriame jau penkeri metai darbuojasi
med. sesuo Marija Serbentienė (anksčiau dirbo Rūta Račkauskienė). Ji aptarnauja miestelį ir kai kuriuos kaimus – Selemos, Kvietiškių, Pentupio ir kt., maždaug 700 žmonių, suteikdama skubią
medicininę pagalbą.
Be Ąžuolų Būdos dar yra Gudelių kaimo bendruomenė.
Šiai bendruomenei vadovauja Česlovas Pečkys, dirbantis veterinaru.
Ąžuolų Būdos parapijai priklauso ir Kvietiškių kaimo Kazlų Rūdos seniūnijos padalinys, kuriam vadovauja ūkininkas Liudas Vogonis.
2002 m. Didžiųjų Zariškių kaime gyveno 166 gyventojai,
Kvietiškių gyvenvietėje – 120, Selemos kaime – 52, Šerninės kaime – dvi sodybos, Senovės kaime – trys sodybos, Pagyviškio kaime – 20 gyventojų, Paukštynės kaime – viena sodyba.
Sovietmečiu Ąžuolų Būdos apylinkėje buvo „Ąžuolo“ kolūkio laukai, užėmę 3525 ha plotą. Smėlingose pamiškėse, 160 ha
plote buvo auginamos bulvės. Tai – pagrindinis jų auginimo ūkis
rajone. Kita kolūkio specializacija – pieno ir mėsos gamyba.
Ąžuolų Būdos krašte, suirus kolūkiams, yra tik vienas kitas
stambesnis ūkis. Verta paminėti Pagyviškio kaimo Albino Gadišausko ūkį. 1997 m. spaudoje rašė: „Jis valdo 130 ha ūkį. Augina
bulves, cukrinius runkelius, sėja javus. 1997 m. iš 20 ha jis gavo
apie 900 tonų cukrinių runkelių. 1996 m. gerai užderėjo bulvės.
20
Ignas PLIORAITIS
Žada imtis bulvių sandėliavimo konteineriniu būdu. Bulves veža
parduoti į Vilnių, Kauną, Marijampolę. Jis sakė, kad paklausa didėja, jei produkcija pristatoma išfasuota. Verčiasi ir javų auginimu, maždaug 40 ha plote. Ūkininkas Albinas Gadišauskas ruošiasi
steigti agropaslaugų kooperatyvą. Jis gabens krovinius, atliks statybos darbus, teiks kitas paslaugas. Kadangi netoli jo eis „Via Baltica“ automagistralė, galvoja ir apie turizmo verslą“.
Lietuvos autokelių direkcija, tiesiamai „Via Baltica“ Kaunas–Marijampolės atkarpai, iš Ąžuolų Būdos krašto kai kurių gyventojų turės paimti žemės. Tie gyventojai tai –
1. Stefanija Stanislava Kirtiklienė, gyvenanti Pavabelkės
kaime,
2. Ona Antanina Karpauskienė, gyvenanti Gyviškių kaime,
3. Edmundas Valaitis, gyvenantis Kvietiškių kaime,
4. Alesė Balnienė, Marija Valentienė, gyvenančios Gluškabūdės kaime, ir dar eilė kitų.
SKRIAUDŽIAI IR SASNAVA
Kadangi Ąžuolų Būdos krašto istorija ir gyventojų ryšiai
tampriai susiję su šiomis vietovėmis, tai trumpai sustosime ir prie
jų.
Skriaudžiai. Skriaudžių bažnytkaimis išsistatęs pietrytiniame Kazlų Rūdos miškų pakraštyje, 5 km. į pietvakarius nuo Veiverių, 29 km. į šiaurės rytus nuo Marijampolės, 10 km. į vakarus
nuo Kazlų Rūdos, prie Kauno–Marijampolės plento.
Skriaudžių kaimo vardas pirmą kartą paminėtas Prienų parapijos metrikose 1664 m., o 1744 m. Skriaudžiai vėl minimi Kauno parapijos kaimų sąrašuose. 18 a. viduryje šios srities religiniu
centru buvo Grigaliūnų kaimas – 4 km. į pietus nuo Skriaudžių.
Čia stovėjo medinė koplyčia, 1778 m. įkurta Skriaudžių parapija.
Pirmuoju klebonu buvo paskirtas kun. Jurgis Ulazavičius. 1802 m.
21
Ignas PLIORAITIS
pastatyta nauja medinė bažnyčia. Parapijos reikalams buvo paskirta 3 valakai žemės, tačiau rusų valdžia po 1863 m. sukilimo ją nusavino.
1812 m. prancūzų žygis į Rusiją palietė ir Skriaudžius. Napoleonas buvo sustojęs Skriaudžių klebonijoje ir jos sode, po obelim, valgęs pietus. To meto Skriaudžių klebonas Ambraziejus Zygevičius su Napoleonu kalbėjęsis lotyniškai, imperatorių palydėjęs
į Kauną. Armijai grįžtant Skriaudžiuose sustojo Napoleono svainis Joakimas Muratas su kareiviais. Kareiviai į bažnyčią prisinešė
šiaudų, virėsi valgyti, bet rusų vejami, paliko ugnį – kilo gaisras,
bažnyčia sudegė. Po to buvo pastatyta laikina lentinė maldykla, o
1829 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia, kuri baigta apie 1834 m.
ir pašventinta, suteikiant jai šv. Lauryno kankinio titulą. 1895 m.
kun. M. Juodišius su parapijiečiais bažnyčią perstatė ir padidino.
Dabartinė bažnyčia mūrinė, su dviem bokštais.
Lietuviška veikla pasireiškė Skriaudžiuose ir apylinkėje
spaudos draudimo laikais. Juos palietė 1905 metų sukilimas. Ypač
ji pagyvėjo, kai 1906 m. vargonininkauti į Skriaudžius atvyko Pranas Puskunigis, 1860-1946 m., suorganizavęs veiklų kanklininkų
būrelį.
I-ojo Pasaulinio karo metu Skriaudžių apylinkėje vyko
smarkūs mūšiai tarp rusų ir vokiečių. Sudeginta daug sodybų.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, Skriaudžių apylinkės
gyventojai aktyviai rėmė kovą už krašto laisvę. Daug jaunų apylinkės vyrų stojo į Lietuvos kariuomenę savanoriais ir dalyvavo
nepriklausomybės kovose. 1933 m. žuvusiems už Lietuvos laisvę
prie plento pastatytas paminklas, įrašyti jų vardai.
1919 m. įkurta lietuviška mokykla. 1924 m. A. Degutis atgaivino Skriaudžių kanklių ansamblį. Kankles Skriaudžiuose gamindavo J. ir V. Kučinskai, J. Alenskas. 1939 m. Skriaudžiuose
buvo apie 650 gyventojų, jie priklausė Veiverių valsčiui.
Apie 1953 m. vėl atgaivintas 18 asmenų kanklių ansamblis.
22
Ignas PLIORAITIS
Sasnava. Sasnavos miestelis yra prie Sasnos upelio, 22,5
km. dešiniojo Šešupės intako. Miestelis įsikūręs 13 km. į šiaurės
rytus nuo Marijampolės, netoli Kauno–Marijampolės plento.
Sasnavos vardas kilęs nuo Sasnos upelio, o jo reikšmė yra
senprūsiškos kilmės. Sasnavos kaimas žinomas nuo 18 a. pabaigos. 1817 m. šiame kaime pastatyta graži koplyčia. Kai sekančiais
metais per audrą nukentėjo Igliaukos ir Marijampolės bažnyčios,
Sasnavos bažnyčią lankė tikintieji ir iš tolimesnių vietovių. 19 a.
čia buvo du marijonai vienuoliai – kunigai, aptarnavę tikinčiuosius.
Po 1863 m. sukilimo Sasnavos koplyčios teisės buvo suvaržytos, nebeleido čia kunigui gyventi, tik sekmadieniais jis atvažiuodavo iš Marijampolės. 1902 m. buvo leista parapijos filiją* atkurti.
1904 m. spalio 1 d. Sasnavoje įkurta Marijampolės parapijos filija. Pirmuoju klebonu–filialistu paskirtas kun. Stanislovas
Čėsna. 1928 m. jau įsteigta Sasnavos parapija, kurioje St. Čėsna
klebonavo. 1933 m. buvo pradėta statyti nauja mūrinė gotikinė
bažnyčia, baigta 1938 m. Ji turi labai aukštą bokštą.
Spaudos draudimo laikais Sasnavos apylinkės gyventojai
t.p. buvo labai aktyvūs. Čia kurį laiką daraktoriavo zakristijono
sūnus, jaunuolis Jonas Luobikis. Vėliau, apie 1885 m. jis pradėjo
platinti lietuviškas knygas. Drauge su juo dirbo J. Kanclerius, Matulevičius, Palkauskas. Vėliau dėl to Luobikis pusę metų kalėjo ir
dvejus metus caro buvo ištremtas į Rusiją.
Aktyvūs buvo sasnaviečiai ir 1905 m. sukilime prieš carą.
Demonstracijai t.p. vadovavo Jonas Luobikis.
(*Filija – tai po parapijos bažnyčios žemesnio rango parapijinė bažnyčia su nuolatiniu kunigu, bet dar ne visai atsiskyrusi
nuo parapijos bažnyčios (tarsi parapijos dukra). Filijos neturi,
kaip kad parapijos bažnyčios, krikšto, santuokų ir mirimo registracijų knygų.)
23
Ignas PLIORAITIS
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, gyventojai ryžosi
įkurti Sasnavos valsčių. Valsčiaus kūrėjai ir pirmieji valdininkai –
viršaitis Antanas Šelmys iš Salenos Būdos kaimo ir vargoninkas
Julius Kavaliauskas, iki 1924 m. buvęs valsčiaus sekretorium.
Nuo Sasnavos nemaža jaunų vyrų stojo į Lietuvos kariuomenę savanoriais. Pažymėtinas majoras Kazys Ramanauskas, dalyvavęs kautynėse su bolševikais ir bermontininkais. 1920 m. jis
buvo lenkų sušaudytas. Jo palaikai ilsisi Sasnavoje.
1923 m. Sasnavoje buvo 330 gyventojų. Mokykla čia
įsteigta 1919 m. 1945 m. liepos 30 d. Sasnavos miestelyje gulėjo
atvežti, paniekai numesti šešių žuvusių Raišupyje partizanų palaikai.
4 km. į šiaurės rytus nuo Sasnavos yra Salemos Būdos kaimas – 1923 m. jame buvo 23 sodybos ir 163 gyventojai. Jo apylinkėse 1863 m. įvyko sukilėlių kautynės su rusais. Salemos Būdos
kaime 1866.12.17 gimė dr. Kazys Grinius, gydytojas, varpininkas,
visuomenės veikėjas, Lietuvos prezidentas.
Lietuvos Prezidentas dr. Kazys GRINIUS
24
Ignas PLIORAITIS
ŠAULIŲ SĄJUNGA ĄŽUOLŲ BŪDOJE
Lietuvos Nepriklausomybei ginti 1919 m. rudenį Ąžuolų
Būdoje įsikūrė Šaulių sąjunga. Jos steigimu ir veikla rūpinosi jos
vadas Vladas Pūtvis–Putvinskis, taip pat Petras ir Matas Šalčiai, ir
kt. Daug Šaulių sąjungos narių žuvo ar buvo sužeisti kovose. Šauliai dirbo žvalgyboje, krašto valdymo sistemos apsaugoje. Pvz.,
kai buvo įsteigtas savas lietuviškas paštas, jo saugumu t.p. rūpinosi šauliai. Lietuvoje buvo nutiesti šeši saugūs pašto keliai. Vienas
iš jų ėjo iš Kauno per Veiverius, Ąžuolų Būdą, Marijampolę, Kalvariją.
Po Lietuvos Nepriklausomybės kovų Šauliai dirbo karinio
pasiruošimo, sporto, ugniagesybos, auklėjimo ir švietimo srityse.
Nuo 1920 m. leido žurnalą „Trimitas“. Steigėsi Lietuvos miestų ir
apskričių rinktinės Kaune, Vilkaviškyje, Seinuose, Alytuje, Šakiuose, Marijampolėje. Prie šių rinktinių kūrėsi atskiri padaliniai –
Šeštokų, Sasnavos, Ąžuolų Būdos, Liubavo ir kt. būriai, priklausantys Marijampolės rinktinei. Marijampolės rinktinė įsisteigė
1920 m. sausio mėn. Pirmuoju jos vadu buvo K. Barniškis, vėliau
K. Matulis, J. Lozoraitis, kapitonas Lelešius, pulkininkas leitenantas Andrius Kerbelis. Buvo net 34 šaulių būriai. Nuo pat pirmųjų
Lietuvos nepriklausomybės dienų aktyviai reiškėsi ir moterys šaulės. Jos dirbo medicinoje, švietime, auklėjime. 1929 m. įsisteigia
moksleivių–studentų Šaulių rinktinė.
1939 m. Lietuvos Šaulių sąjunga turėjo 62 tūkst. narių, iš
jų 15 tūkst. šaulių moterų, 5 tūkst. šaulių rėmėjų, apie 10 tūkst.
moksleivių. Tuomet krašte buvo 22 rinktinės, kiekviena rinktinė
turėjo po keliasdešimt būrių ir kuopų. 1929 m.Lietuvoje buvo 500
šaulių būrių, o 1940 m. – apie 1200.
Užėjus sovietams, 1940 m. liepos 13 d. J. Paleckis pasirašė
įsakymą Šaulių sąjungą likviduoti. Tai įvykdė krašto apsaugos ministras V. Vitkauskas, kariuomenės vadas F. Žemaitis, politinis
vadovas J. Macijauskas. Liepos pabaigoje buvo nutrauktas „Tri-
25
Ignas PLIORAITIS
mito“ leidimas. Šaulių sąjunga likviduota rugsėjo 15 d. Krašte
prasidėjo sovietinis teroras: areštai, įkalinimai, kankinimai, tremtys.
Šaulių sąjungos vadas Vladas Pūtvis–Putvinskis ne tik suorganizavo Šaulių sąjungą ir ją globojo, jis buvo draudžiamos
spaudos platintojas, Lietuvos žemės ūkio tobulintojas, mirė 56
metų amžiaus.
Lietuvos atgimimo metais, 1990 m. kovo 23 d. buvo įregistruota ir įteisinta atkurta Šaulių sąjunga. Artėjant jos įkūrėjo
Vlado Pūtvio–Putvinskio 125 gimimo metinėms, rugsėjo mėn.
1998 m. sąjungos nariai aplankė Kelmėje esantį jo kapą ir Šilo–
Pavėžupį, jo sodybą. Buvo prisiminti Vl. Pūtvio–Putvinskio sunkioje tremtyje mirę šeimos nariai: žmona Emilija, sūnus Vytautas,
Stasys, bei kiti.
Ąžuolų Būdos Šaulių sąjungos būrys buvo labai aktyvus,
susidedantis net iš 160 narių. 1933 m. baigti statyti ir iškilmingai
atidaryti Šaulių namai, kuriuos pašventino vyskupas M. Reinys.
Gerai organizuotas stiprus šaulių būrys rūpinosi ne tik savo organizaciniais reikalais, bet ir apylinkės gražinimu, jos ugdymu. Jų
rūpesčiu 1936 m. miško pakrašty pastatyta medinė bažnyčia ir
įsteigta parapija. Ąžuolų Būdos šauliai ruošdavo įvairius tautinių
ir religinių švenčių minėjimus. Koncertuodavo Pupų Dėdė, Kipras
Petrauskas ir kt. garsūs atlikėjai. Šauliai turėjo stiprų chorą. Statydavo kraštiečiams spektaklius. Tradicine švente tapo Sekminės,
sutraukdavusios daugybę žmonių. Netoli Ąžuolų Būdos 9-tas pėstininkų pulkas įruošė šaudyklą, į kurią iš Marijampolės atvykdavo
daug pulko karių pratimams. Neretai pamaldų metu religines giesmes grodavo pulko orkestras. Šaulių pastangomis, už 4 km. nuo
Ąžuolų Būdos, prie Kvietiškio, Varnabūdės miško pakraštyje, iš
akmenų ir cemento 1930 m. buvo pastatytas paminklas Vytautui
Didžiajam atminti su įrašu: „1430–1930 m. Ei, pasauli, mes be
Vilniaus nenurimsim!“. Paminklas nugriautas, valdant sovietams,
1960 m.
26
Ignas PLIORAITIS
Pasakojama, kad Vytautas Didysis, kai 1410 m. grįžo iš
Žalgirio mūšio su kryžiuočiais, Kvietiškės kaime buvo sustojęs
pašerti arklių, ir toje vietoje pasodinęs tris ąžuolus.
Kai Lietuva minėjo 500 m. Vytauto Didžiojo jubiliejų,
kraštiečiai toje vietoje pastatė jam paminklą ir pasodino 500 ąžuolų giraitę, padarė gražią aikštę, kurioje apylinkės jaunimas rinkdavosi į gegužines.
Paminėsime kai kuriuos šio krašto šaulius:
 Du broliai Bieliauskai iš Gyviškių kaimo.
 Aksaveras Bieliauskas, buvo seniūnas prieškaryje.
 Bartuška Vincas iš Racyliškių kaimo.
 Trys broliai Rėklaičiai iš Pagyviškio kaimo: Viktoras, Vincas ir Kazys. Vincas Rėklys buvo būrio vadas.
 Tabarauskas Mikas iš Pagyviškio, būrio vadas.
 Du broliai Baltrušaičiai. Vienas išvyko į Vokietiją,
Jonas liko Lietuvoje.
 Broliai Kunigoniai iš D.Zariškių kaimo. Vienas jų
buvo policininku.
 Degutis Kazys iš D.Zariškių kaimo, policininkas,
vėliau partizanas.
 Degutis Stasys,brolis, dirbo policininku.
 Degutis Jonas, brolis, buvo išvežtas Sibirą.
 Šimanauskas Kazys, būrio vadas, iš Ąžuolų Būdos.
 Šimanauskas Vacius, brolis, gim. 1910 m., choristas.
 Ruzgys Jonas iš D.Trakiškių kaimo, prisidėjo prie
bažnyčios statybos, žuvo Sibire.
 Švirinas Juozas, būrio vadas, žuvo Sibire; prisidėjo
prie bažnyčios statybos.
 Kliučius Vytautas, gyv. Ąžuolų Būdoje.
 Kliučius Bronius, brolis.
27
Ignas PLIORAITIS

Bila Vincas. Jo tėvą, seniūną, nušovė žydas Koganas.
 Zakarauskas, žuvęs per karą.
 Melninkas Stasys, išvyko į Ameriką.
Ir daugelis kitų, vyrų, merginų ir moterų. Jie turėjo šaudyklą Ąžuolų Būdos pietinėje pusėje, kur dabar gyvena M. Jakevičienė ir jos sūnus. Čia dažnai iš Marijampolės atvažiuodavo Šaulių
rinktinės vadas Kerbelis.
STATOMA BAŽNYČIA, ĮKURIAMA PARAPIJA
Tarp Kauno ir Marijampolės, 34-ame kilometre, kairėje
pusėje, kur per mišką ėjo kelias į D.Zariškių kaimą, tame trikampyje vietos gyventojai pasiryžo pastatyti bažnyčią. Ona Šimanauskienė pasakoja: „Mano vyras Kazimieras Šimanauskas buvo šaulių vadas. Kadangi nuo Ąžuolų Būdos buvo toli bažnyčios, tai
Šaulių komitetas nutarė, kad reikia Ąžuolų Būdoje statyti bažnyčią. Iš miškų urėdijos išreikalauta miško sklypas bažnyčios statybai. Tuo metu Kazlų Rūdos urėdas buvo Vincas Žemaitis. Jis labai
palankiai pritarė šiam darbui. Tuomet tokį mišką vadino „dalenka“. Tinkamus medžius naudojo bažnyčios statybai,o netinkamus
parduodavo ir turėdavo šiek tiek pinigų bažnyčios statybai. Ten,
kur ošė storos pušys ir eglės, dabar yra Ąžuolų Būdos bažnyčia.
Kadangi statybinės medžiagos bažnyčiai trūko, buvo prašyta iš
ministro Raštikio. Šauliai ruošdavo vakarėlius, loterijas, o lėšas
pervesdavo bažnyčios statybai. Vyrai pjaudavo medžius, raudavo
kelmus, o moterys basos eidavo rauti kelmų šaknų. Jos sakydavo,
kad ši žemelė yra mūsų prakaituotu darbu išdirbta.
Tuo metu Ąžuolų Būdoje buvo apsigyvenęs tėvas pranciškonas Kazimieras. Jis salėje skaitydavo žmonėms paskaitas ir padėdavo vadovauti bažnyčios statybai. Iš Skriaudžių parapijos atvažiuodavo vikaras kun. Sakavičius mokyti vaikų prie pirmos Komunijos, ir jis rūpinosi bažnyčios statyba. Tėvas Kazimieras ir vi-
28
Ignas PLIORAITIS
karas Sakavičius patarė mums pasikviesti Maironio seserį Aneliukę, kuri buvo labai tikinti ir pasiturinti. Mes apvainikuodavome
kėdę, ją ten pasodindavome, sveikindavome įvairiomis progomis,
o ji mums paaukodavo. Ji nupirko mūsų bažnyčiai liturginį drabužį – kopą. Iš Skriaudžių Kudirka mūsų bažnyčiai nupirko skambučius.
Mūsų bažnyčiai pamatus pašventino iš Vilkaviškio atvykęs
vyskupas A. Karosas. Jį iškilmingai pasitiko tikintieji, parapijos
choras. Pastatytą bažnyčią šventino vyskupas M. Reinys. Buvo į
iškilmes atvykęs ir ministras Raštikis. Tuo metu bažnytinio komiteto pirmininkas buvo Antanas Mozūraitis. Jam, jo broliui Andriui, jų seseriai Onai Mozūraitytei–Lenkutienei t.p. teko daug prisidėti prie bažnyčios statybos.
Parapijiečiams iš valdžios išsirūpinti leidimą ir įvairius dokumentus padėjo Teisingumo ministerijos sekretorius kapitonas
Skučas. Ąžuolų būdiečiai yra dėkingi tuometiniam Ąžuolų Būdos
girininkui Valteriui Užpurviui, kuris tiekė statybinę medžiagą šaulių namams ir bažnyčiai“.
Ąžuolų Būdos šv. Antano titulo medinė bažnyčia pastatyta
1936–1937 metais, pagal techniko Žitkaus projektą. Ji pagrindiniu
fasadu atgręžta į plentą, stovi lygioje vietoje, beveik stačiakampiame, lentelėmis aptvertame šventoriuje. Bažnyčia yra unikali savo
neįprastomis proporcijomis. Jos stogas yra du kartus aukštesnis už
sienas, o priekinis labai masyvus bokštas yra keturius kartus aukštesnis už sienas. To kvadratinio bokšto plotis yra lygus bažnyčios
sienų aukščiui. Bokšto viršūnė uždengta kryžminiu stogeliu su keturiais laužytais frontonais – lyg ir žemaitiškų pirkių stogu. Bokšto stogelių sankryžoje stovi aukštas kryžius be įprastinių ornamentų. Stačiakampiu su nedaug išsikišusiu bokštu į priekį, pastato vidaus erdvę skaido dvi poros stulpų. Gerokai aukštesnę ir platesnę
už šonines, vidurinę navą pratęsia presbiterija, o abipus jos, šoninių navų galuose, atitvertos zakristijos. Nesuskaidyto į tarpsnius
bokšto vientisas sienas skaido dvivėrės durys, o virš jų stačiakam-
29
Ignas PLIORAITIS
piai langai. Dideli, platūs, taip pat stačiakampiai langai išdėstyti
šoninių navų žemose sienose.
Ąžuolų Būdos šv. Antano bažnyčia
30
Ignas PLIORAITIS
Bažnyčios išorė moderni, bet nevisiškai darni: proporcijos
yra sunkios, formos gana primityvios. Įdomesnis vidus su originaliomis šoninių navų viršuje esančiomis galerijų arkadomis. Galerijos remiasi į stilizuotus liaudiškos formos stulpus. Altoriai paprasti. Didysis altorius – kuklios orderinės kompozicijos. Didžiajame
altoriuje yra gražus švč. Mergelės Marijos paveikslas. Šoniniai –
šv. Antano ir šv. Kryžiaus. Vidurinėje navoje virš pagrindinio įėjimo yra vargonų choras.
Ąžuolų Būdos bažnyčios ilgis yra 17 m. 85 cm., plotis – l0
m. 20 cm. Sovietmečiu klebonijos turtas ir bažnyčia buvo suvalstybinti – priklausė „Šviesos“, o vėliau „Ąžuolo“ kolūkiui. Nuo
1991 m. turtas grąžintas parapijai.
Iki 1940 m. Ąžuolų Būdos parapijai priklausė: D.Zariškių
kaime 37 arai ir Guobų kaime keturi ha žemės /iš Mikalajavo dvaro/. Dabartiniu metu parapijai žemė negrąžinta.
Ąžuolų Būdos parapija įkurta l937 m., ji apėmė Skriaudžių
ir Sasnavos parapijų kaimus:
1. Senos Rūdos /Skriaudžių/, l960 m. –apie l2 šeimų;
2. Racyliškės /Sasnava/, l960 m. – apie 13 šeimų;
3. Kazlų /Kazlaučiznos/, l960 m. – apie 11 šeimų;
4. Guobų /Skriaudžių/, l960 m. buvo apie 40 šeimų;
5. Pavabelkės /Skriaudžių/, l960 m. – apie 9 šeimas;
6. Galginų /Skriaudžių/, l960 m. – apie 14 šeimų;
7. D.Zariškių /Skriaudžių/, l960 m. – apie 44 šeimas;
8. Šerninės /Čisava/, l960 m. – apie 16 šeimų;
9. Ąžuolų Būdos (ir miestelis) /Skriaudžių/, l960 m. – apie
93 šeimas;
10. Gyviškių /Skriaudžių/, l960 m. – apie 29 šeimas;
11. Pagyviškio /Skriaudžių/, l960 m. – apie 17 šeimų;
12. Kvietiškių /Sasnavos/, l960 m. – apie 34 šeimas;
13. Alksniškės /Sasnavos/, l960 m. – 2 šeimos;
14. Salemos B. /Sasnavos/, l960 m. – 8 šeimos;
31
Ignas PLIORAITIS
15. Senovės /Sasnavos/, l960 m. – 6 šeimos;
16. D.Trakiškės /Sasnavos/, l960 m. – 10 šeimų;
Pagal 1939 m. sąrašą Ąžuolų Būdos parapijoje gyveno
1200 asmenų, 1960 m. – 1133 asmenys, 1997 m. – apie 900 asmenų.
VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA IR JOS IŠTAKOS
Po III-jo Lietuvos padalijimo, pasikeitus Lietuvos teritorijos riboms, popiežius Pijus VI 1797 m. įsteigė Vygrių vyskupiją.
Ji apėmė Sūduvos krašto žemes. Po Napoleono žygio į rytus ir
pralaimėjimo, teritorijos ribos vėl pasikeitė ir popiežius Pijus VII
1818 m. įsteigė Seinų arba Augustavo vyskupiją su sostine Seinuose. Vyskupų M. Manugevičiaus ir sufragano P.Macijevskio
pastangomis, 1826 m. domininkonų vienuolyno pastatuose įsteigta
Seinų kunigų seminarija. Nuo 1910 m. Seinuose vyskupo pareigas
ėjo Antanas Karosas /1849–1947/. Kai lenkai užgrobė Seinus,
vyskupą Karosą privertė pasitraukti į Lietuvos teritoriją. Popiežiui
Pijui XI 1926 m. įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, tuo pačiu
įkuriama Vilkaviškio vyskupija. Užėjus sovietams, 1949 m. Vilkaviškio vyskupija prijungiama prie Kauno. Vyskupas A. Karosas
turėjo pagalbininką vyskupą M.Reinį. 1940 m. vyskupas M. Reinys perkeliamas į Vilnių, o Karoso pagalbininku paskiriamas vyskupas Vincentas Padolskis. 1949 m., religinių reikalų įgaliotiniui
Broniui Pušiniui paspaudus, buvo išrinktas Kauno–Vilkaviškio
valdytojas Juozas Stankevičius, kuris valdė iki 1965 m. Panašiai
abi vyskupijas valdė vyskupas J. Matulaitis-Labukas ir vyskupas
Liudas Povilionis. 1989 m. popiežius Jonas-Paulius II-sis paskyrė
Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi vyskupą
Juozą Žemaitį. 1996 m. vysk. Juozas Žemaitis ir Vilkaviškio vyskupija atšventė 70-metį. Juozas Žemaitis gimęs 1926 m. Griškabūdžio parapijoje, – zanavykas. Kan. Valdytojas Juozas Stankevi-
32
Ignas PLIORAITIS
čius labai palaikė savo kraštiečius ir davė jiems geras parapijas.
Tai lėmė ir vysk. Juozo Žemaičio iškilimą, nes gavo klebonauti
gerose Simno ir Šakių parapijose. J. Žemaitis vyskupijos centru
pasirinko Marijampolę. Čia yra vyskupijos kurija, Marijonų vienuolyno patalpose 1999 m. atkurta Vilkaviškio vyskupijos kunigų
seminarija, kuri veikė tik iki 2006 m. ir dabar prijungta prie Kauno kunigų seminarijos. 1998 m. atstatyta ir atšventinta Vilkaviškio
vyskupijos katedra Vilkaviškyje.
Vilkaviškio vyskupijoje yra l03 parapijos ir 6 dekanatai
/1996 m./. Joje darbuojasi 118 kunigų, 79 klebonai, 20 vikarų ir
19 altaristų.
Ąžuolų Būdos parapija yra vyskupijos centre. Tarpukario
Lietuvoje parapija priklausė Garliavos dekanatui. Pokaryje ir dabar parapija priklauso Marijampolės dekanatui. Ąžuolų Būdos parapija vyskupijoje yra viena mažiausių. Kleboną ir bažnyčios tarnus išlaikyti nepajėgi, juo labiau, kad mažas tikinčiųjų bažnyčios
lankomumas sekmadieniais. Labiausiai čia kunigas reikalingas tik
per laidotuves, mirusių minėjimus bei didžiąsias šventes. Sovietmetis žmones dvasiniai suluošino, dabar jiems sunku atsigauti.
LKB Kronikos 5-e numeryje, l973 m. atspausdinta tokio
turinio korespondencija iš Ąžuolų Būdos:
„1972 metų vasarą viena mergaitė padėjo Ąžuolų Būdos
parapijiečiams paruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Rugpjūčio 3
d. šią mergaitę sulaikė Ąžuolų Būdos vidurinės mokyklos direktorė ir „Šviesos“ kolūkio partinės organizacijos sekretorė ir perdavė
Kapsuko /Marijampolės/ Saugumui. Po tardymo „nusikaltėlė“ buvo perduota mokyklos vadovybei „perauklėti“.
Prieš šią komunistų–bedievių akciją Vilkaviškio vyskupijoje buvo įsisteigusi slapta kunigų grupė, kuriai vadovavo kun. Sigitas Tamkevičius. Jos tikslas buvo padėti bedievių skriaudžiamiesiems, rinkti žinias apie bedievių nusikalstamąją veiklą, perduodant jas į LKB Kroniką. Šiai grupei priklausė: kun. Sigitas
Tamkevičius, kun. Juozas Zdebskis, kun. Juozas Žemaitis, kun.
33
Ignas PLIORAITIS
Andrius Gustaitis, kun. Ignas Plioraitis, kun. Pranas Račiūnas
MIC, kun. Vincas Jalinskas, kun. Gvidonas Dovydaitis, kun. Vaclovas Degutis, kun. Jonas Maksvytis, kun. Kęstutis Brilius MIC,
kun. Albinas Deltuva, kun. Vaclovas Stakėnas, kun. Antanas Gražulis SJ, kun. Stasys Mikalajūnas ir kun. Lionginas Kunevičius. Ši
veikla ir LKB Kronikos leidimas prasidėjo 1972 m. kovo mėn. ir
baigėsi su Lietuvos atgimimu.
ĄŽUOLŲ BŪDOS DVASININKAI
Kai buvo pastatyta Ąžuolų Būdos bažnyčia ir įsteigta parapija, tikinčiuosius aptarnavo Skriaudžių parapijos kunigai. Čia iki
1938 m. buvo klebonas kun. Leonas Seniūnas, gim. 1881 m. rugpjūčio 24 d., o kunigu įšventintas 1905 m. lapkričio 12 d. Vikaru
buvo kun. Benjaminas Sakavičius, gim. 1911 m. vasario 1 d., o
kunigu įšventintas 1936 m. birželio 11 d., altarista – kun. Vincentas Kudirka, gim. l880 m. Vos įsisteigusios parapijos tikinčiuosius
daugumoje aptarnavo klebonas su vikaru.
Ąžuolų Būdos klebonija
34
Ignas PLIORAITIS
Klemensas Pusdešris buvo pirmasis Ąžuolų Būdos parapijos klebonas. Gimė 1897 m. vasario 22 d. Jokeliškių kaime, Kidulių parapijoje. 1919 m. baigė mokytojų kursus prie „Žiburio“ gimnazijos Marijampolėje, įstojo į Seinų kunigų seminariją ir ją baigė
Gižuose. 1923 m. liepos 15 d. buvo įšventintas kunigu.
Darbavosi Kalvarijos gimnazijos kapelionu, Slavikų vikaru, o 1938 m. vyskupo A.Karoso iš Sintautų vikaro pareigų atleistas ir paskirtas Ąžuolų Būdos klebonu. Jo rūpesčiu ir pastangomis
buvo pastatyti klebonijos trobesiai.
Jam teko nukentėti per pirmąją ir antrąją sovietinę okupaciją. Kalėjo Vorkutos ir kituose lageriuose. Lageriai palaužė jo sveikatą, jis mirė 1953 m. spalio 6 d. Kur palaidotas – nežinoma.
Kun. Klemensas PUSDEŠRIS
35
Ignas PLIORAITIS
Kun. Kl. Pusdešris su I-uoju Ąžuolų Būdos choru
Klebonaudamas pasižymėjo kaip geradarys, vargšų globėjas, buvo uolus spaudos platintojas tarp tikinčiųjų. Prie kun. K.
Pusdešrio Ąžuolų Būdoje sukurtas geras bažnytinis choras, susidedąs iš 30 choristų, daugumoje jaunimo. Tuomet chorui vadovavo vargonininkas Pečkys. Kurį laiką jis vargonininkavo kitose parapijose, o apie 1960 m. vėl grįžo į Kazlų Rūdą ir Ąžuolų Būdą.
Jo žmona Degutytė Domicėlė iš D.Zariškių.
36
Ignas PLIORAITIS
Klebonas Jonas Kružikas, gim. l906 m., kunigu įšventintas 1932 m. gegužės 29 d. Apie 1938 m. buvo vikaru Miroslave ir
Meteliuose. Šlavantuose klebonaudamas, kartą jis savo dviratį pririšo prie motociklo ir vairavo. Tačiau motociklas truktelėjo ir jis
su dviračiu parvirto, susilaužė ranką. Miroslave, prie jo, staiga susierzinęs, mirė klebonas kun. Juozas Lelešius.
Kun. Jonas Kružikas Ąžuolų Būdoje klebonavo nuo 1943
iki 1945 metų. Dar klebonavo Rumbonyse, Alytaus rajone. Kartą
jis išvažiavo į Ūdriją atlaidams. Čia jam pranešė, kad jo ieško sovietinis Saugumas. Tada jis į Rumbonis nebegrįžo, bet vistiek buvo suimtas ir įkalintas. Mirė sovietiniame lageryje 1950 m.
Klebonas Mykolas Katilius, gim. 1876 m. liepos 8 d., kunigu įšventintas 1901 m. birželio 2l d., klebonavo Veisiejuose,
Didvyžiuose. Į Ąžuolų Būdą atkeltas 1945 m., jau senyvo amžiaus. Mirė 1949 m. kovo 22 d., palaidotas Ąžuolų Būdos Skirkų
kapinėse, kovo 26 d. Laidotuvėse dalyvavo parapijiečiai ir aplinkiniai kunigai. Joms vadovavo Vilkaviškio vysk. kancleris kun.
Stanislovas Mikelkevičius.
Žmonės pasakoja, kad jo mirties priežastis buvo ta, kad išsigando sovietinių pareigūnų. Apie savo giminaitį R. Butautas rašo: „Labiausiai mama Varankaitė–Katilienė didžiavosi Mykolu,
atėjusiu pasaulin 1876 m. Kartą jam atsitiko komiškas įvykis, vos
nesibaigęs tragiškai: su sesute Magdute pasilenkęs žiūrėjo, kas šulinyje gyvena; persisvėrė ir įkrito vandenin. Magdutė bėgo per
kiemą šaukdama: „Mikė pliumpt, Mikė pliumpt!“. Ištraukė mama
ir...suaugusį Mykolą išleido į kunigus“.
Mykolas Katilius buvo lėtas, geraširdis žmogus. Sunku jam
buvo tvarkytis Dzūkijos Kučiūnuose – Lenkijos pasienyje, kur visi
tik ir žvalgėsi į Vakarus. Lenkuojantys vietiniai žmonės nenorėjo
padėti lietuviams katalikams, todėl pastarieji Kučiūnuose įkūrė savo parapiją su klebonija. Nepamirš kun. M. Katiliaus nei Margi-
37
Ignas PLIORAITIS
ninkai, Didvyžių tikintieji, nes ten jis t.p. kunigavęs, juos užtardavęs.
Jo sesuo Magdutė ištekėjo už Jurgio Strimaičio iš Baragynės kaimo, Šunskų parapijoje, susilaukė sūnaus Vaclovo /19051982/, t.p. 1929 m. įšventinto į kunigus. Ąžuolų Būdos parapija
po kun. Mykolo Katiliaus kurį laiką klebono neturėjo. Tuo laiku
„Šviesos kelio“ kolūkio valdyba nusavino parapijos gyvenamą namą, svirną, kluoną ir tvartą.
Kunigui Mykolui Katiliui klebonaujant, Ąžuolų Būdoje
privalėjo būti įvykdyta parapijos registracija ir nepalanki Bažnyčiai sutartis. Tai sutarčiai buvo reikalingi 20 taip vadinamo „parapijos dvidešimtuko“ asmenų parašai. Jie turėjo išsirinkti parapijos
Vykdomąjį komitetą ir Revizijos komisiją. Sovietinė valdžia per
šiuos asmenis stengėsi griauti Bažnyčią, juos terorizuodama. Parapijos klebonas ir tikintieji stengėsi išrinkti pačius geriausius parapijiečius, kad jie bent kiek apgintų Bažnyčią nuo komunistinės–
ateistinės valdžios išpuolių.
1948 m. buvo išduotas Ąžuolų Būdos religinės bendruomenės Registracijos Pažymėjimas. Jame nurodyta parapijos valdžia.
Vykdomąjį komitetą sudarė:
Mozūraitis Antanas, Andriaus – pirmininkas.
Jonelis Juozas, Mato – narys.
Katilius Mykolas, Juozo, klebonas – narys.
Mozūraitis Andrius – narys.
Bielskuvienė Ona, Stasio – narė.
Revizijos komisiją sudarė:
Gervatauskas Mykolas, Petro – pirmininkas.
Petruškevičius Motiejus, Raulo – narys.
Bakšys Konstantinas, Juozo – narys.
38
Ignas PLIORAITIS
Šią sutartį patvirtino antspaudu ir pasirašė Religijų reikalų
įgaliotinis I. Pušinis. Be šios sutarties parapija negalėjo formaliai
egzistuoti.
1949 m., mirus kun. M. Katiliui, Ąžuolų Būdos parapijos
komitetas kreipėsi į Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Valdytoją kan. Juozą Stankevičių kad paskirtų naują kleboną.
Gavo tokį atsakymą: „Be Religijų kultų įstaigos sutikimo mes negalime niekur paskirti kunigo. Ąžuolų Būdai buvome kunigą paskyrę, bet Religijų kultų įstaiga jo nepatvirtino ir pareiškė, kad
Ąžuolų Būdai kunigo netvirtins.“ Ąžuolų Būdos parapijos bažnyčia laikinai liko kunigų neaptarnaujama.
1950 m. gruodžio 22 d. Kazlų Rūdos klebonas M. Žemaitis
gavo tokį pranešimą:
„J.M. kun. Mykolui Žemaičiui, Kazlų Rūdos klebonui:
Šiuo raštu pavedame Tamstai, įgaliotinio raštu Nr. 8l4 ribose, aptarnauti 1951 m. Ąžuolų Būdos bažnyčią ir parapiją.
Kauno arkiv. Kaišiadorių vysk. ir Vilkaviškio
vysk. Valdytojas Juozas Stankevičius“
Religinių kultų Reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų
Tarybos Įgaliotinis Lietuvos TSR, Nr.818
Vilnius, 1948 m. rugpiūčio l9
Gautas ir
Religinės bendruomenės
Pažymėjimas
Šiuo pažymima, kad Ąžuolų Būdos katalikų bendruomenė
yra 1948 m. rugpjūčio 19 d. Religinių kultų Reikalų Tarybos prie
39
Ignas PLIORAITIS
TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotinio Lietuvos TS Respublikos užregistruota /registracijos byla Nr. l78/, kartu perduoti pastatą religinio kulto reikalui naudoti, kuris randasi Ąžuolų Būdoje, Kazlų
Rūdos valsč., Marijampolės apskr., su visomis TSRS vyriausybės
nutarimų ir veikiančių įstatymų, liečiančių kulto reikalus, nustatytomis teisėmis.
Šis pažymėjimas turi būti laikomas religinės bendruomenės
vykdomojo organo byloje ir pagal tarybinių organų pareikalavimą
pateiktas.
Religinių kultų Reikalų Tarybos prie TSRS
Ministrų Tarybos Įgaliotinis, Lietuvos TSR
/parašas/ I. Pušinis
/antspaudas/
Kazlų Rūdos katalikų parapijos
Vykd. Komitetas
Nuorašas atitinka originalą,
Kazlų Rūda, l95l m. rugpjūčio l9 d.
Kun. J. Statkevičius
Kazlų Rūdos R.K. parapijos klebonas.
Tuo būdu Ąžuolų Būdos parapijos reikalus pavesta tvarkyti
Kazlų Rūdos Klebonui, parapijos Komitetui.
Kun. Mykolas Žemaitis, gim. l907 m. spalio 24 d., kunigu
įšventintas 1938 m. birželio 11 d. arkiv. Skvirecko Kaune. Klebonavo Meteliuose, Višakio Rūdoje. Į senatvę persikėlė į Vilniaus
kraštą, ten 1986 m. mirė.
Kun. Higinas Jankauskas Ąžuolų Būdoje klebonavo nuo
1952 iki 1957 m. Pats būdamas džiovininku, rūpinosi visų sveikata, įsteigė trečiuosius „Ligonių sveikatos“ atlaidus. Jis didžiajame
40
Ignas PLIORAITIS
altoriuje įstatė Dievo Motinos paveikslą. Jo pastangomis buvo aptverti kapai cementiniais stulpais. Iš Ąžuolų Būdos kun. H. Jankauskas buvo iškeltas į Paštuvą. Mirė Raudonėje.
Prie jo net du kartus buvo perrinkti Parapijos vykdomieji
komitetai:
1953 metais:
Vykdomasis komitetas:
Gumbrevičius Vincas,Vinco – pirmininkas.
Ambrasas Jurgis, Juozo – narys.
Bielskuvienė Ona, Stasio– narė.
Brazaitis Jonas, Juozo – narys.
Martinaitis Kazys, Antano – narys.
Revizijos komisija:
Bakšys Kostas, Juozo – pirmininkas.
Dūdonis Vincas, Vinco – narys
Šelmienė Petronėlė, Baltraus – narė.
1956 metais
Vykdomasis komitetas:
Brazaitis Jonas, Jono – pirmininkas.
Mozūraitis Andrius, Andriaus – narys.
Naumavičius Albinas, Stasio – narys.
Ambrasas Vaclovas, Stasio – narys.
Šimanauskas Vaclovas, Stasio – narys.
Revizijos komisija:
Bakšys Konstantinas, Juozo – pirmininkas.
Martinaitis Kazys, Antano – narys.
Šelmienė Petronėlė, Baltraus – narė.
41
Ignas PLIORAITIS
Kun. Aloyzas Šlapkauskas, gimė 1917 m. sausio 8 d., kunigu įšventintas 1940 m. rugsėjo 19 d. Buvo Kauno kunigų seminarijos prefektas 1946–l950 m. Areštuotas, kentėjo sovietiniuose
lageriuose. Grįžęs iš jų, 1957 m. rugpjūčio mėn. paskirtas į Ąžuolų Būdą klebonu, ten išbuvo iki 1960 m. kovo mėn. Iš Ąžuolų Būdos buvo perkeltas į Kybartus. Lageriai palaužė jo sveikatą. 1964
m. mirė Kybartuose, palaidotas Garliavos parapijos kapinėse.
KLEBONAS KUN. ANTANAS VEBELIŪNAS, gimė
1892 m. lapkričio 5 d. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje /1911–
l9l6/, kunigu įšventintas 1916 m. balandžio 26 d. Vikaravo Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, klebonavo Sintautuose, Bagotojoje,
Aleksote, A. Panemunėje.
Kun. Antanas VEBELIŪNAS
42
Ignas PLIORAITIS
l960 m. kovo 25 d. atkeltas į Ąžuolų Būdą. Jam klebonaujant čia beveik 20 metų, materialiniu požiūriu labai daug nuveikta.
Tuo metu vyko arši ateizacija Lietuvoje, komunizmo kūrimas, paremtas materializmu. Bažnyčios padėtis buvo sunki.
Pagal jo paties rašytą autobiografiją –
gimė 1892 m. lapkričio 5 d. Šūklių kaime Žaliosios apylinkėje Vilkaviškio rajone, valstiečio šeimoje. Tėvai: Vebeliūnas
Juozas ir motina Viktorija Prasauskaitė /palaidota Bagotojoje/.
Mokėsi Žaliosios pradžios mokykloje, Vilkaviškio gimnazijoje
/1907–1911/, Seinų kunigų seminarijoje /1911–l9l6/. Kunigu
įšventintas 1916 m. Tęsė studijas Petrapilio dvasinėje Akademijoje /l9l7–l9l8/.
Darbavosi:
19l8–l9l9 m. vikaru Plokščiuose, Šakių raj.
1920–1922 m. vikaru K.Naumiestyje.
1922–1927 m. vikaru Miroslave, Alytaus raj.
1927–1928 m. klebonu Veiveriuose /Kazlų Rūdos raj/.
1928–1933 m. klebonu Šakiuose.
1933–1937 m. klebonu Pajavonyje, Vilkaviškio raj.
1937–1947 m. klebonu Sintautuose, Šakių raj.
1947–1953 m. klebonu Bagotosios parapijoje.
1953–1954 m. klebonu Aleksoto parapijoje.
1954–1959 m. klebonu A.Panemunėje /Kaune/.
1960–1979 m. klebonu Ąžuolų Būdoje /iki mirties/.
Teistas nebuvo.
Kun. A. Vebeliūnas rašo, kad iki 1966 metų jokie bažnyčios remontai nebuvo daromi. Bažnyčios stogas, dengtas skiedromis, visai susidėvėjo, atsirado skylės, per kurias tekėjo vanduo.
Šventoriaus tvora visiškai supuvo. Tais metais bažnyčios stogas
buvo perdengtas t.p. skiedromis, tai kainavo 685 rublius.
43
Ignas PLIORAITIS
Kun. Antano VEBELIŪNO kapavietė
1967 m. bažnyčios bokštas buvo apdengtas skarda, už ką
sumokėta 370 rublių. Į bokštą buvo įkeltas nedidelis varpas, kurį
padovanojo A.Panemunės klebonas kun. Andrius Gustaitis. Šis
varpas pradžioje priklausė A.Panemunės parapijos Vainatrakio
kaimo koplyčiai, kuri per antrąjį pasaulinį karą sudegė. Pertvarkytas elektros laidų tinklas. Tuo metu perdažyta iš lauko visa bažnyčia, bokšte naujai sudėti ir įstiklinti langai, nes prieš tai buvo užkalti lentomis. Tai kainavo 1055 rublius.
1968 metais padaryti bažnyčioje suolai: dešimt suolų su atramomis ir du be atramų, kas kainavo 212 rublių. Kun. A.Vebeliūno rūpesčiu buvo aptvertas šventorius: stulpeliai – cementiniai,
44
Ignas PLIORAITIS
tvoros lentelės – eglinės, už ką sumokėta 582 rubliai. Šį darbą
stropiai atliko Vaclovas Pridotkas iš Gudelių kaimo.
1969 m.buvo pasirūpinta liturginiais rūbais. Klebono Vebeliūno brolis gyveno Amerikoje ir, paprašytas, siuntė kunigui
gražių medžiagų. Iš jų buvo pasiūta raudona, žalia ir mėlyna kopos, kas kainavo 440 rublių.
1970 m. bažnyčiai buvo įsigyta metaliniai trišakiai /žvakidės/, dvi austos gedulingos vėliavos, dvi nedidelės metalinės lėkštelės, paruošta medžiaga bažnyčios vidui iškalti. Klebonas ėmė
skųstis pablogėjusia sveikata – ar pajėgs atlikti sekančius darbus?
Pagaliau V. Pridotkas iškalė bažnyčią iš vidaus.
1971 m. bažnyčia išdažyta iš vidaus, t.p. išdažyti suolai, sakykla ir altoriai /šoninių – antipedijumai/. Atnaujintos ir įsigytos
žvakidės, didžiojo altoriaus tabernakulio kryžius. Atnaujintas ir iš
15 žvakučių pagamintas sietynas. Paauksuota šv. Mišių taurė ir
patena. Nupirktas liaudies menininko nedidelis kryželis. Kun. Vytautas Gurevičius padarė dvi emblemas prie šoninių altorių antipedijų. Geradarė paaukojo žalią kilimą.
1972 m. įsigyti du arnotai – baltas ir raudonas. Padaryti cementiniai laiptai prie mažųjų šoninių durų, naujai pertvarkyta
elektra, gausiai mažomis lemputėmis iliuminuotas didysis altorius,
balta bronza nudažytas klebonijos skardinis stogas.
1973 m buvo perdažytos zakristijos ir šventoriaus tvora.
Įsigytos dvi procesijos vėliavos:– šv. Antano ir Kūdikėlio Jėzaus
Teresėlės, ir – šv. Kazimiero ir švč. Mergelės Marijos Aušros vartų. Dar įsigyti: baltas arnotas, 14 Kryžiaus kančios stotelių /stacijų/ drobėje pieštais paveikslais, metalinis kotas šlakstytuvui, dvi
žvakidės.
l974 m. įsigyti žalias ir juodas arnotai bei balta kopa, nupirktos 6 mažos žvakidės.
1975 m. paauksuota monstrancija, kas kainavo 500 rublių.
1976 m. Marija Steponavičienė iš Bebruliškės kaimo paaukojo Ąžuolų Būdos bažnyčiai gražią albą. Įsigytos dvi didelės ir 4
45
Ignas PLIORAITIS
mažesnės žvakidės, dvi kamžos.
Matyt, kun. A. Vebeliūno rūpesčiu iš Petrašiūnų bažnyčios
Kaune gauta šoniniams Ąžuolų Būdos bažnyčios altoriams šv.
Antano statula ir Nukryžiuotojo figūra, taip pat dvi klausyklos.
Kun. Antanas Vebeliūnas rūpinosi parapijos dvasiniais reikalais. Kaip pažymi klebonas, 1961 metais parapija lankyta paskutinį kartą, nes tai sovietinė valdžia uždraudė. Tais metais klebonas, kalėdodamas, suregistravo 300 šeimų, kurios priėmė kunigą.
Jose buvo 402 vyrai ir 472 moterys bei 259 vaikai, dar nepriėję
pirmosios Komunijos. Viso parapijoje priskaityta 1133 asmenys.
Kokia sakramentų praktika buvo tuo metu?
1960 m. buvo pakrikštyti 34 kūdikiai, iš jų 16 atvežti iš kitur. Santuokos sakramentą priėmė 19 porų. Mirė tik 9 žmonės. Toliau:
krikštai: l973 m. – 58, 1975 m. – 78, 1977 m. – 61;
santuokos: 1973 m. – 15, 1975 m. – 6, 1977 m. – 15;
palaidota:1973 m. – 14,1975 m. – 19, 1977 m. – 9;
pirmosios Komunijos: l973 m. – l0, l975 m. – 9.
Šiandien Ąžuolų Būdos tikintieji kun. A.Vebeliūną prisimena kaip gerą kunigą. O ką apie tuometinius tikinčiuosius rašė
kun. A. Vebeliūnas: „1970 m. tikintieji lankosi negausiai: į Bažnyčią eilinį sekmadienį ateina apie 50 asmenų. Prie Šventų sakramentų eina labai mažai,–vienas, kitas. Jaunimas beveik visiškai
nelanko bažnyčios, išskyrus tris, keturias šeimas, kurių tėvai religingi ir vaikus į bažnyčią išleidžia.
Šv. Komunijų per 1970 m. išdalinta apie 1400. Be santuokos sakramento, „susidėjusių“, yra l0 šeimų. Per šv. Velykas susirenka apie 300, o per šv. Antano atlaidus – apie 500 žmonių. Nors
viešai dauguma žmonių nepasisako prieš religiją ir nesiafišuoja
esą ateistai, bet kasdieninis jų gyvenimas visai nesiskiria nuo ateistų. Kryžių ir šv. paveikslų savo kambariuose nelaiko. Nors vaikus pirmajai Komunijai dar šiaip taip paruošia, bet toliau jų dvasiniu gyvenimu nesirūpina. Dauguma parapijos tikinčiųjų, galima
46
Ignas PLIORAITIS
sakyti, miega letarginiu dvasiniu miegu. Silpnėjant tikėjimui
smunka ir dorovė: jaunimo tarpe plinta seksualizmas, o suaugusieji pasinešę į girtavimą. Dažnai pasitaiko, kad per laidotuves ar metines ruošiami rožančiai su vaišėmis. Šie poteriai baigiasi net dainomis ir šokiais. Dėl to kyla nesutarimai, ginčai, barniai, keiksmai, o neretai ir mirtys. „Dieve, gelbėk mūsų parapiją iš vergijos!“
–dejuoja ir šaukiasi gerb. klebonas kun. A. Vebeliūnas. Jis dar priduria: „Žmonių religinis supratimas labai menkas. Dauguma žiūri
į sakramentų teikimą kaip į gryną formalumą. Jei pasitaiko laidotuvėse dalyvauti komunistams–ateistams, jie pamaldų metu nueina
į mišką ir ten laukia jų pabaigos“. Klebonas ne kartą iš šešiamečio
vaiko išgirdo: „Jokio Dievo nėra!“ Šiokiadieniais žmonių bažnyčioje nebūna, tik – klebonas su zakristijonu.
Ąžuolų Būdos parapijos KRONIKA /pagal kun. Antaną
Vebeliūną/.
1961m. Joną Minevičių nutrenkė elektros srovė. Ona Žitkuvienė, 70 m. Aleksandros Bliumkienės motina, važiuodama
plentu, iškrito iš vežimo ir mirtinai užsimušė.
1962 m. girtas kapinėse pasikorė Justinas Žalianekas iš
Ąžuolų Būdos kaimo. Zariškės kaime Stasys Valaitis užmušė savo
žmoną Oną Valaitienę, 46 m. amžiaus. Jis gavo l0 metų kalėjimo.
1963 m. elektros srovė nutrenkė Albiną Strimaitį iš Zariškių kaimo.
1965 m. gegužės pabaigoje įvyko šiurpus atsitikimas: Aldona Griliauskaitė, l7 m. amžiaus, iš Senos Rūdos kaimo ėjo per
mišką ir buvo užpulta dviejų sadistų: Valentino Paplausko 18 m.
iš Zariškių kaimo ir ruso Antonino 34 m. iš Kazlų Rūdos. Jie mergaitę išprievartavo, pasmaugė ir paslėpė duobėje, užmaskuodami
samanomis, net pasodindami toje vietoje eglaitę.
Kai mergaitė į namus neparėjo, visi sukruto ieškoti. Vaikai,
eidami tuo keliu, rado Aldutės numestą piniginę. Eigulys Algirdas
Bielskus toje vietoje pastebėjo, kad eglaitė lyg ir ne vietoje auga,
47
Ignas PLIORAITIS
ir samanos kitaip atrodo. Išrovę eglaitę rado mergaitės lavoną.
Mergaitė buvo pasmaugta jos kojine, burna prikimšta samanų. Po
kurio laiko Antonino žmona viską išdavė. Teismas Antoniną nuteisė mirties bausme, o V.Paplauską – l0 metų kalėjimo, kadangi
buvo nepilnametis. Nusikaltimą jie padarė apsvaigę alkoholiu.
Mergaitė kiek pajėgė gynėsi nuo nedorėlių. Ji – nekaltybės
kankinė! Mergaitės senelė /Agota Kasparevičienė/ žuvimo vietoje
pastatė kryžių. Kapuose Aldutei Griliauskaitei tėvai pastatė akmeninį paminklą.
1966 m. Juozas Žalianiakas 58 m. iš Ąžuolų Būdos pasikorė. Juozas Venckūnas 30 m. iš Senovės kaimo girtas pasikorė.
1968 m. Antanas Bliumkys 47 m. rastas užmuštas Justino
Giedraičio kieme, Racyliškės kaime. Justiną Giedraitį rado pasikorusį. Nelaimės dėl girtumo.
1969 m. Vytautas Degutis iš Galginų kaimo suvažinėtas
traukinio Kaune. Justinas Juronis iš Senos Rūdos kaimo važiuodamas motociklu atsitrenkė į medį. Mirtinai susižeidė, dėl girtumo.
1970 m. Klemensas Luckus mirė nuo ūminio apsinuodijimo alkoholiu. Albinas Martinaitis pasikorė nuo alkoholio.
1971 m. Naujųjų metų naktį sudegė Juozo Narbutaičio namas D.Zariškių kaime. Name sudegė sūnus Antanas Narbutaitis iš
Gudelių kaimo, atėjęs saugoti namų, kai namiškiai išvažiavo į
Kazlų Rūdą baliavoti. Mirties priežastis neaiški.
1972 m. Konstantinas Balnius 41 m. iš Gyviškių kaimo šv.
Velykų pirmą dieną su draugais vaišinosi, beeidamas namo įvirto į
tvenkinį ir prigėrė.
1973 m. D.Zariškių kaime nuo žaibo sudegė Antano Draugelio gyvenamasis namas. Vos spėjo namą atsistatyti, kai jį neblaivų, einantį plentu, suvažinėjo sunkvežimis. Antanas Mikušauskas ėjo iš poterių namo, nukrypęs nuo kelio 20 metrų, parpuolė ir mirė. Buvo apsinuodijęs alkoholiu.
1976 m. Kazys Valaitis, būdamas neblaivus, pateko po
sunkvežimio ratais, buvo sužeistas, gydėsi ligoninėje Kaune, mirė.
48
Ignas PLIORAITIS
1977 m. birželio mėn. chuliganai Ąžuolų Būdos kapinėse
išvartė penkis paminklus–kryžius. Albinas Degutis per neatsargumą buvo nutrenktas elektros, palaidotas Sasnavos kapinėse, Gražina Ambrasaitė, važiuodama motociklu, atsimušė į traktorių, sunkiai sužalota mirė. Dar buvo sužeistas Šelmys iš Selemos kaimo.
1978 m. Dana Lelešiūtė iš Zariškių kaimo susiginčijo su
viršininke ir pasipjovė. Marė Senkuvienė 70 m. automašinos sužalota prie Sasnavos mirė. Albinas Vaišnora iš Gudelių kaimo automašinos partrenktas ir mirtinai sužalotas, mirė.
Dauguma nelaimių įvyko per girtavimą. Tai sovietinės santvarkos rezultatas.Jos padariniai dar daugelį metų bus juntami.
Ąžuolų Būdos bažnyčia buvo tris kartus apvogta. Pirmą
kartą apvogta klebonaujant kun. H. Jankauskui. Antrą kartą – klebonaujant kun. A. Vebeliūnui 1978 m. Tada buvo pavogta juoda
kopa. Trečią kartą, 1992 m. pro išmuštą langą įlindę vagys pavogė
dovanotą metalinį švč. Mergelės Marijos Aušros vartų paveikslą ir
metalinę dėželę su šv. Sakramentų aliejais.
Kun. Antanas Vebeliūnas Ąžuolų Būdoje išklebonavo iki
mirties l979 m. Tai ilgiausiai išbuvęs Ąžuolų Būdoje kunigas.
Jis laimingai išvengė sovietinių areštų. Apie 1946–1953 m.
klebonavo Bagotojoje. Čia į kleboniją ne kartą užeidavo sovietiniai pareigūnai, stribai. Kun. A. Vebeliūnas mėgo įvairų fizinį darbą, ypač mėgo staliaus darbą. Kas paprašydavo, tiems padarydavo
iš lentų nuobliuotą karstą. Kartą jam taip bedirbant, užeina į kleboniją sovietiniai pareigūnai ir klausia patį kunigą: „Mums reikia
klebono, prašom pakviesti!“ Kunigas sako: „Tai aš būsiu klebonas!“ Nustebę bolševikėliai duoda kunigui ranką ir sako: „Tai tu
esi mūsų klebonas, nes nebijai fizinio darbo!“ Visuose pokalbiuose su žmonėmis kun. A. Vebeliūnas buvo labai paprastas, demokratiškas. Gal būt šitokia kun. A. Vebeliūno laikysena ir padėjo
išvengti sovietinio arešto. Su žmonėmis kunigas buvo labai tėviškas, malonus ir nuoširdus.
49
Ignas PLIORAITIS
A. Vebeliūnas mėgo kortuoti. Atvažiuodavo į Ąžuolų Būdą
Bagotosios klebonas kun. Vaclovas Strimaitis su draugais ir čia jie
kortuodavo iki išnaktų. Kun. Vebeliūnas rūkė. Jis mėgo jumorą.
Gerai pažįstamą parapijietį, jei reikėjo jo pagalbos, šaukdavo sakydamas: „Jonai, ateik, tau duosiu per snukį!“ (suprask, po darbo
pavaišinsiu taurele gėrimo!). Kunigas buvo stambus, tvirtas, Dievo apdovanotas gražiu, stipriu balsu, gera klausa. Į senatvę jam
prireikė lazdos pasiremti, nes atsisakė tarnauti kojos. Jam mirus,
laidotuvių pamaldoms vadovavo vyskupas L. Povilionis.
Kun. Albinas Jaudegis, gimė 1906 m. spalio 14 d Gražiškių parapijoje. Mokėsi Vilkaviškio ir Marijampolės gimnazijose.
1928 m. įstojo į Kunigų seminariją, kuri tuomet buvo Gižų pradžios mokykloje. 1932 m. įšventintas į kunigus. Vikaravo Bartininkuose ir Kalvarijoje, pas dekaną M.Krupavičių. Čia platina
spaudą, mokykloje ir organizacijose. Studijavo Kauno VDU Teologijos–filosofijos fakultete. Karo metu vikaravo Lazdijuose, buvo
gimnazijos kapelionu. 1944 m. klebonavo Sangrūdoje, o 1948 m.
buvo klebonu–dekanu Šakiuose. Šakių miestas ir bažnyčia nuo
karo labai nukentėjo, kunigo dalia čia buvo sunki. 1950 m. kun.
A. Jaudegis paskiriamas į Kauno Kunigų seminariją, kartu ir Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, vėliau Arkikatedros bazilikos vikaru. 1960 m. – Leipalingio klebonas ir Veisiejų dekanas.
1963 m. – Miroslavo klebonas, o vėliau ir Alytaus dekanas. Miroslavo bažnyčią remontavo ir atnaujino. Čia besidarbuodamas persitempė, pavargo ir 1977 m. paskirtas A.Panemunėje altarista, čia
gydėsi. Trumpai buvo Igliaukoje, o 1979 m. pasiprašė į Ąžuolų
Būdą klebonu. 1981 m. vyskupas jį paskyrė Kazlų Rūdos klebonu.
Nuo 1990 m. – Kazlų Rūdoje altaristas. Mirė 1993 m. gruodžio 27
d., palaidotas Kazlų Rūdos šventoriuje.
Kunigai jį prisimena kaip gero būdo kunigą, tėvišką, ramų
ir nuoširdų Kristaus apaštalą. Ąžuolų Būdoje jis trumpai darbavosi, ypatingų darbų čia neatliko.
50
Ignas PLIORAITIS
Kun. Juozas Kupstaitis MIC, gimė 1907 m. vasario 15 d.,
kunigu įšventintas 1933 m. birželio 25 d. Pokaryje klebonauja
Lankeliškių parapijoje, pastato laikiną bažnyčią. Ąžuolų Būdoje
jis klebonauja trumpai /nuo 1981 iki 1982 m. vasaros/. Iš čia buvo
iškeltas į Alksninę, Vilkaviškio raj. Vėliau susirgo, gydėsi Marijampolėje, o gyvenimą baigė Vilkaviškyje – mirė 1990 m. sausio
6 d.
Kun. Kazimieras Juškevičius, gimė 1906 m. gruodžio 20
d. Pakuonio parapijoje, Dvylikių kaimo ūkininko šeimoje. Lankė
Pakuonio pradžios mokyklą, vėliau įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnaziją, o po jos – į Vilkaviškio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1933 m. birželio 11 d. Vikaravo Seirijuose, A.Panemunėje ir
Pakuonyje. Nuo 1937 iki 1940 metų studijavo Romoje, įgijo licenciato mokslinį laipsnį. Grįžęs, vikarauja Lazdijuose, Veiveriuose ir Prienuose. Prie sovietinės valdžios už pamokslą, pasakytą Išlaužo bažnyčioje, areštuojamas ir 1945 m. pateko į lagerius
šiaurėje: Komi ASSR, Joserį, Kotlasą, Ižmą ir kt. Į laisvę išėjo tik
1953 m. Iš pradžių buvo paskirtas Žiežmarių altarista. Nuo 1955
metų iki mirties klebonavo Plutiškėse. Nuo 1982 metų vasaros
kun. K. Juškevičius septynerius metus aptarnavo Ąžuolų Būdos
parapiją. Jo rūpesčiu ir pastangomis Ąžuolų Būdos bažnyčia buvo
uždengta skarda /iki tol buvo skiedrų stogas/, iš lauko nudažyta.
Net 43 metus išklebonavo Plutiškėse, buvo du kartus užpultas, sumuštas plėšikų. Mirė 1998 m. gruodžio 5 d. Kazlų Rūdos ligoninėje. Laidojimo pamaldos vyko Plutiškių bažnyčioje gruodžio 7
d., dalyvaujant vyskupui J. Žemaičiui, g.vikarui V. Bartuškai,
g.prelatui kan. V. Gustaičiui ir apie pusšimčiui kunigų. Pamokslus
pasakė vyskupas J. Žemaitis, kan. V. Gustaitis ir autorius. Bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų. Išlydėtas ir palaidotas A.Panemunės kapinėse, Kaune, prie artimųjų.
Kun. K. Juškevičių prisimename kaip gerą pamokslininką,
dvasingą, nepaprastai pasišventusį Jėzaus Kristaus apaštalą.
51
Ignas PLIORAITIS
Kun. Vytautas Sabaliauskas, gimė 1962 m. gegužės 17 d.
Prienų parapijoje. Kunigu įšventintas l989 m. gegužės 28 d. ir paskirtas vikaru į Kazlų Rūdą, prie kun. A. Jaudegio. Aptarnavo
Ąžuolų Būdos parapiją iki 1990 m. gegužės mėn. Nuo 1990 m. vikaravo Vilkaviškyje. Nesutaręs su vyskupu Žemaičiu, nuo 1992
m. klebonavo Kaišiadorių vyskupijoje, Aukštadvario parapijoje, o
nuo 1998 m. dirbo Alytaus šv. Liudviko parapijoje klebonu.
Kun. Tadas Vallianas, gim. 1957 m. spalio 28 d. čekų šeimoje. Jie buvo ištremti į Tarybinę Rusiją. Kadangi jiems neleido
grįžti į tėvynę – apsigyveno Lietuvoje, Anykščiuose. l985 m. balandžio 14 d. įšventintas į kunigus. Tų metų gegužės pabaigoje jis
paskiriamas į Alytų vikaru, o nuo l987 m. rugpjūčio mėn. vikaru
Marijampolėje. Kadangi pas vysk. J. Žemaitį gerai užsirekomendavo, 1990 m. gegužės 25 d. skiriamas klebonu į Kazlų Rūdą, t.p.
turėjo aptarnauti ir Ąžuolų Būdos parapiją. Darbo buvo daug. Pradėjo streikuoti sveikata. Aptarnavo Ąžuolų Būdą iki 1993 m. Tuo
metu ąžuolų būdiečiai įsigeidė šventoriuje pastatyti kryžių, bet kai
kurių nuomonės išsiskyrė, prasidėjo nesutarimai. Kun. T. Vallianas jiems pareiškė, kol nesusitaikys, kryžius nebus statomas. Vis
dėlto vėliau kryžius buvo pastatytas. Kun. T. Vallianas Ąžuolų
Būdos bažnyčioje įtaisė dvi dėžutes aukoms.
Kun. Vytautas Simonas Guogis gimė l946 m. rugsėjo 13
d. Kėdainių parapijoje, ūkininko šeimoje. Baigęs Kėdainių vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigu įšventintas
1970 m. gegužės 23 d. Vikaravo Šakiuose, Kalvarijoje, Marijampolėje, Vilkaviškyje. Nuo 1984 m. klebonavo Kučiūnuose. Nuo
1988 m. klebonavo Pagirių parapijoje, Kėdainių raj., po to vėl grįžo į Vilkaviškio vyskupiją ir nuo 1993 iki 1994 metų klebonavo
Ąžuolų Būdoje, padėjo Kazlų Rūdos klebonui. Gyvendamas
Ąžuolų Būdoje šiek tiek paremontavo kleboniją, l994 m. kovo
mėn. iškeliamas į Veisiejus pačiam prašant, nes Ąžuolų Būdoje
52
Ignas PLIORAITIS
nesą kunigui darbo.
Kun. Vytautas Antanas Matusevičius gimė 1965 m. balandžio 1 d. A.Panemunės parapijoje. Kunigu įšventintas 1992 m. gegužės 31 d. Tą pačią dieną jis paskiriamas vikaru į Lazdijus, o lygiai už metų jis vikaravo Marijampolėje. Kunigui V.Guogiui pasiprašius į Veisiejus, nuo 1994 m. kovo mėn. jis iš Marijampolės
aptarnavo ir Ąžuolų Būdą. Jo rūpesčiu buvo perdažyta Ąžuolų
Būdos bažnyčia, parapijiečiai šventoriuje pastatė kryžių, kurį pašventino kun. T. Vallianas, kaupė knygas ir įsteigė parapijos biblioteką, kuri dabar ura pas Oną Mikalauskienę. Kun. A. Matusevičius bandė Ąžuolų Būdoje kurti ir „Caritą“ bei steigti Parapijos tarybą, bet dėl žmonių abejingumo tai jam nepavyko. Ąžuolų Būdą
aptarnavo iki 1996 m. gegužės mėn. 1997 m. rugsėjo antrą dieną
jis paskiriamas klebonu į Miroslavą.
KLEBONAS KUN. IGNAS PLIORAITIS – autorius
Kun. Ignui Plioraičiui, jo Eksc. vysk. J.Žemaičio paskyrimas Nr. 8l, l996 m. balandžio l0 skamba taip: „Jums prašant, esate
atleidžiamas iš Pakuonio parapijos klebono pareigų, bei nuo pareigos laikinai aptarnauti Margininkų parapiją ir skiriamas Ąžuolų
Būdos klebonu, bei Kazlų Rūdos altarista. Kazlų Rūdoje Jums suteikiama vikaro jurisdikcija. Ąžuolų Būdos parapiją, bažnyčią bei
jos inventorių, dalyvaujant Marijampolės dekanui kun. J. Barkauskui, perimsite iš ligšiolinio jos klebono kun. V. A. Matusevičiaus.
Gimiau 1932 m. Višakio Rūdos parapijoje. Į Kauno kunigų
seminariją įstojau 1953 m. Seminarijoje studijas teko nutraukti,
nes buvau pašauktas į karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje.
Kunigu įšventino vysk. J. Steponavičius 1960 m. balandžio 13 d.
Valdytojas kan. J. Stankevičius mane paskyrė vikaru į Kėdainius,
o po kelių mėnesių į Kauną, Šančių parapiją, o dar po dviejų metų
– į Petrašiūnų parapiją. Iš Kauno buvau iškeltas į Alytų keliems
53
Ignas PLIORAITIS
mėnesiams, o 1966 m. – į Valakbūdį klebonu /Šakių raj./. Po poros metų vysk. J. Labukas iškėlė į Kapčiamiestį /Lazdijų raj./. Čia
darbavausi be kelių mėnesių 22 metus. Pagal vyskupo J. Žemaičio
paskyrimą nuo 1990 m. iki 1996 m. darbavausi Pakuonyje /Prienų
raj./.
Vos tik atvykus gegužės l0 d. į Ąžuolų Būdą, naująjį kleboną pasitiko Marijampolės dekanas kun. J. Barkauskas. Ąžuolų
Būdos bažnyčioje, prie dekano, daviau priesaiką ir patvirtinau savo parašu, perėmiau parapijos klebono pareigas, o taip pat visą
bažnytinį inventorių iš buvusio klebono kun. A. Matusevičiaus.
Tolesnių įvykių kronika. Po perdavimo – priėmimo ceremonijos, Ąžuolų Būdos klebonijoje būrys žmonių laukė naujojo
klebono su paruoštu užkandžių stalu. Tai – susipažinimas. Tuo
metu klebonijoje gyveno moteris Zita su dviem sūnumis. Ji save
laikė vargše ir prašė kunigų globos. Buvęs klebonas kun. A. Matusevičius /gyvenęs Marijampolėje/ ją rėmė ir jai užmokėdavo už
elektrą ir telefoną. Jis norėjo, kad ir naujasis klebonas taip darytų.
Aš atsisakiau. Pasitarti buvo pakviestas ir Višakio Rūdos klebonas
kun. Zenonas Stepanauskas. Mat ir jis globojo šią klebonijoje gyvenančią moterį. /Vėliau visi jie šia moterimi labai nusivylė/.
Tuo metu kelios moterys ir kunigai su dekanu priešakyje
pareikalavo, kad naujasis klebonas atleistų iš pareigų zakristijoną.
Čia pat jie turėjo naująjį kandidatą. Deja, netinkamą! Aš pareiškiau, kad, vos atvykęs čia dirbti, jokių staigių pakeitimų nedarysiu. Tai būtų netaktas. Buvęs klebonas t.p. įrodinėjo senojo zakristijono netinkamumą. Bet, jei zakristijonas buvo netinkamas, kodėl
klebonaudamas kun. A. Matusevičius jo neatleido, o atleisti reikalauja naujojo klebono? Taip jau pirmomis dienomis naujasis klebonas pajuto kai kurių žmonių neaiškų kategoriškumą.
Gegužės 19 d. užėję į zakristiją trys choristai klebono užklausė: „Klebone, kodėl atsisakai vargonininko? Kodėl tu jo neatsivežei /iš Kazlų Rūdos/? Kiek buvo kunigų – tai taip dar nebuvo.
54
Ignas PLIORAITIS
Mes kreipsimės į vyskupą!“ Nutylėjau. Nuėjau į klausyklą klausyti išpažinčių.
Birželio mėn. Ąžuolų Būdos bažnyčioje įvedamos pamaldos sekmadieniais 11 val. /ankščiau būdavo 15 val./. Kazlų Rūdos
klebonas kun. T. Vallianas protestavo, siuntė delegatus. Vėliau
kun. T. Vallianas už netaktą manęs atsiprašė.
Kazlų Rūdos klebonas t.p. bandė kištis į Ąžuolų Būdos
mokyklos tikybos dėstymą, bandė atleisti tikybos mokytoją Oną
Mikalauskienę, paskirti savo žmogų.
1996 m. spalio mėn. Jo Eksc. vysk. J. Žemaitis mane paskiria Vilkaviškio vyskupijos Blaivybės sąjūdžio (BS) kapelionu.
Gruodžio 27, jau kaip Blaivybės sąjūdžio kapelionas, dalyvauju susitikime su BS valdybos nariais ir „valančiukais“ Marijampolės savivaldybės salėje. Kapelionas pasakė trumpą kalbą, po
to buvo meninė jaunimo programa.
1997 m. sausio mėn. Kalėdojimas Ąžuolų Būdos parapijoje. Kalėdojome su vargonininku J.Buraga, ir zakristijonu A. Čiupkevičium. A. Paltanavičius protestavo ir įrodinėjo, kad klebono
kalėda turi priklausyti parapijai. Kai kurie parapijiečiai buvo nepatenkinti, kad klebonas negyvena Ąžuolų Būdoje. Tačiau šį reikalą
sprendė vyskupas.
Vasario mėn. l6–ją Ąžuolų Būdos bažnyčioje buvo švenčiama Tautos Nepriklausomybės šventė, choras giedojo Lietuvos
himną. Šv. Mišių metu pirmieji Ąžuolų Būdos „valančiukai“ darė
įžadus būti blaivūs ir nerūkyti, kol baigs mokslą. (Yra 20–ties
„valančiukų“ būrelis).
Prieš Velykas, didįjį trečiadienį aukojau šv. Mišias seneliams Kvietiškio pradžios mokykloje.
Balandžio mėn. 28 d. Skardupių bažnyčioje laikiau pamaldas už žuvusius prieš 50 metų Lietuvos partizanus. Žūties vietoje
– Gulbiniškės kaime, Štreimikių sodyboje pašventintas paminklas
žuvusiems. Tai:
Anelė Senkutė, „Pušelė“, gim. 1922 m.,
55
Ignas PLIORAITIS
Antanas Pečiulis, „Baritonas“, gim. 1923 m.,
Vytautas Vabalas, „Kunigaikštis“.
Čia buvo partizanų Vytauto Didžiojo rinktinės būstinė. Iškilmėse dalyvavo partizanų giminės, šauliai, Krašto apsaugos ministro pavaduotojas Edmundas Simanavičius, gausi žmonių minia.
Tarp „valančiukų“
Rugsėjo mėn. 8-ji diena. Ąžuolų Būdos bažnyčioje švč.
Mergelės Marijos Ligonių sveikatos atlaidai. Parapija švenčia jos
įkūrimo 60 metų sukaktį, pirmojo Ąžuolų Būdos klebono kun.
Klemenso Pusdešrio 100 metų gimtadienį, Ąžuolų Būdos pagrindinės mokyklos 85–metį.
Prie šventoriaus vartų seniūnė Stanislava Venckūnienė su
jaunimu, taip pat kunigai pasitiko J.E. vyskupą J. Žemaitį. 13 val.
56
Ignas PLIORAITIS
– procesija apie bažnyčią ir pamaldos, kurias aukojo vysk. J. Žemaitis ir generalvikaras prel. V.Bartuška. Po pamokslo vyskupas
suteikė Sutvirtinimo sakramentą 120 jaunuolių /tarp jų 47 ąžuolų
būdiečiams/. Po šv. Mišių vyskupą sveikino parapijos jaunimas,
Kazlų Rūdos seniūnas V. Kazla, Ąžuolų Būdos mokyklos direktorius V.Kvietkauskas, parapijos choro atstovai.
Nuo rugsėjo mėn. vidurio Ąžuolų Būdos parapijos kai kurie choristai, ypač moterys, suruošė streiką sekmadieniais bažnyčioje negiedoti: tegul sekmadieniais vargonais groja tik vargonininkas J. Buraga.
Spalio mėn. l8–oji diena. Kaune Vytauto Didžiojo universiteto salėje vyksta vyskupo Motiejaus Valančiaus BS Ketvirtasis
kongresas. Ąžuolų Būdos klebonas kun. I.Plioraitis, Vilkaviškio
vyskupijos BS kapelionas, skaito paskaitą apie blaivystės sąjūdžio
veiklą Vilkaviškio vyskupijoje.
Gruodžio mėn. Ąžuolų Būdoje pradeda vargonininkauti
Juozas Skučas. Pravedama maldos akcija, vyskupo patvirtinta, kad
būtų išrinktas Lietuvai geras prezidentas.
1998 m. vasario 13 d. Ąžuolų Būdos mokykloje Vasario
16–osios minėjimas. Pradžioje sugiedotas Lietuvos himnas. Kalbėjau apie Tėvynės meilę. Jaunimas atliko meninę programą. Sekmadienį po Vasario 16 buvo meldžiamasi šv. Mišių aukoje už
Tėvynę Lietuvą, taip pat sugiedotas Lietuvos himnas.
Kovo mėn. „Kovo 11-ąjai – vienuolika kilometrų!“ Tradicija turėtų tapti bėgimas nuo Prezidento Kazio Griniaus paminklo
Mondžgirėje iki Kazlų Rūdos K. Griniaus vidurinės mokyklos.
Apie tai kalbėjo šios mokyklos direktorius Ramūnas Pabalys, pats
dalyvavęs bėgime. Bėgo apie pusšimtis mokinių. Prie Prezidento
paminklo bėgikus pasveikino Marijampolės rajono meras Juozas
Vaičiulis.
Balandis. Verbų sekmadienis. Ąžuolų Būdos bažnyčioje 13
žmonių pasižadėjo blaiviai gyventi.
57
Ignas PLIORAITIS
Rugsėjo 1–oji. Ąžuolų Būdos mokykloje naujųjų mokslo
metų pradžia. Keli mokytojai ir direktorius, taip pat dauguma mokinių dalyvavo bažnyčioje šv. Mišiose. Pamoksle pabrėžiau tikėjimo svarbą jaunimo auklėjime. Mokykloje su direktorium V.
Kvietkausku pasakėme trumpas sveikinimo kalbas. Buvo paminėtos 5–osios rusų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos metinės. Pabaigoje – meninė moksleivių programa.
Spalio mėn. Prie Ąžuolų Būdos gyvenvietės, priešais mokyklą, posūkyje, sekmadienį anksti rytą įvykusioje autoavarijoje
žuvo trys asmenys: 22 metų G. Butvydaitė, 2l metų R. Rudzevičius ir 26 metų I. Sarpaliūtė. 39 metų vairuotojas A. Linkevičius
su sulaužyta kaukole – ligoninėje.
Lapkričio 7, 8 d. Kazlų Rūdoje įvyko Pirmasis Vilkaviškio
vyskupijos vysk. M. Valančiaus BS suvažiavimas. Jame skaičiau
paskaitą apie vysk. M. Valančių. Kalbėjo kiti žymūs svečiai iš
Vilniaus, Marijampolės bei Kazlų Rūdos. Suvažiavime dalyvavo
J.E. vysk. J. Žemaitis, generalvikaras prel. V. Bartuška, g.prel. A.
Maskeliūnas, kiti kunigai, gausus vienminčių sambūris. Kazlų Rūdoje priešais bažnyčią buvo už visas Vilkaviškio vyskupijos kunigų ir tikinčiųjų aukas pastatytas kryžius Blaivybės sąjūdžiui atminti. Kryžių pašventino JE vysk. J. Žemaitis.
Lapkričio 27–ji diena. Lietuvos Respublikos Prezidentą
Valdą Adamkų ir jo žmoną Almą Adamkienę iš ryto pasitiko prie
Kazio Griniaus paminklo Mondžgirėje apskrities viršininkas Kostas Jankauskas, rajono meras Juozas Vaičiulis bei kiti asmenys.
Čia buvo padėtos gėlės. Prezidentas trumpai kalbėjosi su skulptūros autoriumi Kęstučiu Balčiūnu. Toliau iškilmės tęsėsi Marijampolėje, kur Bažnyčios g. 23 buvo Prezidento restauruotame name
atvertos durys jo vardo muziejui, atidengta paminklinė lenta. Muziejaus atidaryme dalyvavo vysk. J. Žemaitis.
Gruodžio 23 d. Ąžuolų Būdos mokykloje adventinis kalėdinis susitikimas su mokytojais ir mokiniais. Kalbėjau moksleiviams apie Dievo begalinę meilę žmogui, kviečiau būti Jam dė-
58
Ignas PLIORAITIS
kingiems. Pabaigoje mokinukai, pradžioje pirmųjų klasių, vėliau –
vyresniųjų klasių, atliko lietuviškų papročių–apeigų meninę programą.
Kalėdojimas 1998–1999 m. Ąžuolų Būdos gyvenvietėje
kunigą priėmė tik kas antras namo gyventojas. Apie pusė gyventojų klebono į namus neįsileido, nors dauguma jų buvo namie.
Ąžuolų Būdos miestelio gyventojai yra atėjūnai iš įvairių vietovių.
Jie neįsisavinę gražių krikščioniškų tradicijų bei papročių. Menkas
jų kultūrinis išprusimas. Todėl jiems patogiau nuo kunigo duris
užsirakinti. Bet ne vieną kartą teks jiems kreiptis į kleboną patarnavimų dvasiniuose reikaluose. Kaimų žmonės paprastesni, nuoširdesni ir kunigo visada laukia.
VYSKUPO J. ŽEMAIČIO VIZITACIJA. Ąžuolų Būdoje
l997m. Giedant Ąžuolų Būdos chorui „Sveikas, Ganytojau“, JE
vysk. J. Žemaitis žengia, man lydint per bažnyčią prie altoriaus.
Iškilmėje dalyvauja generalvikaras prel. V. Bartuška, klebonai:
Plutiškių – kun. K. Juškevičius, Kazlų Rūdos – kun. Tadas Vallianas, Sasnavos – kun. A. Deltuva.
Po įžanginės maldos padariau pranešimą apie Ąžuolų Būdos parapijos dvasinę būklę.
Pranešimas
„Jo Ekscelencija, gerbiamas Ganytojau! Sveikiname Jus,
atvykusius į mūsų parapiją, į šią kuklią Ąžuolų Būdos bažnytėlę.
Šiuo Jūsų atvykimu mes visi labai džiaugiamės ir esame dėkingi.
Linkime Jums stiprios sveikatos ir apaštalinės energijos taip nelengvame ganytojo darbe.
Jei pažvelgsime į šio krašto praeitį, žmonių prisiminimai
liudija, jog pro čia žygiavo Žalgirio mūšį laimėjęs Vytautas Didysis. Kvietiškių kaime jis sustojęs, ilsėjosi ir pasodino tris ąžuolus.
59
Ignas PLIORAITIS
Vyskupo J. Žemaičio vizitacija Ąžuolų Būdoje
Šio krašto senoliai mena 1831 ir 1863 m. sukilimų įvykius,
kai čia būriavosi sukilėliai prieš caro valdžią. Iš šio krašto yra kilęs Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius.
Ąžuolų Būdos parapija įsikūrė vos prieš 60 metų, apjungdama 15 kaimų iš gretimų parapijų. Šią bažnyčią statė Lietuvos
šauliai, vadovaujami kapitono Skučo, o pašventino vysk. Mečislovas Reinys. Pirmasis klebonas, kurio gimimo šimtmetį minime,
kun. Klemensas Pusdešris čia darbavosi nuo 1938 metų iki maždaug 1943 metų. Jis su tikinčiaisiais pastatė visus parapijinius trobesius. Per 60 metų Ąžuolų Būdos parapijoje darbavosi net 16 kunigų. Ilgiausiai, apie 20 metų klebonavo kun. Antanas Vebeliūnas.
Jis ilsisi su kun. M. Katiliumi Ąžuolų Būdos kapinėse. Dauguma
klebonų čia pabuvojo 5 ar net pora metų. Tokia kunigų kaita nei-
60
Ignas PLIORAITIS
giamai paveikė dvasinį parapijos tikinčiųjų gyvenimą. Kun A. Vebeliūnas daug pasidarbavo: uždengtas skiedromis bažnyčios stogas, įsigytas varpas, pertvarkyta elektra, iš vidaus lentelėmis iškalta bažnyčia, padaryti visi suolai bažnyčioje, aptvertas šventorius,
išdažyta bažnyčia iš vidaus ir iš lauko, įsigyta „Kryžiaus keliai“,
beveik visi liturginiai drabužiai, žvakidės ir kt. Kun. Kazimiero
Juškevičiaus pastangomis bažnyčia uždengta skarda. Kun. Juozas
Kupstaitis įsigijo baldakimą. Prie kun. A. Matusevičiaus buvo perdažyta bažnyčia iš lauko. Nuo pereitų metų pavasario, man klebonaujant, buvo įdėti antrieji bažnyčios langai, dvejos naujos durys,
atnaujinti visi trys altoriai, pasiūtos keturios vėliavos, išlakuota
bažnyčia, atlikti kiti smulkesni darbai.
Kokia yra parapijos dvasinė būklė? Dvasinis gyvenimas labai kuklus. Sekmadienį aukojamos tik vienerios šv. Mišios, kurias
išklauso 30–50 žmonių. Kaimuose gyvena senyvo amžiaus žmonės, nepajėgūs atvykti į pamaldas. Ąžuolų Būdos miestelyje yra
apie 400 gyventojų, jų dauguma nesuinteresuoti kas sekmadienį
išklausyti šv. Mišių. Ruošiamos per šv. Kazimierą gavėnios rekolekcijos, bet jomis pasinaudoja tik vienetai. Kai kurie tikintieji prieina išpažinties per laidotuves ar egzekvijų metu. Mūsų bažnyčioje švenčiami treji atlaidai: šv. Kazimiero, šv. Antano ir švč. Mergelės Marijos Ligonių sveikatos. Gausiau tikinčiųjų apsilanko tik
per dvejus pastaruosius atlaidus, taip pat per šv. Kalėdas,
šv.Velykas ir Visus šventus. Per metus pakrikštijama du ar trys
kūdikiai, santuokų – nėra. Prie Pirmosios Komunijos prileidžiama
iki 20 vaikučių. Parapijoje gražių tradicijų beveik nėra. Esame
įsteigę vysk. M. Valančiaus blaivybės kuopelę tarp moksleivių,
kurie skaito laikraštėlį „Valančiukas“. Yra „Gyvojo rožančiaus“
būrelis. Esu raginęs namuose praktikuoti Gegužines pamaldas.
Trijuose sodžiuose jos buvo pravedamos. Per parapiją keliauja
„Paslaptingoji Rožė“ – švč. Mergelės Marijos statula. Palankiau ją
priima kaimo žmonės. Tikintieji raginami sekmadieniais prieš šv.
Mišias kalbėti rožančių, dažniau eiti Komunijos, tačiau šie ragini-
61
Ignas PLIORAITIS
mai neprigyja. Parapijoje gan plačiai girtaujama. Ąžuolų Būdoje
yra 9–metė pagrindinė mokykla, kurioje tikybą dėsto dvi katechetės. Dar yra Kvietiškių kaime keturių klasių mokykla, kurioje taip
pat yra dėstoma tikyba. Iš Ąžuolų Būdos parapijos kilęs klierikas
Rytis Baltrušaitis tęsia studijas tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje. Nežiūrint šių gerų poslinkių, parapijos gyvenimas yra
pilkas. Jaučiamas didelis dvasinis nuosmukis. Yra net penkios
sektantiškos šeimos. Klausiame, kame to priežastis? Šiame krašte
buvo dvarai, kurie turėjo neigiamos įtakos. Parapija yra jauna, karas ir pokaris sutrukdė jos formavimąsi. Kaip jau minėjau, didelė
kunigų kaita. Mums gerai žinomi sovietizacijos padariniai. Pagaliau šiandienos neigiamybėmis užnuodyta žmonių sąmonė.
Gerbiamas Ekscelencija, šioje iškilmėje prašome Jūsų pasimelsti šv. Mišių aukoje už mūsų parapijos pirmąjį kleboną kun.
Klemensą Pusdešrį ir kitus čia besidarbavusius kunigus, prašome
Jūsų pasimelsti už mūsų parapijos žmones. Ąžuolų Būdos 9–metė
mokykla švenčia 85–metį, prašome Jus pasimelsti už mokytojus ir
mokinius.
Gerb. Ekscelencija, mes turime viltį, jog Jūsų atvykimas į
Ąžuolų Būdos parapiją paskatins žmones dvasiniam atgimimui.
Leiskite šį pranešimą baigti apaštalo šv. Povilo žodžiais: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad
atsižadėję bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintos vilties ir
mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo.“/Tit. 2,.11–l3/.
Po pamaldų, po sveikinimo žodžių visiems padėkojau: Jo
E. vysk. J. Žemaičiui ir Generalvikarui prel. Vincentui Bartuškai
už šv. Mišių auką, tariau „ačiū“ broliams kunigams ir klierikams
bei Kazlų Rūdos seniūnui Vladui Kazlai. Už materialinę paramą,
pasiruošiant šiai iškilmei, dėkojau Marijampolės miškų urėdui
Kęstučiui Bielskui, komercinės firmos „Komprema“, esančios Jūrės kaime, direktoriui Vytautui Kanevičiui, ūkininkui iš Kvietiškių
62
Ignas PLIORAITIS
kaimo Albinui Gadišauskui, Ąžuolų Būdos mokyklos direktoriui
Valdimantui Kvietkauskui, bei vietos girininkui Linui Pankai.
Nuoširdi padėka visiems už maldas ir giesmes!
Po trumpo J.E. vyskupo žodelio, Ąžuolų Būdos choras sugiedojo Lietuvos himną, Ilgiausių metų Ekscelencijai ir „Marija,
Marija“. Vyskupas su procesija palydėtas į kleboniją. Pietūs.
Apie šias iškilmes rašė „Bažnyčios žinios“ Nr 17, Amerikos laikraštis „Draugas“.
Pasakytoji mano kalba
1998 m. VASARIO 16–sios šventėje
Ąžuolų Būdos mokykloje:
Pirmiausia labai dėkoju už pakvietimą į šį šventinį minėjimą. Gerbiamieji mokytojai, tėvai, mieli moksleiviai, sveikinu jus
su Vasario 16–osios švente!
Graži, brangi ir prasminga Lietuvos valstybės atkūrimo
šventė. Ji paeina net iš pagoniškųjų tautos šaknų, kai lietuvis gynė
savo žemę nuo užpuolikų – kryžiuočių, kalavijuočių...Jau XIII a.
kunigaikštis – karalius Mindaugas sujungė visas lietuviškas žemes
ir įkūrė galingą Lietuvos valstybę. Sekantieji Lietuvos kunigaikščiai – Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas Didysis – plėtė ir
stiprino valstybę. Vytautas Didysis kartu su pusbroliu Jogaila
1387 m. pakrikštijo aukštaičius, o 1413 m. – žemaičius. Juodu su
jungtine kariuomene 1410 m. Žalgirio mūšyje sumušė didžiausią
Lietuvos priešą – kryžiuočius. Kelis šimtmečius Lietuva buvo
galinga valstybė. Deja, dėl valdovų klaidų Lietuva 1795 m. carinės Rusijos okupuojama ir praranda nepriklausomybę. Po daugiau
nei šimto metų, pasinaudodama palankiomis aplinkybėmis, Lietuvos Taryba iš 20 asmenų 1918 m. vasario 16 d. skelbia Lietuvos
valstybės atkūrimą. Po šiuo dokumentu pasirašė ir mūsų Suvalkijos krašto šeši vyrai: kun. J. Staugaitis, dr. Jonas Basanavičius, Jo
63
Ignas PLIORAITIS
nas Vailokaitis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas ir Pranas Dovydaitis.
Deja, Lietuvos Nepriklausomybė egzistavo tik 22 metus.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Rusija vėl okupuoja Lietuvą 50–
čiai metų. Vėl palankiose aplinkybėse 1990 m. kovo 11 d. tautos
išrinktas seimas paskelbia Nepriklausomybės atkūrimą.
Tėvynė. Kaip ir Motina yra viena. Jei mylime, gerbiame
savo motiną, kuri mums davė gyvybę, mus augino ir auklėjo, lygiai taip mes privalome mylėti Tėvynę, nes tėvų, protėvių žemė
yra šventa. Mes, kurie turėjome ar turime gražią vaikystę, suprantame ką tai reiškia tėviškė. Virš tėviškės plevena tėvų dvasia, kuri
atsispindi trobesiuose, medžiuose, gėlėse, aplinkui esančioje žemėje. Kaip poetas sako: „Kančioje išaugus, Tėviškėle tu, šimtmečiais čia buvo liūdna ir saldu“. Žmogus su Tėvyne darosi surištas
tais pačiais principais, kaip ir su tėviške.
Pasitikdami Vasario 16–osios 80–tąsias metines, paklauskime savęs: Kas yra mums Tėvynė?
Tėvynė – tai mūsų prosenelių pėdsakai, piliakalniai, senkapiai, pilių griuvėsiai, valdovų rūmai.
Ši protėvių žemė yra sulaistyta senolių krauju ir ašaromis.
Jų dvasia ragina mus aukotis dėl Tėvynės ir ginti ją net savo gyvybės auka.
Tėvynė – tai mūsų krašto šventovės, su nuostabiais meno
kūriniais, vargonų muzika, su besimeldžiančiais tikinčiaisiais.
Tėvynė Lietuva – tai gintarinė žemė, su sostine Vilniumi ir
kitais augančiais miestais, su amžinai žaliuojančiais miškais, derlingais laukais, Nemuno ir Neries vingiais, su viliojančiais melsvais ežerais, ežerėliais. Gimtajai Lietuvai poetai paskyrė gražiausius žodžius, skambiausias dainas, kilniausias giesmes. Kas gali
nežinoti Suvalkijos lygumų sūnaus Vinco Kudirkos sukurtos Tautinės giesmės – himno? Jauskime didelę pagarbą tautiniams ženklams – trispalvei /geltona, žalia, raudona/ vėliavai, Gedimino stulpams, Vyčiui. Mūsų partizanai troško žūti už Tėvynę ir būti palai-
64
Ignas PLIORAITIS
doti su trispalve vėliava, draugų sugiedotu Lietuvos himnu. Yra
atsitikimų, kai mūsų kaliniai, tremtiniai išsaugojo trispalvės gabalėlį ir grįždami parsivežė į Lietuvą.
Paminėdami Vasario 16-ją, pasiryžtame ugdyti savyje dorybes, dvasines vertybes, nes be dvasinio prado nebus meilės Tėvynei.
Tad mylėkime savo Tėvynę, nuo amžių esančią tarp Nemuno, Neries ir jų intakų, su senąja sostine Vilniumi, su senovinėmis pilimis, gražiomis šventovėmis, su žaliuojančiais miškais ir
derlingais laukais. Mylėkime kiekvieną Tėvynės vaiką – brolį, seserį, tėvus, senolius, su jų likimais. Apraudokime dėl Tėvynės žuvusius karius, partizanus ir tautos kankinius. Apgailestaukime mūsų Tėvynės vaikų abejingumą, klaidas ir nedorybes. Sielokimės
dėl Tėvynės Lietuvos pakilimo ir sužydėjimo. Mylėkime gimtąjį
kraštą, ne tik žodžiais, bet ir gražiais darbais.
Tėvai ir mokytojai, paaukokite visus savo proto ir širdies
turtus dėl jaunosios kartos gražaus išauklėjimo. Vaikai, mielas
jaunime, klausykite ir gerbkite savo tėvus, mokytojus, kunigus ir
kitus geradarius, kurie jus veda mokslo ir tikėjimo šviesos keliu.
Mokslas šiandien žmogui yra labai reikalingas. Tačiau tikėjimas
yra labiau reikalingas – nušviečiantis šios žemės horizontus į amžinybės okeaną.
Lietuvos Nepriklausomybė, Tėvynės laisvė yra Dievo dovana. Mokėkime ją jautriai tausoti. Už šią dovaną mes privalome
dažnai Dievui dėkoti, karštai maldauti: „Apsaugok, Aukščiausiasis, Tą mylimą šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai. Neapleisk, Aukščiausiasis, mūsų ir brangios Tėvynės Lietuvos!“
  
65
Ignas PLIORAITIS
Atlikti darbai Ąžuolų Būdos bažnyčioje 1996-1999m.:
1. Pagamintos ir įstatytos fasadinės ir zakristijos durys iš
lauko pusės
2. Sudėti antrieji langai.
3. Atnaujinti, rekonstruoti šoniniai altoriai, perdažytas didžiojo altoriaus tabernakulis.
4. Pasiūtos keturios vėliavos:, šv. Tėvo, trispalvė, dvi raudonos.
5. Padirbtas pulpitas /tribūna/ skaitymams šv. Mišiose.
6. Pagamintas staliukas, naudojamas švč. Sakramento adoracijos metu.
7. Kasmet lakuojamos bažnyčios grindys.
8. Pakabinti keli stendai skelbimams ir parapijos įvykiams
bei šventėms aprašyti.
9. Pagamintas ir pakabintas kun. Klemenso Pusdešrio, pirmojo Ąžuolų Būdos klebono, portretas.
10. Pakabinti Jėzaus ir švč. Mergelės Marijos širdies paveikslai presbiterijoje, o zakristijoje – gipsinis Jėzaus kančios paveikslas bei Jėzaus ir švč. Mergelės Marijos statulėlės.
11. Zakristijos apšildymui ant lubų uždėtas porestirolio
sluoksnis, užsandarintos durys.
12. Pravesti bažnyčios viduje elektros laidai, įrengtas naujas
skaitiklis.
13. Pasiūtos dvi tavolinės didžiajam altoriui užtiesti.
14. Pastatytas kryžius krikščionybės 2000 m. Jubiliejui atminti.
15. Įsigyti kiti smulkūs bažnytiniai reikmenys. Anksčiau buvo įsigyti trys kilimai prie altorių, šv. Kalėdų prakartėlė, Velykinis
Kristaus karstas. Apie 1990 m. K. Kairaitienė bažnyčiai dovanojo
mėlynos spalvos medžiagą, iš kurios E. Adomaitienė – Kairaitytė
pasiuvo 4 procesijos sukneles ir 4 kamžas vaikams. Parapijos
moterys padovanojo keletą tautinių rūbų. Stepanavičiai ir kt.
66
Ignas PLIORAITIS
prisidėjo siuvant bažnytines vėliavas. 1995 m. O.Mikalauskienės
rūpesčiu buvo pasiūta 17 suknelių mergaitėms procesijoje, keturi
apsiaustėliai mergaitėms ir keturi mergaičių tautiniai rūbeliai. Dabartiniu metu Ąžuolų Būdos procesija būna pakankamai graži, tik
gaila, kad jaunimas nenoriai joje dalyvauja.
Kryžius krikščionybės 2000 m. jubiliejui atminti
Kun. Arvydas Liepa gimė 1965 m. Padargupių kaime,
Ariogalos parapijoje. Pradinį išsilavinimą įgijo Girdžių miestelyje,
Jurbarko rajone. Nuo aštuntos klasės tęsė mokslą Ariogalos vidurinėje mokykloje ir ją baigęs 1987 m. įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1991 m. ir buvo įšventintas kunigu. Trumpai klebonavęs Tabariškėse, buvo paskirtas į Marijampolės šv. Mykolo arkangelo bažnyčią vikaru. Vikaraudamas kun.
67
Ignas PLIORAITIS
A.Liepa dar aptarnavo Skardupių Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos bažnyčią nuo 1994 m. iki 1998 m. 1986-1998 m.
priklausė kunigų marijonų vienuolijai.
1998 m. jis buvo paskirtas klebonu į Sasnavos švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią ir dar porą metų aptarnavo Skardupius.
Nuo 2002 m. rudens iki 2005 m. pavasario jis aptarnavo Ąžuolų
Būdos šv. Antano Paduviečio bažnyčią, pakeitęs mane. Vyskupui
Rimantui Norvilai pritariant, su Ąžuolų Būdos bendruomene sudarė sutartį, jog suremontuota klebonija gali būti naudojama tiek
kultūriniams, tiek bažnytiniams reikalams.
Be klebono pareigų, jis darbuojasi ir Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktorium.
Kun. Arvydas Liepa yra uolus Kristaus apaštalas, besirūpinantis tikinčiųjų ir Bažnyčios dvasiniais ir medžiaginiais reikalais.
Yra iškalbus, geras pamokslininkas. Kaip žmogus yra gražaus sudėjimo vyras, aukšto ūgio, turintis savo nuomonę, malonaus būdo,
draugiškas broliams kunigams.
Kun. Gintautas Kuliešius gimė 1970 m. lapkričio 21 d.
Vilkaviškyje. Baigęs miesto vidurinę mokyklą 1990 m. įstojo į
Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją ir Vytauto Didžiojo universitetą. 1995 m. pavasarį baigė studijas ir gavo bakalauro kvalifikacinį laipsnį, o tų pačių metų gruodžio mėn. buvo įšventintas
kunigu. 1996-1999 m. vikaravo Lazdijuose šv. Onos parapijoje.
1999-2002 m. klebonavo Krokialaukio Kristaus Atsimainymo ir
Riečių Švč. Trejybės parapijose. 2002-2005 m. studijavo Romoje
ir gavo teologijos licenciato laipsnį. 2005 m. pavasarį skiriamas
Skriaudžių šv. Lauryno ir Ąžuolų Būdos šv. Antano Paduviečio
parapijų klebonu. Ąžuolų Būdos bendruomenės dėka buvo suremontuota klebonija ir rudenį įvyko įkurtuvės.
2005 m. kovo 26 d. vyskupas Rimantas Norvila vizitavo
Ąžuolų Būdos parapijos bažnyčią. Vizitacijos metu klebonas kun.
Gintautas Kuliešius savo pranešime pareiškė: „Jūsų Ekscelencija,
68
Ignas PLIORAITIS
nuoširdžiai sveikiname Jus atvykusius į mūsų parapijos bažnyčią
ir džiaugiamės, kad ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį drauge su Jumis galime švęsti Eucharistiją. Parapija yra maža, joje – tik 600 tikinčiųjų. Gyvenvietėje yra pagrindinė mokykla, kurioje mokiniai
lanko tikybos pamokas. Krikšto ir santuokos sakramentų 2005 m.
nebuvo. Pirmąją Komuniją priėmė 7 vaikai. Ligonių sakramentas
buvo suteiktas 2 parapijiečiams. Palaidota 19 žmonių. Sekmadieniais yra aukojamos vienerios šv. Mišios. Bažnyčios lankomumas
yra mažas. Vasarą sekmadieniais susirenka apie 40 žmonių, o žiemą dar mažiau.
Jūsų Ekscelencija, prašome šiose šv. Mišiose melstis už
mūsų parapijos vaikus, jaunimą, šeimas, ligonius ir vyresnio amžiaus žmones, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių negali dalyvauti
Eucharistijoje.
Po pamaldų klebonijoje su svečiais buvo agapė (vaišės).
2005 m. vykdomi darbai: padarytos dvejos bažnyčiai durys, pradėtas presbiterijos atnaujinimas.
2005 m. liepos 22 d. atsilankęs vyskupas Rimantas Norvila
suteikė 30-čiai Ąžuolų Būdos jaunuolių Sutvirtinimo sakramentą.
2006 m. pavasarį Gintautas Kuliešius perkeliamas į Kazlų Rūdos
Švč. Jėzaus Širdies ir Bagotosios šv. Antano Paduviečio parapiją
klebonu. Jam patikėtos Marijampolės dekanato dekano pareigos.
Klebonas savo pareigas atlieka pavyzdingai. Kaip žmogus
yra santūrus, ramaus būdo, kantrus ir draugiškas.
Kun. Renaldas Janušauskas gimė 1976 m. Baigęs studijas
Marijampolės kunigų seminarijoje, 2001 m. įšventintas kunigu ir
paskirtas į Marijampolės šv. Mykolo arkangelo Mažąją baziliką
vikaru. 2002 m. pavasarį skiriamas į Alytaus šv. Angelų Sargų
bažnyčią vikaru. 2002 m. rudenį jis klebonauja Ūdrijoje, Švč. Jėzaus Širdies parapijoje. 2004 m. pavasarį skiriamas Punsko (Lenkijoje) parapijos vikaru. 2006 m. pavasarį iš Punsko atkeliamas į
69
Ignas PLIORAITIS
Skriaudžių šv. Lauryno ir Ąžuolų Būdos šv. Antano Paduviečio
parapiją klebonu.
2000 m. Ąžuolų Būdos parapijos choristai. Beveik visi senyvo amžiaus. Tai:
1. Magdalena Valaitienė, gyv. Ąžuolų Būdoje.
2. Juozas Algirdas Gudynas, gyv. Ąžuolų Būdoje.
3. Elena Skrinskienė, gyv. Ąžuolų Būdoje.
4. Jonas Kazakevičius, gyv. Ąžuolų Būdoje.
5. Marija Jakevičienė, gyv. Ąžuolų Būdoje.
6. Gintautas Petruševičius, gyv. Ąžuolų Būdoje.
7. Andriejus Krygeris, gyv. Ąžuolų Būdoje.
8. Vacius Šimanauskas, g. l9l0 m., gyv. Ąžuolų Būdoje.
9. Natalija Garkauskienė, gyv. Ąžuolų Būdoje.
10. Antanina Griniuvienė gyv. Selemoje.
11. Marija Jasinskienė, gyv. Guobuose.
12. Liudvika Naumavičienė, gyv. Guobuose.
13. Almantas Žemelis, gyv. Guobuose.
Gaila, bet kai kurie jau mirę.
Ąžuolų Būdos vargonininkai. Pirmasis vargonininkas buvo Antanas Pečkys, vedęs Degutytę Domicelę iš D.Zariškių. Po
pertraukos, jis dar vargonininkavo ir prie klebono kun. A. Vebeliūno. Kiti vargonininkai: Jurgis Alenskaitis, Grigalevičius, Brazys. Pastaruoju laiku vargonininkavo Justinas Buraga, atvažinėdamas iš Kazlų Rūdos. Nuo 1997 m. rudens vargonininkauja, taip
pat iš Kazlų Rūdos, Juozas Skučas. Po jo vėl Justinas Buragas –
iki 2002 metų.
Ąžuolų Būdos zakristijonai. Pirmasis zakristijonas prie
klebono K.Pusdešrio buvo Jaras, o jo sūnus buvo klapčiuku; taip
70
Ignas PLIORAITIS
pat klapčiuku buvo ir Vytautas Šimanauskas. Dar trumpai zakristijonu buvo Kazys Kairaitis iš D.Zariškių. Nuo 1962 m. pastoviai
zakristijonauja Antanas Čiupkevičius, gim. l907 m. Zakristijonu
dirbęs čia 40 metų. Jau mirė ir palaidotas Bagotojoje.
Prieš Lietuvos atgimimą Ąžuolų Būdos parapijos komitetą
sudarė:
1. Liudas Janušaitis – pirmininkas.
2. Albinas Naumavičius – narys.
3. Elena Skrinskienė – narė.
4. Agota Šmerauskienė – narė.
5. Andrius Paltanavičius – narys.
ir kiti asmenys.
ĄŽUOLŲ BŪDOS MOKYKLA
Kalbant apie Ąžuolų Būdos mokyklą būtina pažvelgti į
bendrą pradinių mokyklų būklę Lietuvoje. Pradiniam mokslui pagrindą sudarė mokyklų tinklas, sukurtas prieš I–jį pasaulinį karą ar
vokiečių okupacijos metu /19l5–19l8/.
Atsikuriant Nepriklausomai Lietuvos valstybei buvo steigiama daugiau pradžios mokyklų. Atskirais apytikriais duomenimis 1919 m. pradžioje Lietuvoje veikė 900 pradžios mokyklų su
1000 mokytojų, ir 45000 mokinių. l9l9 m. Konferencija Kaune
nutarė steigti dviejų rūšių pradžios mokyklas – keturių metų žemesnio laipsnio ir šešių metų – aukštesnio laipsnio. Pirmieji keturi
skyriai turėjo būti privalomi visiems mokyklinio amžiaus vaikams.
1925 m. buvo priimtas naujas mokyklų įstatymas, kur mokymu rūpinosi Švietimo ministerija, o mokyklų ūkio reikalus tvarkė savivaldybės. 1936 m. priimtas naujas švietimo reformos įstatymas, pagal kurį pradinis mokslas prailgintas ligi šešių metų.
71
Ignas PLIORAITIS
Pradžios mokykloms pagrindus davė gausus būrys Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių. Pradžios mokyklų mokytojai,
be tiesioginio savo darbo, vadovavo įvairioms kultūrinėms organizacijoms ir suaugusiųjų švietimui.
Sovietinėje Lietuvoje mokslas bendrojo lavinimo mokyklose buvo trijų laipsnių: pradinė mokykla 7-10 metų vaikams, aštuonmetė – 7-14 metų mokiniams ir vidurinė mokykla 7-17 metų
amžiaus moksleiviams. 1964–1965 m. Lietuvoje veikė 4105 mokyklos, iš jų 438 vidurinės, 915 aštuonmetės ir 2752 pradinės.
Mokytojų iš viso buvo 30000. 1956 m. bendro lavinimo mokyklose mokėsi 407709 mokiniai. 1949 m. įvestas privalomas septynmetis mokslas, 1953 m. – privalomas vidurinis mokslas miestuose, 1966 m. – visuotinis vidurinis mokymasis.
1912 m. prie Vabalkšnės upelio, Kauno – Marijampolės
plento kairėje pusėje, ant kalvelės /čia vėliau buvo kolūkio „Šviesos kelias“, vėliau – „Ąžuolo“ kontoros pastatai /buvo žydo Šafiros gyvenamasis namas/. Jis išnuomavo vieną kambarį, kuriame
įsikūrė pirmoji Ąžuolų Būdos pradžios mokykla. Mokykloje veikė
trys skyriai. Mokėsi apie 30 vaikų.
Pirmasis pasaulinis karas nutraukė darbą mokykloje, pamokų nebuvo beveik dvejus metus. Vokiečių okupacijos metu
mokyklai patalpas išnuomavo žydas Elinas – tai buvo 1916–1917
m. Vėliau mokykla perkelta į valsčiaus parūpintas patalpas, kur
dabar stovi Ąžuolų Būdos parduotuvė ir paštas. 1920 m. išnuomojamas Augustino Ritmejerio gyvenamo namo kambarys /plento
posūkio vietoje/. Veikė keturi skyriai. Klasė įrengta seklyčioj, langai mažučiai, viena siena be langų, suolai kaimiški, ilgi, nepritaikyti sėdėti vaikams; sėdėdavo po penkius vaikus, o kai kuriems
tekdavo ir stovėti/. Vėliau kambarį mokyklai išnuomavo Jonas
Krygeris. 1929 m. Ąžuolų Būdoje veikė penki skyriai ir mokėsi
apie 60 mokinių. Taigi, Ąžuolų Būdos pradžios mokykla buvo
dviejų komplektų: vienas komplektas nuo 1923 m., antras – nuo
1925 m. Tai tęsėsi iki 1934 m.
72
Ignas PLIORAITIS
Naujas mokyklos dviejų aukštų medinis pastatas išaugo
1935 m. Statybinę medžiagą suvežė aplinkinių kaimų gyventojai.
Mokyklos pastato ilgis buvo 17 m., o plotis – 9 m., l5 langų ir 15
durų. Pirmame aukšte buvo dviejų klasių salės ir rūbinė, bei mokytojų kambarys, antrame aukšte – du butai mokytojams. Pastato
kaina – du tūkstančiai penki šimtai litų.
Sovietmečiu, įvedus mokykloje septynmetį mokslą, o vėliau ir aštuonmetį, mokykla pakeitė pavadinimą: 1944–1945 m.
vadinama „Ąžuolų Būdos septynmete mokykla“, o nuo 1961–
1962 m. – „Kazlų Rūdos raj. Ąžuolų Būdos aštuonmete mokykla“. Nuo 1963–1964 m. – „Kapsuko raj. Ąžuolų Būdos aštuonmete mokykla“ /tais metais panaikintas Kazlų Rūdos rajonas/.
1964 m. prie senojo mokyklos pastato buvo pristatytas 9
metrų pločio priestatas, kuriame yra 6 langai ir 4 durys. l969 m.
įvedamas centralinis šildymas, kurį finansavo Gudelių kolūkis
/500 Rb. už radiatorius/.
1973 m. prie mokyklos pastato pristatytas dar vienas priestatas, kuriame tilpo du kabinetai ir koridorius. Taip išaugo Ąžuolų
Būdos aštuonmetė mokykla su kabinetais, mokytojų ir direktoriaus kambariais.
Mokyklos kieme yra pastatas, kurio pirmame aukšte įrengti
darbinio mokymo kabinetai. Vadovavo mokyklos direktorius Valaitis. Antrame šio pastato aukšte įrengta sporto salė. Tačiau trūksta vietos bibliotekai.
1988–1989 m. rugsėjo 1 d. pastatytas priestatas rūbinei.
Mokyklos šefai – rėmėjai – Kazlų Rūdos mechaninė gamykla,
„Šviesos“ kolūkis, vėliau „Ąžuolo“ kolūkis, taip pat Kazlų Rūdos
miškų ūkis, kuris aprūpino mokyklą baldais ir kt.
Nuo 2002 m. veikia 10 klasių pagrindinė mokykla.
Pradžios mokyklos artimesniuose kaimuose:
Pradinė mokykla Gudelių kaime /1929–1975/,
73
Ignas PLIORAITIS
Guobų kaime /1958–1968/,
Selemos kaime /1946–1974/,
Gyviškių kaime /1937–1974/.
Gyviškių kaimo mokykla pradžioje buvo pas ūkininką Žilinską, kur mokytojavo mokytojas Šalna. Vėliau mokykla pastoviai buvo pas Jankauską, kur buvo keturi skyriai ir mokytojavo
mokytoja Stačiokaitė. Vėliau ji žuvo autoavarijoje, palaidota
Ąžuolų Būdos kapinėse. Po karo atsidarė Selemos kaimo mokykla, kuri veikė Anskaitynėje, buvo keturių klasių. Joje mokytojavo
Difertienė, Bukoveckas, Vitlipas.
Nuo Lietuvos Atgimimo veikė Kvietiškių keturių klasių
pradžios mokykla. Ji buvo pastatyta apie 1972 m. 1997–1998 m.
čia dirbo mokytojos Elena Bendarienė, Zita Štreimikienė, o tikybą
dėstė Renata Šalkauskaitė. Mokinių buvo viso 12.
1998–1999 m. mokytojavo Elena Bendarienė, Zygmantienė ir kt. Nuo 2004 m. mokykla, trūkstant mokinių, nebeveikia. Pastatai liko tušti.
MOKYTOJAI IR MOKSLEIVIAI
Pirmasis Ąžuolų Būdos mokyklos mokytojas buvo Andrius
Čirvinskas, kuris mokė žydo Šafyro name. Dažnai mokytoją pakeisdavo jo dukra. Tuomet mokykloje kalbėta rusiškai.
1914 m., užėjus karui, mokytojas pabėgo, mokslas nutrūko.
l9l6–19l7 m. mokykla vėl ėmė veikti. Mokytoju dirbo Vincas Ališauskas, baigęs mokytojų kursus. Karo metu vokiečių kariai buvo
užėmę mokyklos patalpas, pamokų nebebuvo. 1917–19l8 m. mokytojavo Julius Sirutis su žmona. Nuo 1918 m. ir iki 1933 m. čia
mokytojavo Kazys Maknys. Jis buvo baigęs mokytojų seminariją.
Kadangi šeimos neturėjo, tai daug bendravo su mokiniais. Pastatė
„Ameriką pirty“. Susirgęs gydėsi Estijoje, po to grįžo į Skriaudžius pas seserį. Toliau mokytojavo Elena Jakevičienė, baigusi
74
Ignas PLIORAITIS
Veiverių mokytojų kursus. Jai padėdavo jos vyras. Nuo 1934 m.
mokykloje pradėjo dirbti mokytojas Vincas Barniškis. Įkūrė jaunųjų ūkininkų ratelį.
Nuo 1940 m., prie sovietų valdžios, Ąžuolų Būdoje mokytojavo jauna mokytoja Leonija Klemienė. Ji apmokė 80 naujokų į
sovietinę Armiją rusų kalbos ir kitų dalykų. Mokė penkius–šešius
skyrius, dirbo tik vienerius metus. Nuo 1940 m. Ąžuolų Būdoje
veikė šeši skyriai. Vokiečių okupacijos metu, 1943–1944 m. dirbo
mokytojai Pranas Nedzinskas ir Anelė Karpavičienė.
Tuoj po karo, 1949–1950 m. čia mokytojavo Marcelė Pėstininkienė ir Justinas Jakevičius. Jakevičius subūrė chorą, paruošė
Dainų šventės repertuarą Vilniuje, vadovavo suaugusių chorui. M.
Pėstininkienė dirbo 1944–1964 m., buvo TSKP narė, energinga
mokytoja. Ji taip pat vadovavo mokyklos chorui. 1955–1956 m.
mokyklos direktoriumi buvo Stasys Starkus, baigęs Veiverių
vidurinę mokyklą.
Nuo 1956 m. Ąžuolų Būdos mokyklos direktorė – Anelė
Mozūraitienė, baigusi aukštąjį mokslą, visuomenininkė, TSKP narė nuo 1960 m. Penkerius metus vadovavo „Ąžuolo“ kolūkio Partinei organizacijai, buvo LKP XVI suvažiavimo delegatė. Eidama
„Šviesos kelio“ kolūkio Moterų tarybos pirmininkės pareigas,
1971 m. su pranešimu „Tavo indėlis į IX–jį penkmetį“, dalyvavo
Maskvoje. Ji buvo aktyvi deputatė. Jos rūpesčiu iškilo pastatyti
mokyklos priestatas, dirbtuvės ir kt. Ji mokytojavo 31 metus. 1987
m. išleista į pensiją.
Mokytoja Danguolė Stanaitienė, uoli dainininkė, baigusi
Žemės ūkio Akademiją, dėstė biologiją, l5 m. vadovavo profsąjungai.
1964 m. mokytojai su aukštuoju išsilavinimu buvo: A. Mozūraitienė, fizinio lavinimo dėstytojas A. Grigas, chemijos mokytoja Agnietė Tamaliūnaitė, fizikos mokytoja Laima Šukaitienė.
1961–1962 m. rašytojas Vytautas Bubnys buvo direktoriaus pavaduoju mokymo reikalais, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
75
Ignas PLIORAITIS
Nuo 1964 m pradinėse klasėse darbavosi mokytoja Deltuvienė Ona, baigusi Marijampolės mokytojų seminariją, dirbo ir
bibliotekoje. 1971 m. atsisveikino su mokykla, išdirbusi Ąžuolų
Būdoje dvidešimt metų, Katrė Blažienė. Nuo 1958 iki 1963 m.
Ąžuolų Būdoje dirbo gabus ir darbštus fizinio lavinimo mokytojas
Romas Petraška. 1961 m. Ąžuolų Būdoje darbuojasi Klemensas
Deltuva, baigęs Vilniaus universitetą – dėstė matematiką. Jis 1983
m. staiga mirė, po pamokų, eidamas 56–uosius metus. Fizinio lavinimo mokytoju 1969 m. dirbo Sigitas Giedraitis. Nuo 1961 m.
iki pensijos 1986 m, išdirbo Agnietė Tamaliūnaitė. Ji dėstė geografiją, chemiją, fiziką. Ilgą laiką ateistų būreliui aktyviai vadovavo Irena Narbutienė, kuri dėstė rusų kalbą iki 1980 m. Po jos, nuo
1980 m., rusų kalbą dėstė mokytoja Petrutė Vitkauskienė, vadovavusi ir kraštotyros būreliui. Ilgus metus mokykloje dirbo Leokadija Krutulienė. Ji dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas, rūpinosi kraštotyra. Nuo 1970 m. lietuvių kalbą dėstė Danutė Subačienė. 1977–
1978 m. pradinėse klasėse dėstė Eugenija Songailienė. Ji vadovavo ir pionierių organizacijai. Vėliau pionierių vadove buvo Roma
Narbutaitė /mokytoja Giedraitienė/.
1977–1978 m. pradinėse klasėse dėstė V.Ruzginienė. Muziką dėstė mokytojas Skridaila, vėliau – Vladas Pečkys, o po jo –
Snieguolė Dzermeikienė, drauge buvusi ir pionierių vadove – iki
1989 m. 1987–1990 m. mokykloje dirbo Vilija Grinevičienė –
prailgintose pamokose. 1982–1983 m direktoriaus pavaduotoju
buvo Linas Svitojus – dėstė fizinį lavinimą, matematiką ir fiziką.
Po jo fizinį lavinimą dėstė Romas Mielkus. Direktoriaus pavaduotoja buvo Bronė Rudvalienė, dėstė vokiečių kalbą, buvo pionierių
vadovė. Nuo l984-1985m. pradinėse klasėse dėstė piešimą Vytas
Aputis. Nuo l988-1989 m. piešimą dėstė Balčius. Loreta Pečkienė
dėstė istoriją ir du metus buvo pionierių vadovė.
Direktoriaujant Antanui Valaičiui, 1987 m. gautas projektas, o 1988 m. pradėti mokyklos plėtimo darbai. Lėšas skyrė švietimo skyrius. Daug padėjo kolūkio pirmininkas A. Bekešius.
76
Ignas PLIORAITIS
1991 m. mokytojavo: P. Vitkauskienė, R. Giedraitienė, I.
Blažytė, direktorius A. Valaitis, B. Rudvalienė, D. Rastauskienė,
D. Stanaitienė, D. Valaitienė, R. Steponaitis, L. Svitojus. Mokykla
– devynmetė.
1989 m. įrengta mokyklos salė ir dvi klasės. Nuo 1993 m.
rugsėjo 1 d. Ąžuolų Būdos mokyklos direktorium paskirtas Vladimantas Kvietkauskas. Jis 1977 m. baigė Vilniaus pedagoginio universiteto rusų kalbos fakultetą ir įgijo rusų kalbos ir literatūros
mokytojo kvalifikaciją.
Direktorius V. Kvietkauskas, dirbdamas su pedagogais,
diegė praktines metodines, pedagogines, psichologines naujoves,
kūrė ir aklimatizavo mokyklos bendruomenės gyvenimą, užklasinę veiklą, padėjo pedagogams. Gyveno Marijampolėje.
Mokytoja Loreta Strukaitienė, 1992 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo matematikos mokytojos kvalifikaciją. Nuo 1993 m.
rugsėjo 1 d. ji dirbo Ąžuolų Būdos pagrindinėje mokykloje matematikos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja.
Danutė Gudynienė, gimė 1960 m., 1984 m. baigė Vilniaus
universiteto matematikos fakultetą. Nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. dirbo Ąžuolų Būdos pagrindinės mokyklos matematikos mokytoja.
Ilgametė ir ištikima mokytoja Emilija Danguolė Stanaitienė. Nuo 1962 m. mokytojavo Ąžuolų Būdoje. Ji dėstė biologiją ir
gamtos mokslus.
Diana Rastauskaitė–Railienė, 1989 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, įgijo pradinio mokymo ir muzikos mokytojo kvalifikaciją. Nuo tų metų rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti Ąžuolų Būdos
pagrindinėje mokykloje ir ruošė kultūrinius renginius.
Ginta Kuklierienė, 1980 m. baigė Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą, įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę. Ąžuolų Būdoje dirbo nuo 1991 m.
Ilgametė mokytoja Marcelė Serbentienė, 1966 m. baigė
Šiaulių pedagoginį institutą, įgijo pradinio mokymo specialybę.
Nuo 1990 m. dirbo Ąžuolų Būdoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatū-
77
Ignas PLIORAITIS
rą. Įkūrė Tautinę Jaunųjų Kudirkiečių organizaciją ir ugdė mokinių meilę Tėvynei. Dabar, atsisakius darbo, gyvena kaime.
Ilgametis mokytojas Juozas Mikalonis, gimė 1928 m. Alytaus raj. Klepočių kaime. l961 m. baigė Vilniaus pedagoginio universiteto geografijos fakultetą, įgijo biologijos mokytojo kvalifikaciją. Jis Ąžuolų Būdoje dirbo nuo 1960 iki 1968 m. ir vėliau
grįžo 1987 m., kur 8–9 klasių mokiniams dėstė chemiją ir fiziką.
Talentingas mokytojas. Savo patriotinėmis pažiūromis buvo nepalankus sovietinei valdžiai, todėl iš Vilniaus universiteto Medicinos
fakulteto 3–čio kurso buvo pašalintas kaip liaudies priešas. Po
Lietuvos atgimimo Juozas Mikalonis buvo Marijampolės raj. Savivaldybės narys, vadovavo rajono Kultūros, švietimo ir sporto
komitetui. Jau nedirba.
Mokytoja Daiva Kalėdienė, Ąžuolų Būdoje dirbo nuo 1993
m., dėstė vokiečių kalbą.
Ilona Blažytė 1988 m. baigė Marijampolės Aukštesniąją
pedagoginę mokyklą ir įsigijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją. Nuo 1988 m. dirbo Ąžuolų Būdos pagrindinėje mokykloje
1–4 klasėse. Toliau tęsė studijas Šiaulių pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje, domėjosi tautodaile.
Mokytoja Daiva Valaitienė, baigė Minsko pedagoginį institutą, įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją. 1990
m. pradėjo dirbti Ąžuolų Būdos pagrindinėje mokykloje.
Mokytojas Robertas Steponaitis, baigė Šiaulių pedagoginį
institutą ir įgijo pradinio mokymo specialybę. Ąžuolų Būdoje dirbo nuo 1989 iki 1996 metų.
Jauna mokytoja Gintarė Augustaitytė, gimė l974 m. Marijampolėje. Ąžuolų Būdos pagrindinėje mokykloje dirbo nuo 1994
m. Dėstė istoriją, ir tęsė studijas Vilniaus universitete.
1990 m., įvedus tikybos pamokas, pirmoji tikybos mokytoja buvo Gražina Kurpytė. Nuo 1991 iki 1992 m. tikybą dėstė Marcelė Ona Mikalauskienė. 1993–1994 m. tikybą dėstė Ąžuolų Būdos klebonas kun. Vytautas Guogis. Nuo 1994 m. vėl tikybą dėstė
78
Ignas PLIORAITIS
O. Mikalauskienė. Ji Vilniuje 1972 m. baigė kultūros kursus ir įgijo bibliotekininkės specialybę. 1994 m. baigė neakivaizdinius katechetų kursus prie Kauno Tarpdiecezinės seminarijos, gavo vidurinėms mokykloms tikybos ir etikos mokytojos kvalifikaciją. Dėstė pradinėse klasėse ir vadovavo kraštotyros būreliui. Aukštesnėse
klasėse tikybą ir etiką dėstė J. Valasavičienė.
Išėjo iš mokyklos šie mokytojai: L. Svitojus, l990 m.; A.
Valaitis, 1993 m.; P. Vitkauskienė, 1993 m.; R. Giedraitienė, 1993
m.
1996–1997 m. klasių auklėtojai:
I klasė – auklėtoja D. Valaitienė,
II klasė – auklėtoja D. Railienė,
III klasė – auklėtoja G. Kuklierienė,
IV klasė – auklėtoja I. Blažytė,
V klasė – auklėtoja D. Gudynienė,
VI klasė – auklėtoja I. Striukaitienė,
VII klasė – auklėtoja R. Venskūnienė,
VIII klasė – auklėtoja D. Kalėdienė
IX klasė – auklėtoja D. Stanaitienė.
S. Venskūnienė perėmė biblioteką iš mokytojos Vitkauskienės. Fonde viso yra 15090 knygų.
Ąžuolų Būdos mokykla apdovanota trečia vieta Marijampolės rajone už Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus programą. Apdovanojimą pasirašė K. Petraška – 1997 m.
1998–1999 m. mokytojų pasikeitimas: Mokytoja Janina
Lebskienė dėstė lietuvių kalbą, tikybą, vadovavo skautų būreliui.
Sesuo Joana Andrikonytė dėstė tikybą 1–5 klasėse. D. Kemeraitienė dėstė matematiką ir muziką. Evaldas Dabašinskas dėstė vokiečių kalbą 5–8 klasėse.
79
Ignas PLIORAITIS
PIONIERIŲ ORGANIZACIJA
Jau 1940 m. pirmoji komjaunuolė buvo Anelė Skirkaitė.
Aktyvus pionierius anuomet buvo P. Urbonavičius, jis klasėje nuo
sienos nukabino kryžių. Kiti aktyvūs nariai: Roma Bakstytė, Henrikas Beikauskas, Albinas Pilkauskas, Algirdas Raudonius. Pionierių organizacija pasivadino Čeponio vardu. Draugovės tarybos
pirmininkė buvo Teresė Buogaitė. Pasižymėjusios pionierės – Vida Martinaitytė ir Regina Paulavičiūtė. Pionierių draugovės tarybos pirmininke buvo Jūratė Gudynaitė. Pionierių būrių pirmininkai – V. Medziukaitė, R. Skirinskaitė, V. Aleknavičius. Būriuose
1978–1980 m. buvo 51 pionierius. Draugovės tarybos pirmininkė
Jūratė Budynaitė. 1982–1984 m. pionierių vadovė,– Kultūros namų direktorė „Ąžuolo“ kolūkyje Rita Venskūnienė. Dar dirbo pionierių vadovėmis Virginija Deltuvienė, Loreta Pečkienė, Snieguolė Dzermeikienė.
1987 m. direktorė A. Mozūraitienė išėjo į pensiją. Mokyklos direktoriumi tapo mokytojas Antanas Valaitis. Jis taip pat
Guobų apylinkės vietos Tarybos deputatas.
KOMJAUNIMO ORGANIZACIJA
1951m. Ąžuolų Būdos septynmetėje mokykloje pirmą kartą prie 14–mečio Albino Raudoniaus krūtinės buvo prisegtas komjaunimo ženklelis. Vėliau taip pat Algiui Tamaliūnui, Albinui
Paplauskui. 1972-1973 m. komjaunimo organizacijai vadovavo
mokytoja Leokadija Krutulienė, sekretorė – V. Ritmejerytė. Aktyvūs komjaunuoliai – Vidas Valaitis, Levutė Valaitytė, komjaunimo organizacijos sekretorius J. Paltanavičius. 1983-1984 m. komjaunimui vadovavo klasės vadovė Petrutė Vitkauskienė. Aštuntoje
klasėje visi buvo komjaunuoliais. Komjaunimui vadovavo ir
mokytojos Agnietė Tamaliūnaitė ir Danutė Subačiūtė.
80
Ignas PLIORAITIS
1965 m. chuliganai nužudė mokyklos auklėtinę komjaunuolę Aldoną Griliauskaitę.
MOKYKLOS BŪRELIŲ VEIKLA
Ateistų būrelis. Ateistų būreliui vadovavo Agnietė Tamaliūnaitė. Buvo rengiami „stebuklų“ vakarai. Analizavo temas:
„Vatikanas – katalikybės centras“, „Bažnyčios santykiai su valstybe“, „Bažnyčios santykiai su mokslu, kultūra, menu“. Vyko susitikimas su lektorium A. Kleiza ir pedagoginės mokyklos dėstytoju
Pangoniu. Buvo demonstruoti filmai: „Dvi dievo motinos“ – aktorės Klimavičiūtė, Bulotaitė, Raguckaitė, Kačergiūtė, „Juodoji procesija“, „Kryžiaus šešėlyje“. Aplankytas ateizmo muziejus Vilniuje.
Kraštotyros būrelis. Kraštotyroje su mokiniais dirbo mokytojai – Katrė Blažienė, nuo 1960 m. – Levutė Krutulienė ir Danutė Subačienė, nuo 1985 m. – P. Vitkauskienė, o po metų – Loreta Pečkienė, l987 m. – vėl P. Vitkauskienė. Kraštotyros būrelis,
vadovaujamas O. Mikalauskienės, rinko žinias apie nykstančius
kaimus, partizanų veiklą, tragiškus okupacijos įvykius.
  
Mokykloje dar buvo gamtininkų ir gaisrininkų būreliai,
veikė ir kiti: jaunučių vokalinis ansamblis, skudučių ansamblis,
lietuvių liaudies ratelių – šokių būrelis, gamtos apsaugos būrelis,
kapų priežiūros būrelis (vadovavo D. Stanaitienė); darbelių būrelis, dramos būrelis (vadovavo S. Venskūnienė). Mokytoja I. Petraitienė dėstė dailę ir 1996 m. įsteigė dailės būrelį. Nuo 1991 m.
įsikūrė Tautinė kudirkiečių organizacija, vadovaujama M. Serbentienės. Paminimos visos tautinės šventės.
81
Ignas PLIORAITIS
ĄŽUOLŲ BŪDOS PAGRINDINĖ MOKYKLA
Ąžuolų Būdos pagrindinės mokyklos direktorė – Vida Jakevičienė. Ji dirba nuo 2003-03-03, dėsto technologijas.
Mokykloje šiais mokslo metais (be direktorės) dirba 18
mokytojų:
Danguolė Botyriūtė – dėsto rusų kalbą. Dirba nuo 200609-01.
Juozas Čėsna – dėsto chemiją. Dirba nuo 1998-09-01.
Gitana Embavičienė – direktorės pavaduotoja, dėsto tikybą, žmogaus saugą. Dirba nuo 2001-09-03.
Bronė Eidukevičienė – dėsto matematiką. Dirba nuo 200609-12.
Ąžuolų Būdos pagrindinė mokykla 2007 m.
82
Ignas PLIORAITIS
Neringa Jankauskienė – direktorės pavaduotoja, dėsto anglų kalbą. Dirba nuo 2003-09-01.
Rimantas Janušauskas – dėsto technologijas. Dirba nuo
2000-09-04.
Virginija Kaminskaitė – dėsto dailę. Dirba nuo 2001-1210.
Arvydas Leonas – dėsto fiziką, informacines technologijas.
Dirba nuo 2005-09-05.
Daiva Macijauskienė – socialinė pedagogė. Dirba nuo
2006-09-01.
Ilona Makauskienė – pradinių klasių mokytoja. Dirba nuo
1988-09-01.
Laimutė Malinauskienė – dėsto istoriją, pilietiškumo pagrindus. Dirba nuo 1997-09-01.
Aida Maščinskienė – dėsto geografiją, ekonomiką. Dirba
nuo 2003-09-01.
Nida Menčinskienė – pradinių klasių mokytoja. Dirba nuo
2004-09-01.
Romualdas Mielkus – dėsto kūno kultūrą. Dirba nuo 198409-01.
Rita Michelbertaitė – dėsto muziką. Dirba nuo 2006-09-25.
Rasa Pečiulaitienė – dėsto vokiečių kalbą. Dirba nuo
2006-09-01.
Gintarė Rašytinienė – dėsto lietuvių kalbą. Dirba nuo
2001- 09-03,.
Danguolė Stanaitienė – dėsto gamtą, biologiją. Dirba nuo
1962-09-01.
Mokykloje veikiantys būreliai:
2005 – 2006 mokslo metais mokykloje veikė šie būreliai:
Šokių būrelis „Trepsiukai“ (2-4 klasėse),
83
Ignas PLIORAITIS
„Žaiskime angliškai“ (2-3 klasėse),
Judriųjų žaidimų būrelis (4 klasėje),
„Dainuokime visi“ (1-4 klasėse),
„Grojame dūdele“ (1-4 klasėse),
Jaunųjų miško bičiulių būrelis (5-6 klasėse),
„Geografija ir kompiuteris“ (6-8 klasėse),
„Spalvos ir spalviukai“ (5-10 klasėse),
„Padėk man“ (6, 8, 9 klasėse),
Šokių būrelis (6, 9, 10 klasėse),
„Rusijos interneto svetainės“ (7, 9 klasėse),
Darbščiųjų rankų būrelis (9 klasėje),
Dainavimo būrelis (5-7, 9, 10 klasėse).
Mokyklos renginiai: Kiekvienais metais rugsėjo pirmąją
būna Mokslo metų pradžios šventė. Čia dešimtokai, mokyklos direktorė pasveikina pirmokėlius, kurie labai nedrąsiai, pirmą kartą
atėjo į mokyklą. Taip pat pasveikinami ir kiti į mokyklą susirinkę
mokiniai bei jų tėveliai. Kiekvienais metais į šią šventę atvyksta
svečių iš savivaldybės švietimo skyriaus, kaimo bendruomenės
atstovai, tarybos nariai ir t.t.
Kita didelė šventė mokykloje – Mokytojo diena. Šią dieną
mokiniai sveikina mokytojus, praveda jiems „pamoką“ ir suruošia
trumpą koncertą. Jau tradicinėmis mokykloje tapusios šventės –
Užsienio kalbų diena, Adventinė popietė, Naujametinis karnavalas, kurio metu mokiniai pasiruošia trumpą koncertą, o po renginio
kiekvienais metais būna diskoteka. Rengiamos ir Užgavėnės –
mokiniai paruošia Užgavėnių stalą, persirengia įvairiomis kaukėmis, kiekviena klasė paruošia trumpą prisistatymą, mokyklos kieme deginama Morė, šokami įvairūs lietuvių liaudies rateliai bei
žaidimai.
Kiekvienais metais būna ir dešimtokų Šimtadienis. Dešimtokai, baigiantis jų vadovavimui, perskaito „testamentą“, taria padėkos žodžius mokytojams, tuo tarpu pirmokai suruošia dešimto-
84
Ignas PLIORAITIS
kams egzaminą, kurį norėdami išlaikyti, dešimtokai turi pasukti
galvas, atlikti įvairias kūrybines užduotis. Kiekvieną balandį minima Tarptautinė knygos diena. Gegužę mokiniai sveikina mamytes
per šventę „Gražiausi žodžiai Mamytei“. Mokslo metų pabaigoje
ruošiama „Paskutinio skambučio“ šventė.
Kiekvienais mokslo metais paminimos ir Lietuvos valstybingumui svarbios datos: Kovo 11-oji, Vasario 16-oji. Taip pat
prisimenami žmonės, žuvę Sausio 13-ąją. Mokslo metų bėgyje
kiekvieno dalyko mokytojai suorganizuoja renginį, susijusį su
dėstomu dalyku.
Mokyklos mokiniai dalyvauja olimpiadose, įvairiuose savivaldybės organizuotuose konkursuose, rengiami įvairūs sveikatingumo projektai. 2006 metais buvo vykdomas projektas „Sveikas
žmogus – tobuliausias gamtos kūrinys“, 2005 metais buvo vykdomi projektai „Judėjimas – gyvybės šaltinis“, „Sveikame kūne –
sveika siela“. 2004 metais buvo vykdytas projektas „Nebūk madingas – būk gyvas“. Nuo 2004 metų mokiniai dalyvauja respublikiniame konkurse „Nerūkanti klasė“. Mokykloje daug dėmesio
skiriama sveikai gyvensenai.
2007 m. Ąžuolų Būdos pagrindinę mokyklą lanko 67 mokiniai, deja, kiekvienais metais mokinių skaičius mažėja. Pvz., dešimtoje klasėje dabar yra dvylika mokinių, o pirmoje klasėje – tik
trys. Iškilo pavojus mokyklai tapti pradine – keturių klasių.
ĄŽUOLŲ BŪDOS GIRININKIJA
Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburg, aprašęs apie
1326 m. sūduvių išnaikinimą, sako: „Ir taip Sūduvos žemė liko
apleista iki šiai dienai. Šiame krašte buvusios gyvenvietės tapo
dykra, apaugo giriomis“. Pagal Volovičiaus aprašymus, dabartiniai Kazlų Rūdos miškų plotai priklausė Darsūniškio ir Kauno girioms. 1959 m. Kazlų Rūdos miškai, užimantys 59 tūkst. ha, pri-
85
Ignas PLIORAITIS
klausė Vilkijos giriai, o miškų plotai apie Ąžuolų Būdą, Kvietiškę
– Darsūniškio sengirei.
1873 m., valdant carui, buvo Griškabūdžio /Sukūriškės kaime/ ir Pilviškių /Bebruliškės kaime/ girininkijos. 1820–1838 m.
Kazlų Rūdos miškus tvarkė Zigmantų, Šunkarių, Agurkiškės,
Ąžuolų Būdos, Višakio Rūdos, Pakardokio, Lodiškės, Griškabūdžio girininkijos.
XVIII–XIX amžiuje įsikuria Višakio Rūda, Bagotoji, Sutkai, Kuras, Kardokai, Jankai, Runkiai, Agurkiškė, Jūrė, Karčrūdė,
Pažėrai, Gudeliai, Ąžuolų Būda.
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai per mišką nutiesė
geležinkelio atšakas, pastatė l0 lentpjūvių ir išvežė daugiau kaip
1.5 mln. ktm. miško.
P. Matulionio duomenimis, XX amž. pradžioje Lietuvoje
miškų buvo 24 procentai ploto. 1939 m. veikė 45 urėdijos, 315 girininkijų ir 2200 eiguvų. 1932 m. Lietuvoje veikė 120 mažų lentpjūvių, kuriose dirbo 2651 darbininkas. l936 m. Alytuje veikė kanifolijos ir terpentino fabrikas, kuris perdirbo 2267 tonas sakų. Jis
veikė iki 1990 m.
Lietuvos laikais, tarpukaryje, veikė Jūrės, Kazlų Rūdos ir
Šakių urėdijos.
Ąžuolų Būdos kraštą kerta Kauno – Marijampolės plentas
ir tarptautinis kelias VIA BALTICA. Šiaurinėje teritorijos dalyje
yra Kazlų Rūdos miškai. Krašte esančios Ąžuolų Būdos, Jūrės girininkijos ir dalis Sasnavos girininkijos užima daugiau kaip 4000
ha plotą. Šiaurės rytuose Senos Rūdos kaimą ir Jūrės gyvenvietę
kerta Kauno – Kazlų Rūdos geležinkelis.
Nuo 1928 m. rugpjūčio 1 d. iš buvusios Buktos girininkijos, įsteigtos 1918 m., priklausiusios Kazlų Rūdos miškų urėdijai,
prie Kauno – Marijampolės plento sudaryta Ąžuolų Būdos girininkija iš keturių miškų: Ąžuolų Būdos – 951 ha, Gudelių – 271 ha,
Mikalajavo – 795 ha, ir Šilakojo – 187 ha, viso 2204 ha. Iš tų mišku apaugusios žemės – 2120 ha, lauko ūkiui naudojamo – 84 ha.
86
Ignas PLIORAITIS
Vyraujančios medžių rūšys – pušis, eglė, vietomis juodalksnis su beržo, drebulės priemaiša. Skroblo ir uosio nėra. Maumedžio 80-90 m. amžiaus su jaunu pomiškiu didesnis plotas, apie
200 egz., yra Mikalajavo miške /prie plento–Mondžgirė/. Girininkijos miškai yra Pilvės upės baseine. Per Gudelių, Ąžuolų Būdos
mišką teka, vasarą išdžiūstąs Berštupis, įtekantis į Pilvę, Kokė,
Alksnė, Ožkinis (įteka į Vabalkšnę, o ši – į Pilvę).
Miškodirvis – smėlis, priesmėlis, baltžemis, vietomis rūda,
pereinanti į priemolį. Miškai sutvarkyti 1923 m. Abipus dabartinio
plento, per miškus vietomis dar lig šiol pastebima taip vadinamo
Napoleono kelio žymių.
Išlikę miškuose įvairių vietovių pavadinimai: Moliena,
Vėrskelis, Kuršamargis, Trakelis, Trakakalnis, Lukožbalė, Naujienos kalnelis, Laužų kalnelis, Saldžiūškynė, Plavos bala. Kalvos
/tarp šlapesnių vietų pakilesni plotai/: Jurdalenkė, Karklinbalė,
Kamša, Čibirkynės, Senovės rūtadaržis, Plastakelis, Meškutė, Apšernė.
Gyvūnija – kiškiai /t.p. baltieji/, lapės, barsukai, vilkai, stirnos, ūdros, vėžiai, jerubės, tetervinai, žalvarniai, krankliai, dudučiai, slankos, perkūno ožiai, meletos, garniai, driežai, žalčiai, 4 rūšių gyvatės /varinė, kanapinė, margoji, juodoji/.
Taip aprašo Ąžuolų Būdos /Butkos/ girininkiją Lietuvos
enciklopedijoje 1934 m. buvęs Kazlų Rūdos miškų urėdas – inspektorius Vincas Žemaitis /daugelis šių pavadinimų dabar neišlikę/.
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m jau įsteigta 16
miško urėdijų, kurioms vadovavo miškų rėdai ir 38 girininkijos su
945 eiguvomis. Girininkiją administravo girininkai su žvalgais,
1924 m. pavadintais vyresniaisiais eiguliais. 1944 m. miško urėdijų skaičius padidintas iki 63, o girininkijų – iki 454. Miško urėdijos administracinis plotas siekė nuo l0 tūkst. iki 20 tūkst. ha, o girininkijos – nuo 2 iki 3 tūkst. ha. Miško eiguvos turėjo nuo l00 iki
1000 ha.
87
Ignas PLIORAITIS
Lietuvos Žemės ūkio ministerijos, Miškų departamento
1919 metų gruodžio mėn 5 d. įsakymu, nuo 1920 m. sausio 1 d.
Kazlų Rūdos miškų urėdiją sudarė urėdijos tarnautojai: 1 urėdas, l
urėdo pavaduotojas, 2 raštininkai ir 1 sargas. Buvo šios girininkijos:
Zapyškio girininkija, 6000 ha ploto. Girininkijoje yra vienas girininkas ir keturi eiguliai.
Papilvės girininkija, 7562 ha ploto. Girininkijoje yra vienas
girininkas, vienas girininko pavaduotojas ir 12 eigulių.
Velniakalnio girininkija, 8100 ha. Girininkijoje yra vienas
girininkas, vienas girininko pavaduotojas ir 11 eigulių.
Kazlų Rūdos girininkija, 5000 ha ploto. Girininkijoje yra
vienas girininkas, vienas girininko pavaduotojas ir 8 eiguliai.
Butkos girininkija, 2588 ha ploto. Girininkijoje vienas girininkas ir 7 eiguliai.
Varnabūdės girininkija, 3761 ha ploto. Girininkijoje yra
vienas girininkas ir aštuoni eiguliai.
Viso yra šeši girininkai, trys girininkų pavaduotojai ir 50
eigulių. Bendras urėdijos plotas 33011 ha. Ąžuolų Būdos girininkija /ankščiau vadinama Butkos/ Kazlų Rūdos miškų urėdijoje egzistuoja nuo 1920 metų sausio 1 d. Tuo laiku Butkos girininku buvo Antanas Suchoverskis, eiguliai: Kazimieras Šimanauskas
/l9l8–1945 m./, Antanas Abramavičius, Antanas Blažys, Stasys
Žilinskas – nuo 1934 m., Kazys Grajauskas /1930 m. apdovanotas
trečio laipsnio Gedimino ordinu/, Jonas Senkus – dirbo iki 1945
m., žvalgas –Stasys Bakšys.
1926 m. Ąžuolų Būdos girininkijos girininku paskirtas Gavėnas, o nuo 1930 m. – Juozas Kubilius, kuris 1933 m. pavasarį
perkeltas į Sasnavos girininkiją. Nuo 1933 m. pavasario Ąžuolų
Būdos girininku paskirtas Eugenijus Meškauskas, kuris po mėnesio perėjo dirbti į Miškų departamentą – miškotvarkininku, o girininku paskirtas Zigmas Gaižutis. l936 m. rudenį Z. Gaižutis išėjo į
pensiją, o girininku buvo paskirtas Valteris Užpurvis, kuris 1940
88
Ignas PLIORAITIS
m. buvo paaukštintas į pirmos eilės girininkus /repatrijavo į Vokietiją/ Į V. Užpurvio vietą girininku buvo paskirtas Antanas Bingelis, kuris 1944 m. artėjant rusams traukėsi į vakarus, tačiau buvo
sulaikytas ir grąžintas atgal, rusų Saugumo suimtas, ilgai tardomas. Vėliau dirbo Kaune, miškotvarkoje taksatorium.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Ąžuolų Būdos girininkijos eiguliai – Vincas Stanevičius, Pranas Pečiokas, Stasys Baltrušaitis,
Jonas Pridotkas ir Vincas Bielskus. Žvalgu dirbo Pijus Karpavičius, Vinčų sandėlio vedėju buvo Jonas Anskaitis. Žvalgas P. Karpavičius, sugrįžus rusams, vengdamas suėmimo, perėjo dirbti į
Kaišiadorių miškų urėdiją.
Nuo 1926 m. pradžios Kazlų Rūdos urėdu buvo paskirtas
užsienyje aukštuosius miškininkystės mokslus baigęs Vincas Žemaitis. Tuo metu urėdijos pastatas buvo Šalniškės kaime, Ąžuolų
Būdos girininkijos ribose. Vincas Žemaitis buvo miško ūkio paruošos pionierius. Tam gen. sekretorius F. Grigaliūnas 1926 m. iš
Žemės ūkio ministerijos paskyrė lėšų, ūkiškas darbas Kazlų Rūdos
urėdijoje buvo pradėtas. Kaip tik šiuo būdu miško ruošos darbai
1926–1927 m. žiemą pradėti Ąžuolų Būdos girininkijoje.
1931 m. įsteigtas 10 ha Šalniškės medelynas. Iki 1936 m.
jo išlaidos buvo didesnės nei pajamos: reikėjo lėšų įrengimams,
pastatams, įrankiams. Medelynas įsteigtas šalia Ąžuolų Būdos
urėdijos, girininkijoje. Nuo 1938 m. vasaros Kazlų Rūdos miškų
urėdijos sodininku paskirtas miškininkas Viktoras Račkauskas,
kuris vadovavo ir medelyno darbams. Iki to laiko medelynu
rūpinosi urėdas Vincas Žemaitis ir Ąžuolų Būdos girininkas.
Medelyne buvo auginami vaismedžiai, dekoratyviniai medžiai ir
krūmai. Iš šio medelyno buvo užveisti sodai visose girininkijose ir
prie urėdijos. Medelynas likvidavosi 1942 m.
1936 m. buvo pastatytas Ąžuolų Būdos girininkijos administracinis pastatas ir ūkiniai trobesiai.
Prie Kazlų Rūdos miškų urėdijos, Ąžuolų Būdos girininkijos ribose, urėdui–inspektoriui Vincui Žemaičiui pageidaujant,
89
Ignas PLIORAITIS
nuo 1935 m. pradžios veikė meteorologijos stotis vietos miškų
masyvo klimatui tirti. Tyrimo duomenys buvo du kartus į parą
siunčiami Kauno meteorologijos biurui. Stoties observatorijoje
dirbo Viktoras Račkauskas. Stotis likviduota kai 1938 m. miškų
urėdija persikėlė į Kazlų Rūdą, naujai pastatytus urėdijos pastatus.
1941 m. Kazlų Rūdos miškuose išdegė 300 ha miško. Per
pirmąją rusų okupaciją /l940–194l/ Ąžuolų Būdos darbuotojai nenukentėjo.
Antrojo pasaulinio karo metu Ąžuolų Būdoje girininkijoje
dirbo girininkas Antanas Bingelis. Nuo 1944 m. rugsėjo čia dirbo
girininkas Juozas Plauska, vyr. eigulys Pijus Karpavičius dirbo iki
1944 m. Kiti eiguliai – Vytautas Kliūčius, Stasys Mikalavičius,
Kazimieras Šimanauskas, Jonas Senkus, Vincas Stanevičius. Vinčų sandėlio vedėju buvo Jonas Anskaitis, raštininkas – Vytautas
Martinaitis /1944 m. paimtas į rusų kariuomenę/, sandėlio sargu
buvo Juozas Remeškevičius –.
Tuo laiku visi miško ruošos darbai vykdomi rankiniu būdu,
panaudojant arklius. Medieną vežė į Kazlų Rūdos ir Vinčų miško
medžiagos sandėlius.
Prie miško ruošos 1944 m. dirbo darbininkai iš Kauno papirosų fabriko „Kova“. Tais pat metais buvo kertamos paplenčių
25 m. pločio juostos. Artėjant rusų kariuomenei, girininkas Antanas Bingelis pasitraukė į Vakarus. 1944 m. vasarą Ąžuolų Būdos
girininkijos patalpose įsikūrė rusų kariuomenės štabas. Girininkija
laikinai persikėlė pas eigulį Joną Senkų. Rusai girininkijos pastatą
nusiaubė – sunaikinta visa girininkijos dokumentacija, archyvinė
medžiaga. Girininku tuomet jau buvo Juozas Plauska. Ąžuolų Būdos girininkijos miškuose apsistojo generolo Černiachovskio rezervinė rusų kariuomenė, kuri darė miškams didžiulę žalą. Netoli
girininkijos, eigulio Bielskaus eiguvos, buvo pastatytos lentpjūvės
ir be jokios tvarkos pjaunamas geriausias miškas frontui. Miškui
buvo padaryti dideli nuostoliai.
90
Ignas PLIORAITIS
Po karo pradėtas miško atželdinimas. 1945 m. antroje pusėje buvo panaikintos Jūrės ir Lekėčių urėdijos, įsteigiant Kazlų
Rūdos miško pramonės ūkį. Panaikinta Ąžuolų Būdos girininkija,
jos miškai perduoti Kazlų Rūdos ir Sasnavos girininkijoms. Nuo
1945 iki 1958 m. Ąžuolų Būdos girininkija jau neegzistavo.
Kas paskatino atkurti Ąžuolų Būdos girininkiją? Iki 1958
m. pradžios Juozas Plauska dirbo Kazlų Rūdos miško pramonės
ūkio ruošos punkto techniniu vadovu, o gyveno su šeima Ąžuolų
Būdos girininkijos pastate. Atvykęs pas J. Plauską tuo laiku buvęs
Kazlų Rūdos rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius Balkevičius pasiūlė jam su šeima persikelti į Kazlų Rūdą, o šiame pastate įkurdinti kolūkio valdybą. Juozas Plauska apie tai informavo
tuometinį Miškų pramonės ūkio direktorių V. Verbylą. Verbyla
kreipėsi į ministrą A. Matulionį. 1958 m. balandžio 2l d. ministro
A. Matulionio įsakymu Ąžuolų Būdos girininkija buvo atkurta, o
Juozas Plauska vėl paskirtas šios girininkijos girininku.
Tuo laiku Ąžuolų Būdos girininkijoje dirbo girininkas Juozas Plauska, žvalgas Juozas Aranskis, eiguliai – Stasys Mikalavičius, Algirdas Bielskus ir Albinas Martinaitis. Girininkijoje dirbo 9 nuolatiniai ir 25 sezoniniai miško darbininkai.
PASIŽYMĖJĘ MIŠKININKAI
Juozas Plauska 1938 m. baigė Aukštąją miškų mokyklą
Alytuje. Nuo 1944 m rudens paskirtas Ąžuolų Būdos girininkijos
girininku. 1946–1957 m. vykstant reorganizavimo darbams dirbo
kitose pareigose. Nuo 1958 m. vėl paskirtas Ąžuolų Būdos girininkijos girininku. Juo išdirbo iki pensijos 1986 m. spalio mėn.
Girininkas J. Plauska įveisė apie 500 ha miško kultūrų, išugdė daugiau nei 500 ha jaunuolynų, kasmet gamindavo ir ištraukdavo po 4–5 tūkst. kietmetrių miško medžiagos. Pastatė eiguvą, įrengė tris laikinas poilsiavietes.
Tai buvo sumanus, drausmingas ir pareigingas darbuotojas,
91
Ignas PLIORAITIS
prityręs girininkijos vadovas, geras darbų organizatorius. Už gerą
darbą jam 1967 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio miškininko
garbės vardas. Nuo 1958 m. jis pastoviai dainavo chore. Aistringas medžiotojas. Jau atšventęs 80–metį, jis sakė: „Niekad gyvenime nesirgau, visą laiką mėgau daug vaikščioti. Geriausias vaistas
nuo visų ligų – miškas. Na, ir liaudiška daina.“
Lietuvos nusipelnęs miškininkas Juozas PLAUSKA
92
Ignas PLIORAITIS
Pirmasis pasaulinis karas Juozo Plauskos tėvus iš Alytaus
nubloškė į Baltarusiją. Ir ten, Minske, šaltame geležinkelio vagone, l9l6 m. gruodžio 29 d. pasaulį išvydo būsimasis miškininkas.
Buvo labai silpnutis, bet nemirė.
J. Plauska, baigęs Lietuvoje mokslus, 1938 m. pradėjo
dirbti Varėnos miškų urėdijoje. Visą gyvenimą prisiminė pirmąją
240 litų algą. Labai ja džiaugėsi.
1939 m. J. Plauska buvo pašauktas į privalomą karinę tarnybą. Tarnaujant Šančiuose, antroje pėstininkų divizijoje, nesitikėjo, kad 1940 m. gatvėse išvys žingsniuojančius tokius varganus,
murzinus, apdriskusius sovietinių okupantų karius. Ištrūkęs iš tokios armijos J. Plauska dirbo Rūdininkų miškų girininku.
Kažin ar tokio garbingo amžiaus Juozas būtų sulaukęs, jei
rusų saugumiečiai būtų iššniukštinėję, kad jis vedė žuvusio Lietuvos partizano našlę Lidiją. Tai buvo didelė rizika.
Pas juos dažnai apsilankydavo stribai, kiekvienąkart tiesiog
varydami iš proto. Įsiveržę jie piktai šaukdavo: „Ar banditų pas tave šiąnakt nebuvo?“. Išėjus stribams po keletos dienų ateidavo
partizanai ir teiraudavosi apie stribus...
Gyvenom pokario metais kaip žirniai tarp girnų. Net ir dabar, praėjus tiek laiko, baisu prisiminti,– sakė Juozo žmona.
Iki savo septyniasdešimtmečio, 38 metus išdirbęs vien
Ąžuolų Būdos girininku, J. Plauska aktyviam miškininko darbui
paaukojo beveik 60 metų.
Su širdgėla Juozas 1998 m. palaidojo savo žmonelę Lidiją,
dalyvaujant gausiam miškininkų bei kaimynų būriui.
Girininkas Linas Panka. Gimė 1962 m. Navininkų kaime,
Sangrūdos parapijoje, Marijampolės rajone. Mokėsi 1969-1977 m.
Mockavos aštuonmetėje ir 1977-1980 m. Sangrūdos vidurinėje
mokykloje. 1980-1981 m. Vilkijos profesinėje technikos mokykloje įgijo vairuotojo ir traktorininko specialybes. 1981 m. įstojo į
LŽŪA (Lietuvos žemės ūkio akademiją) miškų fakultetą Kaune.
93
Ignas PLIORAITIS
Baigęs, 1986 m. buvo paskirtas dirbti į Kazlų Rūdos Bandomąjį
miškų ūkį gamybinio susivienijimo Agurkiškės girininkijos girininko pavaduotoju.
Girininkas Linas PANKA
94
Ignas PLIORAITIS
Nuo 1986 m. spalio mėn. darbavosi Ąžuolų Būdos girininkijos girininku. Dabar gyvena girininkijos pastate, Racyliškių kaime. Vedęs, žmona Melanija, dirba girininko pavaduotoja. Vaikai
– Lina Pankaitė – mokosi Vilniaus pedagoginio universiteto I kurse, sūnus Gediminas Panka – Marijampolės Sūduvos vidurinėje
mokykloje, 12 klasėje.
Girininko L. Pankos šeima pavyzdinga. Visi uolūs katalikai, remia bažnyčią materialiai. Girininkas L. Panka – gražiai nuaugęs, aukštas, malonaus būdo, draugiškas ir paslaugus vyras.
Girininkijos eiguliai – Algimantas Lenčiauskas ir Vygintas
Bielskus.
Eigulys Stasys Mikalavičius. Jis eiguliu be pertraukos išdirbo 49 metus. Iki paskyrimo buvo miško darbininkas. Tai – stropus, pareigingas eigulys. Nepaprastai mėgo tvarką, tiek miške,
tiek ir savo sodyboje. Jo sodyba eilę metų buvo pripažįstama konkursuose, kaip viena iš geriausiai tvarkomų respublikoje. Nuo
1958 m. dainavo įmonės mišriame chore, vėliau – vyrų vokaliniame ansamblyje. Už gerą darbą apdovanotas daugeliu ministerijos
ir įmonės Garbės raštų, o už aktyvų dalyvavimą meno saviveikloje
jam suteiktas Meno saviveiklos žymūno vardas. Mirė 1999 metais.
Eigulys Algirdas Bielskus. Karo metu, einant mišku, eigulys Vincas Bielskus (tėvas) buvo užpultas, primuštas, iš jo atimti
dokumentai ir pinigai. Po to įvykio V. Bielskus ilgai sirguliavo.
Mirė 1947 m., palaidotas Ąžuolų Būdos kapinėse, greta mažametės dukrelės Levutės. Čia atgulė ir žmona Ona.
Iš tėvo eiguvą perėmė sūnus Algirdas. Jis gimė 1928 m.
Dambravinos kaime, Višakio Rūdos parapijoje. 1940 m. baigė
Ąžuolų Būdos pradžios mokyklą. Tarnavo sovietinėje armijoje,
1961 m. baigė Ąžuolų Būdos mokyklos 7 klases. Toliau mokėsi
Vilniaus miškų technikume eigulių parengimo kursuose.
95
Ignas PLIORAITIS
1952 m. susituokė su žmona Maryte, susilaukė trijų sūnų:
Kęstučio, Vyginto ir Vido. Eigulys Algirdas Bielskus 1998 m. atšventė amžiaus 70–metį ir eiguliavimo 52 metus. Išėjo į pensiją
2003 metais. Algirdas visus darbus eiguvoje atlikdavo pavyzdingai. Geros išliko visos miško kultūros. Laiku ir kokybiškai buvo
atliekami miško ugdomieji ir sanitariniai kirtimai. Gera miško apsauga.
Eigulys Algirdas BIELSKUS
96
Ignas PLIORAITIS
Algirdo Bielskaus brolis Kazys Liudas dirba Kazlų Rūdos
urėdijoje. Algirdo sūnus Kęstutis yra Marijampolės miškų urėdas.
Sūnus Vidas dirbo Kazlų Rūdos girininkijos girininko pavaduotoju. Algirdas pasistatė tvarkingas trobas prie pat klebonijos, Ąžuolų
Būdoje.
Miškininkas, inž.Vincas Žemaitis. Jis turėjo didelės įtakos
Ąžuolų Būdos kraštui. Tai iš jo paaukotos miško medžiagos buvo
pastatyta Ąžuolų Būdos Bažnyčia. Tai jis rūpinosi ir stiprino
Ąžuolų Būdos girininkiją.
Gimė V. Žemaitis 1896 m. lapkričio 21 d. Andriškių kaime, Žaliosios valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, darbščių ūkininkų
Veronikos ir Petro Žemaičių šeimoje. Mokėsi Žaliosios pradinėje
mokykloje. 1907–1915 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau – M. Yčo gimnazijoje Voroneže, kurią baigė sidabro medaliu.
Nuo gimnazijos laikų /15 m./ V. Žemaitis priklausė Ateitininkų
organizacijai. 1918 m. išrenkamas Vilkaviškio Ateitininkų organizacijos valdybos nariu. 1918 m. studijavo Charkovo veterinarijos
institute. l919 m. – pirmosios Lietuvių konferencijos prezidiumo
sekretorius. Spaudos biuro narys. l922–l923 m. studijavo Berlyno
žemės ūkio institute, o 1923–1925 m. prie Drezdeno, Aukštojoje
miškų mokykloje, kur, parašęs diplominį darbą apie Lietuvos miškus, gavo miškų inžinieriaus diplomą. Jis – pirmasis lietuvis, baigęs aukštuosius miškininkystės mokslus Vakarų Europoje.
1926–l944 m. jis – Kazlų Rūdos miškų urėdas ir vienas iš
penkių Lietuvos miškų revizorių, atsakingas beveik už visus Suvalkijos miškus, vienas iš Lietuvos miškininkų sąjungos steigėjų,
1930–1934 m. – jos pirmininkas. Sąjungai vadovavo ir išeivijoje
1952–1983 m. Už nuopelnus 1931 m. apdovanotas Gedimino III–
ojo laipsnio ordinu.
Vincas Žemaitis su žmona Brone užaugino du sūnus: Algirdą, kuris buvo Lietuvos respublikos ambasadoriumi Romoje ir
Kęstutį, kunigą, gyvenantį Klivlende.
97
Ignas PLIORAITIS
1944 m. V. Žemaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1949
m. atvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje. Mirė 1983 m. vasario 15
d. Šis taurus Lietuvos sūnus buvo iškilmingai palaidotas Čikagos
lietuvių šv. Kazimiero kapinėse. Laidotuvių apeigoms vadovavo
vyskupas V. Brizgys.
V. Žemaitis labai domėjosi lietuvių tautos istorine geografija. Parašė net 19 istorinės reikšmės kūrinių.
1996 m. praėjo l00 metų nuo jo gimimo, o 1998 m. vasario
15 d. – 15 metų nuo jo mirties.
2006 m. rudenį buvo paminėtos jo 110-osios gimimo metinės. Renginiai vyko V. Žemaičio Žaliosios mokykloje ir muziejuje (Vilkaviškio raj.), Vilkaviškio krašto muziejuje – Paežerio dvare, Žaliosios bažnyčioje. Paežerio dvare muziejaus direktorius Antanas Žilinskas perskaitė pranešimą apie V. Žemaičio gyvenimą ir
veiklą. Žaliosios mokykloje po pranešimo apie V. Žemaitį mokiniai atliko meninę programą, deklamavo eiles, skambėjo lietuviškos dainos. Mokiniai aplankė gimtąją V. Žemaičio sodybos vietą
Andrioniškio kaime, taip pat Kazlų Rūdos girininkiją, kurioje jis
dirbo.
Mondžgirės maumedynas. Kazlų Rūdos miškų urėdas–inspektorius Vincas Žemaitis Lietuvos enciklopedijoje rašė, kad tuo
laiku Mikalajavo miške, prie plento, buvo apie 200 maumedžių
80–90 metų amžiaus, su aplinkui esančiu jaunuolynu. Antrojo pasaulinio karo metu grįžę rusai čia, maumedyne, įsirengė degalų-tepalų bazę. Dalis jaunuolyno žuvo. Rusai maumedžius kirto kurui.
1965 m per maumedymą praūžė audra, dalį medžių išvertė
su šaknimis.
Šiuo metu maumedynas gražiai sutvarkytas. Jame palaidotas trečiasis Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius, čia jam 1994
metais pastatytas paminklas.
Dabar šiame maumedyne likę 58 maumedžiai. Ąžuolų Būdoje ir šiandien dar yra ir ąžuolų. Daugiausia jų už gyvenvietės,
98
Ignas PLIORAITIS
prie kelio, einančio į Jūrės geležinkelio stotį. Pakelėje esančioje
A. Dagilio sodyboje jų ištisas ąžuolynas – daugiau, nei pusšimtis.
Miško darbai. Dar prieš 1958 m. visi eiguliai turėjo savo
daigynėlius. Čia daugiausia dirbo moterys ir vaikai. Buvo sėjami
eglės, pušys, juodalksniai. 1976 m. daigynėliai buvo likviduoti,
daigai gaunami iš Kazlų Rūdos medelyno. Nuo 1980 m. miško
dirvos įdirbiai buvo mechanizuoti.
Kas penkerius metus buvo vykdomi šviesinimo ir valymo
darbai tarp sodinių, kuriuos dažniausiai atlieka moterys.
Sanitarinius kirtimo darbus atlieka vyrai, mediena sutraukiama į sandėlius. Nuo 1962 m. Ąžuolų Būdos girininkijoje buvo
organizuojami brigadiniai miško ruošos darbai. Brigadose – traktoristai, dirbantys su arkliais, pjūklininkai, genėtojai. Naudojami ir
benzininiai motoriniai pjūklai „Družba“ bei „Ural“, vėliau „Husgwarna–444“. Nuo 1962 m. miško medžiaga vežama stiebais.
1968 m. pradėtas eksploatuoti Kazlų Rūdos galutinis miško medžiagos sandėlis, su pusautomatine linija.
1944–l995 m. eglynams pakenkė eglės kinivarpos. Ligoti
plotai buvo iškertami. Pvz., l994–1995 m. iškirstas 30 ha plotas,
11565 ktm. medienos.
Statistiniai duomenys.
Girininkas Juozas Plauska – 1944 – 1950 m.,
Girininkas Juozas Plauska – 1958 – 1986 m.,
Žvalgas Juozas Aranskis – 1958 – 1960 m.,
Eigulys Stasys Mikalavičius – 1939 – 1988 m.,
Eigulys Algirdas Bielskus – 1947 m.,
Eigulys Antanas Belickas 1958 – 1988 m.,
Eigulys Aleksandras Paplauskas – 1958 m.,
Eigulys Albinas Martinaitis – 1955 – 1986 m.,
Meistras Jonas Guoga – 1973 – 1975 m.,
99
Ignas PLIORAITIS
Vyr. technikas Vytautas Bulota – l961 – 1983 m.,
Vyr. technikas Vytautas Milbutas – 1983 – 1985 m.,
Vyr. technikas Vytautas Bulota – 1985 – 1986 m.,
Vyr. technikas V.Sakalauskas – 1986 – 1988 m.,
Technikė Melanija Pankienė – 1987 m.,
Eigulys Leonas Bulota – 1960 – 1995 m.,
Girininkas Linas Panka – 1986 m.,
Meistras Gintautas Bagdonas – l989 – 1991 m.,
Eigulys Gintautas Bagdonas 1989 m.,
Eigulys Romas Tamulionis – 1993 – 1995 m.,
Meistras Darius Stumbras – 1994 m.
Dar dirba keturi miško darbininkai.
1946 m. Kazlų Rūdos pramonės ūkyje veikė l0 girininkijų.
1952 m. miškų ūkyje buvo girininkijos:
1. Višakio Rūdos, 8376 ha – 13 eigulių,
2. Agurkiškės, 7006 ha – 10 eigulių,
3. Jūrės, 7984 ha – 13 eigulių,
4. Kazlų Rūdos, 8669 ha – 15 eigulių,
5. Vilkaviškio, 5002 ha – 13 eigulių,
6. Sasnavos, 5720 ha – 11 eigulių,
7. Pajevonio, 4759 ha – 13 eigulių,
8. Buktos, 10100 ha – 18 eigulių.
Miškų ūkio direktorius Vincas Verbyla.
1965 m. miškų ūkyje buvo girininkijos:
1. Novos, 3366 ha, – 4 eiguvos,
2. Braziūkų, 2862 ha, – 3 eiguvos,
3. Kajackų, 2601 ha, – 3 eiguvos,
4. Agurkiškės, 4226 ha, – 4 eiguvos,
5. Šalniškių, 2473 ha, – 4 eiguvos,
6. Višakio Rūdos, 3401 ha, – 5 eiguvos,
7. Runkių, 3464 ha, – 5 eiguvos,
100
Ignas PLIORAITIS
8. Jūrės, 3555 ha, – 4 eiguvos,
9. Bagotosios, 2969 ha, – 4 eiguvos,
10. Kazlų Rūdos, 3325 ha, – 5 eiguvos,
11. Ąžuolų Būdos, 22l8 ha, – 4 eiguvos.
1952 m. spalio 25 d. Ąžuolų Būdos girininkijoje staiga mirė direktoriaus pavaduotojas politiniams reikalams Antanas Petravičius, pogrindininkas, l0 m. kalėjęs Lietuvos kalėjimuose.
Žymūnai:
Komunistas Zigmas Paltanavičius, – LKP Kapsuko raj. komiteto narys, Darbo Raudonosios vėliavos ordininkas.
Komunistas Vytautas Martinaitis, 15 metų vadovavęs profsąjungos komitetui.
Komunistas Liudas Bielskus, politinio biuro sekretorius,
draugovininkas.
Prie Ąžuolų Būdos krašto, pietinėje dalyje, ties Kvietiškių
ir Gyviškių kaimais prisiglaudusi Kvietiškių–Lukošių /pagal Lukošių kaimą/ girininkija, priklausanti Marijampolės urėdijai. Dabar čia yra miško masyvas, apie 5 tūkst. ha. Nuo 1957 m. sudarytos dvi girininkijos: Varnabūdės ir Sasnavos. Miškas mišrus, tęsiasi juosta, kai kur tik 4 km. pločio, iki Igliaukos, Iestrakio. Varnabūdės girininkas – Kancierius, eigulys – Zigmas Jusas, gyvenantis
Kvietiškėje.
KALINIAI IR TREMTINIAI
Kai Lietuva 1940 m. birželio 15 d. buvo sovietinės Rusijos
okupuota, krašto gyventojus užgriuvo skaudžios nelaimės: žudymai, areštai, kankinimai, trėmimai ir nuolatinis teroras. Rusų paskirtas Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius A.
101
Ignas PLIORAITIS
Sniečkus 1940 m. liepos 7 d. pasirašė slaptą dokumentą, pagal kurį likviduojamos Lietuvos Respublikos partijos ir jų įtakingi vadovai. Prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai 1940 liepos 11–12 d.
naktį. Pagal „planą“ suimta apie 2000 žmonių: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, šaulių ir kt. Operacijai buvo pasiruošta iš anksto. Skyriaus viršininkas Gailevičius
privalėjo patvarkyti, kad laiku būtų nustatyti ir patikrinti areštuotinų asmenų adresai. Buvo areštuoti ir įkalinti Lietuvos kariai. Norilsko ir kitose koncentracijos stovyklose sunaikinta apie 500 karininkų, 6000 puskarininkių ir kareivių. Areštai ir įkalinimai vyko
nuolatos, taip kad karo išvakarėse respublikos kalėjimuose buvo
jau 12–15 tūkst. kalinių. Vien Marijampolės kalėjime sutalpinta
750 žmonių. Apie 9500 suimtųjų buvo sunaikinta Lietuvoje ir Sibiro platybėse.
Sovietinių trėmimų pradžia laikytina 1940 m. 1iepos 16 d.,
kai J. Paleckis pasirašė M. Gedvilo pakištą raštą apie trėmimus.
Trėmimų iš Lietuvos 1941 m. vykdytojai įsakymus ir instrukcijas
gaudavo iš Maskvos. 1941 m. birželio 14–17 d. Lietuvos bolševikai įvykdė Maskvos įsakymą: masiškai ištremti iš krašto apie 34
tūkst. respublikos gyventojų. Trėmimai – į Sibirą ir Kazachstaną.
Per antrąją sovietinę okupaciją Lietuvos žmonių trėmimai
ir areštai tęsėsi. 1945 m. liepos mėn. buvo pirmas trėmimas, o iki
1947 m. gruodžio mėn. – dar septyni Lietuvos žmonių trėmimai į
Sovietijos gilumą. Deportuota apie l20000, ir likviduota 30.000
asmenų. Masinė ūkininkų deportacija įvyko 1948 m. gegužės 22
d., kai buvo išvežta daugiau nei 100000 žmonių, iš jų 70% vaikų,
moterų ir senelių. Vėl buvo tremiama 1949–1953 metais. Taip
abiejų sovietinių okupacijų metais Lietuvoje nukentėjo apie
592660 žmonių. Partizanų kovose 1944–1954 metais žuvo 36000
žmonių.
Per pirmąją sovietinę okupaciją areštai ir trėmimai palietė
ir Ąžuolų Būdos krašto gyventojus. 1940 m. buvo areštuoti Vincas
Barniškis ir Kazimieras Šimanauskas. Jie kalėjo Marijampolės ka-
102
Ignas PLIORAITIS
lėjime. 1941 m., prasidėjus karui, kaliniai išmušė kalėjimo duris ir
pabėgo. Ištrūkę, juodu sekmadienį atėjo į Ąžuolų Būdos bažnyčią,
o po pamaldų ėjo į Selemą pas saviškius. Beeinančius sugavo vokiečiai, palaikė bolševikais ir, pastatę prie medžio, ruošėsi sušaudyti. Tuo metu praeinanti vietinė moteris vokiečiams išaiškino
lenkų kalba, kad jie ne bolševikai, bet buvę kaliniai bolševikų kalėjime. Tada vokiečiai juodu paleido.
Prieš karą Vincas Barniškis buvo Ąžuolų Būdos mokytojas. Kazimieras Šimanauskas prieš karą dirbo Kazlų Rūdos urėdijoje sekretoriumi, o Ąžuolų Būdoje buvo šaulių būrio vadas. Karo
metu, prie vokiečių K. Šimanauskas dirbo Saugumo darbuotoju
Marijampolėje, o vokiečiams traukiantis, pasitraukė į Vokietiją,
kur ir mirė.
1941 m. birželio mėn. buvo ištremta Kazimiero žmona Ona
Šimanauskienė /1905–1997/ ir sūnūs Vytautas, gim. l930 m. ir Algirdas, gim. l935 m., t.p. Onos tėvas Juozas Račkauskas. Juos ištrėmė į Altajaus kraštą, Soltono raj. Šumicho kaimą, maždaug už
6 tūkst. km. nuo Lietuvos. Karo metu ten buvo badas. Nuo bado
Ona Šimanauskienė buvo ištinusi, o jos tėvas Juozas Račkauskas
nuo išsekimo greitai mirė, ten ir pa1aidotas. Tai buvo giliai religingas žmogus, gyvendamas Lietuvoje daug prisidėjo statant Kazlų Rūdos ir Ąžuolų Būdos bažnyčias.
Ona Šimanauskienė trėmimo metu pasiėmė šeimos nuotraukas ir kai kuriuos brangesnius daiktus, bet sovietiniai pareigūnai visa tai iš jos atėmė. Ši šeima tremtyje dirbo įvairiausius darbus. Vaikai mokėsi rusų mokyklose. Vytautas baigė mechanizatorių kursus ir tapo traktoristu-kombainininku. Ona Šimanauskienė
su sūnumi Vytautu ir jo žmona Aleksandra grįžo į Lietuvą 1959
m. gegužės mėn. Apsigyveno Onos sesers name Pridotkynėje, ten,
kur anksčiau gyveno kun. Kl. Pusdešris. Jiems teko praeiti kryžiaus kelius, norint atsiimti nuosavą namą: važiavo pas valdininkus, kreipėsi į komunistinę vyriausybę, buvo net pas patį J. Paleckį.
103
Ignas PLIORAITIS
Kazimiero Šimanausko namas
Kazimiero Šimanausko name karo metu buvo įsikūrusi vokiečių komendantūra. Čia dirbo Vincas Kunigonis. Po karo šiame
name buvo stribų būstinė. Jie buvo užpulti partizanų. Virtuvėje išliko granatų skeveldrų išdraskytos žymės.
Pasak Vytauto Šimanausko, šiame name, kai buvo šventinama Ąžuolų Būdos bažnyčia, pietus, Onos pagamintus, valgė
vyskupas M. Reinys, Lietuvos kariuomenės vadas S. Raštikis ir
kiti garbingi svečiai. Tuomet ant S. Raštikio kelių teko pasėdėti ir
vaikui Vytautui Šimanauskui.
Grįžus iš tremties Vytautą Šimanauską su Aleksandra sutuokė klebonas kun. A. Vebeliūnas. Ji – rusų tautybės, kilusi iš kazokų, bet apsikrikštijo ir priėmė katalikų tikėjimą.
Kazimiero sūnus Algirdas Altajaus krašte t.p. vedė rusę.
Turi sūnų ir dukrą. Ten pasiliko, surusėjo.
104
Ignas PLIORAITIS
Prie 1941 metų vežimo prisidėjo ir vietiniai lietuviai-bolševikai – Justinas Stankevičius, Rūškys ir Juodviršis. Komunistą
Juodviršį Mikas Raulynaitis užmušė kėde – todėl, kad išvežė jo tėvus. M. Raulynaitis buvo tris kartus Tarybų Sąjungos didvyris, gavo tris aukso žvaigždes, taigi buvo narsus ir tvirtas tarybinis karys.
Bolševikas Rūškys, užėjus vokiečiams, virto vokiečių parankiniu. Bet, vėl užėjus rusams, jis buvo išvežtas į Sibirą.
Bolševiką Justiną Stankevičių ir jo žmoną Aldoną Urbonavičiūtę, kooperatyvo pardavėją /buvusią bažnyčios choristę/ bei
jos motiną, 1941 m. bebėgančius su sovietiniais pareigūnais, nušovė du Lietuvos šauliai.
1941 m. išvežė į Sibirą Vinco Barniškio žmoną su šeima.
Vienas jų sūnus mirė badu, kitas išliko gyvas. Barniškienė išvežta
į Jakutiją, ištekėjo už jakuto ir turėjo dar du sūnus. Vienas jų buvo
lakūnas, kitas – jūrininkas. Ji liko ten gyventi, nutautėjo.
l94l m. buvo išvežtas Juozas Degutis su šeima, iš D.Zariškių kaimo. Juozas Degutis, gim. l874 m., dar caro laikais buvo išvykęs į Ameriką. Grįžęs vedė kaimynę Oną Kunigonytę. Jie turėjo
aštuonis vaikus. Ona Degutienė mirė 1926 m. gimdydama dukterį
Oną. Turėjo 41 m. Palaidota Skriaudžių kapinėse.
Juozas Degutis pabėgo iš Sibiro Buvo sovietinio Saugumo
ieškomas. Pagyvenęs pora metų laisvėje, mirė l959 m., sulaukęs
85 m. Palaidotas Ąžuolų Būdos kapinėse.
Kazimieras Degutis nebuvo išvežtas, apie jį papasakosiu vėliau.
Jonas Degutis /1914-1942/ Nepriklausomoje Lietuvoje buvo šaulių būrio vadas. Išvežtas 1941 m., Naujojoje Vilnioje jį atskyrė nuo šeimos. Krasnojarsko krašte dirbo prie miško darbų.
Nuo šalčio, sunkaus darbo, bado išseko ir mirė 28 metų.
Andrius Degutis – ekonomistas, baigęs aukštąjį mokslą. Jo
neišvežė, bet turėjo dažnai keisti gyvenamąją vietą. Kaune turėjo
gerų draugų, kurie jį perspėdavo apie gręsiantį pavojų – galimą
saugumiečių areštą. Kurį laiką atbėgęs į tėviškę D.Zariškėse, bet ir
105
Ignas PLIORAITIS
čia pajuto pavojų, vėl grįžo į Kauną. Andrius nuolat globojo savo
brolį Stasį. Jau miręs. Abu su žmona palaidoti Ąžuolų Būdoje.
Stasys Degutis t.p. liko neišvežtas. Nepriklausomoje Lietuvoje jis dirbo policijoje. Jo žmona buvo išvežta į Sibirą. Apie dešimt metų Stasys slapstėsi kita pavarde – Stasio Kubilevičiaus.
Kai brolis Andrius išrūpino dokumentus, jis vienoje Vilniaus ligoninėje įsidarbino liftininku. Vėliau sovietinis Saugumas jį susekė
ir sužinojo tikrąją pavardę. Tardė, apklausinėjo Ąžuolų Būdos gyventojus, bet niekas prieš jį nieko blogo nepasakė. Partizanų gretose nedalyvavo. Liko nenubaustas.
Vincas Degutis, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje
buvo puskarininkiu. Užėjus sovietų valdžiai, jis iš kariuomenės
pašalintas. Gyveno Šiauliuose. Pokaryje buvo išvežtas į Sibirą.
Juozas Degutis buvo išvežtas 1941 m. drauge su tėvu ir seserimis. Jie gyveno Sibire kartu. Iš vyrų tik Degučių Juozas sulaukė Lietuvos sąjūdžio laikų.
Domicėlė Degutytė, buvo išvežta su tėvu 1941 m.
Vincas Pečkys, buvo areštuotas ir kalintas Sibire. Išėjęs į
laisvę, vedė Domicelę Degutytę. Tai buvo jo antroji žmona. Grįžęs iš Sibiro vargonininkavo Ūdrijoje. Kazlų Rūdos klebonas V.
Petrusevičius vargonininką Vincą Pečkį parsikvietė į Kazlų Rūdą.
Tuo pačiu metu jis vargonininkavo ir Ąžuolų Būdoje. Po kurio laiko iš vargonininkų buvo atleistas. Jie mirę ir palaidoti Ąžuolų
Būdoje.
Ona Degutytė – Gedminienė, jauniausia iš Degučių, buvo
15 metų, kai ją 1941 m. išvežė. Grįžę Gedminai, pasistatę namą,
gyveno Kazlų Rūdoje. Ona ir jos vyras Pranas mirę, palaidoti
Ąžuolų Būdoje.
Juozas Degutis, valdė 34 ha žemės. Būdamas stiprus ūkininkas, prisidėjo prie Ąžuolų Būdos bažnyčios statybos. Degučių
sodyba yra D.Zariškių kaime ant Vabalkšnės upelio kranto, kur
netoli įteka mažutis upeliukas Alksnė. Degučių sodybos trobos
prie sovietų buvo palaipsniui naikinamos. Pagaliau ir gyvenamą
106
Ignas PLIORAITIS
namą nusigriovė ir atsivežė į Ąžuolų Būdą pats kolūkio pirmininkas Alfonsas Stanaitis. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Degučiai dėl savo namo, kurį pasisavino Stanaitis, kreipėsi į Vilniaus
teismą. Teismas priteisė namą Degučiams gražinti, bet Stanaitis
padavė į teismą Degučius Marijampolėje, o vėliau – ir Vilniuje.
Liudininkai palankiau liudijo Stanaičiams. Stanaitis tvirtino, kad
namas buvo jau gerokai apipuvęs. (Jei namas buvo apipuvęs, tai
kam jį ėmė?) Todėl nukeltas namas buvo naujai perdirbtas. Stanaičius palaikė draugai komunistai. Teismą laimėjo Stanaičiai. Po
teismo Degučiams išmokėjo šešis tūkst. talonų.Tai – menki pinigai.
Degutynėje, tarp šimtamečių ąžuolų, klevų, ir liepų yra išlikęs rūsys. Šiame rūsyje pokaryje buvo kalinami Lietuvos žmonės. Rūsio sienos išrašinėtos vardais ir pavardėmis, aptaškytos
krauju.
1941 m., išvežus Degučius, daug jų daiktų pasisavino kaimynė Skirkienė.
Antros sovietinės okupacijos metu, ypač pokaryje, nukentėjo daug Ąžuolų Būdos krašto žmonių. Karo metu vyko areštai,
tardymai ir nekaltų žmonių kankinimai. Buvo areštuotas Ričardas
Grinius, Vinco /Prezidento brolio/ sūnus. Jis buvęs slaptas policininkas. Grįžęs iš kalėjimo vedė Garkauskaitę Antaniną ir savo tėviškėje atstatė namus. Kalėjimas palaužė sveikatą, jis anksti mirė.
Jo tėvui, pokaryje sunkiai gyvenant, teko net ubagauti. Iš to krašto
dar buvo kalinti sovietiniuose lageriuose Antanas Šelmys, Antanas Šlekys, Alfonsas Juraitis. Kazimieras Šimanauskas. Pastarasis
– iš Ąžuolų Būdos, tautininkas, šaulys, smetoninių laikų eigulys,
l945 m. areštuotas, išvežtas ir sušaudytas.
Vladas Miškinis, Leokadijos Šimanauskaitės vyras, 1945
m. t.p. areštuotas ir išvežtas į Sibirą.
Juozas Šimanauskas – 1945 m. areštuotas, kalintas, buvo
vežamas į Sovietijos gilumą, bet, su kaliniais prapjovę skylę vagone, pabėgo ir apie 10 metų slapstėsi Lietuvoje – gyveno Kvietiškė-
107
Ignas PLIORAITIS
se. Juozas Švirinas iš D.Trakiškių kaimo, šaulys, darbavosi statant
Ąžuolų Būdos bažnyčią, l945 m. areštuotas, žuvo sovietų kalėjime.
Vincas Gumbrevičius iš Guobų kaimo, areštuotas, sovietų
kalintas, bet grįžo į Lietuvą. Jau miręs.
Sovietinių kalėjimų vargus patyrė Marija Jusienė /Paserbskaitė/, kilusi iš Kvietiškių kaimo prie Marijampolės. Į Irkutsko sritį išvežė jos seserį, 92 metų tėvą /ten mirusį/, tetą /ten iš bado mirusią 1953 m./. Motina Paserbskienė slapstėsi Lietuvoje. Marija
Paserbskaitė areštuota 1946 m. Marijampolėje, mokantis gimnazijos priešpaskutinėje klasėje. Ją įdavė prieš tai areštuota Stasė Vizbaraitė, kuri daug ką „išplepėjo“. Marija apie metus kalėjo Marijampolės kalėjime, po to išvežta į katorgą prie Šiaurės ledjūrio, už
Salichardo, prie Obės žiočių. Vežė traukiniu, pro Pečiorą ir Vorkutą. Gavo l0 metų katorgos. Tremtiniai ten pradžioje pasistatė
palapines, vėliau barakus. Ji dirbo statybose, vėliau prie geležinkelio tiesimo. Kai susižeidė ranką, įsidarbino ligoninėje. Čia buvo
gydytojas ukrainietis, kalinys, vėliau gydytoju buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, areštuotas 1941 m. Nasvytis /žinomų
architektų tėvas/. Jis, kaip chirurgas, sovietinėje katorgoje išliko
gyvas. Marija dirbo medicinos seserimi. grįžo Į Lietuvą 1950 m.
Įsidarbino Gyviškio kaime, kolūkyje buhaltere, vėliau Ąžuolų Būdos kolūkio buhaltere, prie pirmininkų Paulavičiaus ir Stanaičio.
Sovietinių lagerių sunkų kryžiaus kelią ėjo Rūta Brundzaitė–Račkauskienė, gim. l931 m., gyvenanti Ąžuolų Būdoje. Jos tėvas Petras Brundza Kampinių kaime Veiverių valsčiuje turėjo 40
ha žemės. Jų šeima – Kęstutis, gim. l9l8 m., Lietuvos partizanas,
dukra Birutė, vėliau – Skučienė, gim. 1917 m. ir dukra Rūta. Tėvą
su Rūta išvežė 1945 m. į Permės srities Kosinskyj rajono Sosnovkos kaimą. Tėvas ten mirė badu. Atvažiavusi motina Rūtą pasivogė ir parsivežė į Lietuvą. Kurį laiką Lietuvoje Rūta mokėsi. Antrą
kartą sovietiniai pareigūnai areštavo Rūtą 1948 m. ir vežė link
Uralo, bet ji pabėgo iš Ufos miesto. Tuo metu vežė ir seserį Biru-
108
Ignas PLIORAITIS
tę, jos susitiko, sesuo davė Rūtai pinigų parvažiuoti namo. Nors
Ufos geležinkelio milicininkas, senyvas žmogus, sulaikė ją ir
tardė, bet kai Rūta pasisakė, kad grįžtanti pas motiną, matyt jam
jos pagailo – paleido. l949 m. Rūta ištekėjo.
Apie 1950 m. Rūtą areštavo trečią kartą. Išsiuntė į Archangelską. Čia ji išbuvo trejus metus, iki 1953 m. Iš ten ją ištrėmė į
Krasnojarsko kraštą. Čia dirbo sunkų darbą miško įmonėje, prie
rąstų plukdymo Jenisiejaus upe. Pas ją atvažiavo jos vyras. Į Lietuvą Rūta su šeima grįžo 1956 m., baigė Kazlų Rūdos suaugusių
vidurinę mokyklą ir Kauno medicinos felčerių–akušerių mokyklą.
Nuo 1965 m. dirbo felčere iki 2001 metų. Užaugino keturius vaikus.
Sesuo Birutė Skučienė buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą,
Jeniseisko rajono Maklakovo kaimą. Čia susitiko Rūtą su šeima.
Abi grįžo į Lietuvą.
Pokaryje iš Gyviškių kaimo sovietai išvežė Padolskių, Petraškų šeimas, iš Alksniškių Bacevičienę, Prezidento Griniaus seserį, Spūdžių šeimą, iš Kvietiškių Pampalų, Mikalauskų ir Strolių
šeimas, taip pat Urbanavičienę, iš Selemos Rėklių, Anskaičių,
Ambrasų ir Šelmių šeimas . Čia yra geros žemės, gyveno tvirti
ūkininkai; Bacevičių – 33 ha, Pampalų – 32 ha, Anskaičių – 30 ha.
Dabar Ąžuolų Būdoje gyvena Konstantinas Anskaitis. Jo brolį
areštavo, jis kalėjo Vorkutoje. Iš Ąžuolų Būdos buvo išvežtas ir
Vytautas Kliūčius, šaulys, l945 m. areštuotas. Išvežtas į Kalinino
sritį, bet 1946 m. paleistas. Jų name buvo įsikūrus stribų būstinė.
Iš Pagirių, Žaliosios kaimo Sasnavos valsčiaus buvo išvežta partizano Vinco Bridžiaus žmona. Jų vaikams teko po Lietuvą elgetauti. Vyriausias sūnus Alfonsas tebuvo septynerių metukų, piemenavo Jonavos rajone pas ūkininkus. Dabar jis gyvena Kvietiškių gyvenvietėje.
Partizanų Petraškų išvežė motiną, brolį ir seserį. Motina
mirė Sibire, brolis grįžo į Lietuvą, o sesuo ten pasiliko gyventi.
109
Ignas PLIORAITIS
Iš Šerninės kaimo buvo išvežta Grigaliavičių /Grigų/ šeima: tėvai, trys dukros – Adelė, Albina, Leokadija, bei sūnūs –
Juozas ir Vitas. Sūnus Antanas išėjo partizanauti. Tėvai mirė Sibire, sūnus Juozas palaidotas Kazlų Rūdoje. Jie buvo neturtingi, turėjo tik šešis margus žemės.
Šerninės kaime gyveno Andrius ir Magdalena Vaičiulevičiai, valdė 18 ha žemės ir turėjo 11 vaikų, du iš jų mirė maži. Šeimos likimas buvo tragiškas. l946 m. Andrių ir Magdaleną, bei jų
augintinį 9 m. Artūrą išvežė į Sibirą. Vaikutį nuo tėvų atskyrė, kadangi augintinis. Jo likimas nežinomas. Tėvas Andrius po metų
mirė, sulaukęs 61 metų, ten ir palaidotas. Motina Magdalena grįžo
į Lietuvą, mirė 69 metų ir palaidota Ąžuolų Būdos kapinėse. Jų
dukros: Aldona Petraitienė gyveno Tauragėje, Zuzana Sausamavičienė /už antro vyro/, gyveno Kaune, Marija Nickuvienė gyveno
Kazlų Rūdoje, atšventusi 85 metus, mirė 2002 m. Vaičiulevičių
sūnūs: Klemensas gyveno Skriaudžiuose, buvo išvežtas į Sibirą,
grįžo Lietuvon. Miręs. Sūnus Juozas vedė žmoną nuo Bagotosios,
žuvo po traukiniu, palaidotas Bagotojoje. Sūnus Jonas gyveno tėviškėje, Šerninės kaime, pokaryje sovietinių pareigūnų buvo areštuotas, dėl brolių partizanų daug tardytas ir kankintas, pagaliau paleistas. Jau miręs, palaidotas Ąžuolų Būdoje. Dabar tėviškėje gyvena Jono dukra Aldona Naujokienė. Vaičiulevičių sūnus Vincas
tarnavo Plechavičiaus armijoje, pabėgo per Vokietiją į Australiją.
Ten vertėsi namų statyba; jau miręs. Du Vaičiulevičiai buvo partizanai – apie juos vėliau.
PARTIZANAI
Aš verkiau parimus ant tvorų darželio,
Kai, paspaudęs ranką, tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,
Verkė ūkanose skęsdami laukai.
110
Ignas PLIORAITIS
Kas paklaus, kodėl gi ašaros taip rieda,
Kas, man ravint rūtas, padėk Diev‘ sakys,
Kas akis manąsias atras lino žiede,
Kas gi, kas gi, kas gi širdį suramins?
Naujos staklės mėto šeivas ąžuolines,
Baltos drobės tiesias taip lengvai, lengvai,
Rankšluostin įausiu: Lietuva, Tėvyne,
Tu didvyrių žemė, mes Tavo vaikai.
Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti,
Ir kada sugrįši tu su žirgeliu,
Tau vandens atnešiu moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.
/Mergaitės daina partizanui/
Žuvusių Tautos Didvyrių šventas ir nemarus atminimas
amžiams pasiliks mūsų ir visos tautos širdyse. Ir sengalvėlė motina savo maldose, ir tremtinė sesuo begaliniame Tėvynės ilgesy, ir
pilkas laukų artojas savo darbe, ir brolis partizanas šventoje kovoje visuomet prisimins tuos, kurie kovojo ir žuvo dėl gimtojo krašto Laisvės. Jų Kovos dvasia visuomet yra su mumis. Ji mus žadina
naujiems žygiams, duoda ištvermės sunkiose valandose.
Žuvę Tautos Karžygiai – broliai ir sesės partizanai! Jūs atidavėte savo jaunas gyvybes, nieko už tai nereikalaudami, vien tik
tam, kad Jūsų karžygiškumu, drąsa ir pasišventimu užsidegtų būsimosios kartos, būsimieji laisvės Kovotojai, kad jie turėtų gyvą
pavyzdį, kaip reikia kovoti ir aukotis dėl Lietuvos Laisvės. Jūsų
nekaltai pralietas kraujas veltui nenueis, nes Jūsų aukos bus gražiausi žiedai Tėvynės Laisvės vainike.
Likusieji jūsų Kovos Broliai, vykdydami krauju rašytą Testamentą, kartu su visa tauta prisiekia:
111
Ignas PLIORAITIS
Dar tvirčiau prisiglausti prie gimtosios žemės, dar tvirčiau
suspausti rankose ginklą, sukaupti visas jėgas ir kovoti iki pergalės.
Tebūnie Jums gailestinga Aukščiausiojo globa ir nemari
tautos atmintis!
Rezistencijos motyvai. Vis kyla klausimas, kas paskatino
Lietuvos jaunuomenę įsijungti į šią herojišką, tragišką kovą už
laisvę? Jų apsisprendime yra du motyvai:
Pirma – partizanai norėjo likti savo tėvynės sargyboje ir
ginti, kiek įmanoma, Lietuvą nuo okupanto vykdomo genocido.
Antra – jie pagrįstai tikėjosi sulaukti pagalbos iš Vakarų.
Kai toji viltis nepasiteisino, jie turėjo pasirinkti – vergauti ar kovoti?
Tas tragiškas Lietuvai sąlygas jie pasitiko herojiškai, palikdami ateities kartoms savo pavyzdžio testamentą, kaip kovoti už
laisvę ir teisingumą, t.y. už vertybes, kuriomis jie tikėjo, ir ko jie
siekė visai savo tautai.
Kęstučio apygardos rezistentų vadas Visvydas išryškino
laisvės kovų sąjūdžio motyvus rezistencijos apygardų vadovybėms tokiais žodžiais: „... dauguma lietuvių per daug mylėjo savo
laukus, savo gimtuosius namus, kad būtų ryžęsi juos palikti. Su
savo kraštu juos siejo tokie dvasiniai saitai, kurie buvo stipresni už
pavojų gyvybei, ar už kokius kitus išskaičiavimus.“
„Tauro“ apygardos užuomazga. 1945 m. rugpjūčio 15 d.
Skardupių klebonijoje buvo sušauktas pasitarimas, kuriame dalyvavo L. Taunys, V. Gavėnas, J. Pileckis, A. Ratkelis, iš Kazlų Rūdos miškų atvykęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Vytautas Bacevičius–Vygandas, Lapinskas–Berželis, kap. V. Navickas–Perkūnas, V. Radzevičius–Vaidila, V. Kulboka, J. Šackus–Uosis ir pulkininkas L. Butkevičius. Buvo aptarti klausimai:
112
Ignas PLIORAITIS
1. Įsteigti „Tauro“ apygardą.
2. Sudaryti apygardos štabą.
3. Sudaryti rinktines.
4. Parengti „Tauro“ apygardos partizanų statutą.
Įsteigtas apygardos štabas ir pasiskirstyta pareigomis:
1. Ltn. V. Bacevičius–Vygandas – apygardos štabo viršininkas.
2. J. Pileckis–Brokas – apygardos vado adjutantas.
3. A. Ratkelis–Oželis – ginklavimosi skyriaus viršininkas.
4. Kun. A. Ylius–Vilkas – sanitarinio ir ūkio skyriaus viršininkas.
5. Agronomas Pupelis–Tautvydas – žvalgybos skyriaus
viršininkas.
Pirmuoju „Tauro“ apygardos vadu išrinktas kpt. L. Taunys
– Kovas.
Nutarta įsteigti penkias rinktines – „Vytauto“, ,,Perkūno“,
„Stirnos“, „Patrimpo“ ir „Geležinio vilko“.
„Stirnos“ rinktinės teritorija buvo Kazlų Rūdos ir Jankų
miškingi rajonai. Pirmuoju jos vadu Tauro apygardos štabas skyrė
Lietuvos kariuomenės leitenantą Vytautą Bacevičių–Vygandą. V.
Bacevičius gimė 1915 m. Alksniškių kaime, Sasnavos valsčiuje,
Marijampolės apskrityje. l938 m. baigė karo mokyklą ir tarnavo
Klaipėdoje, pėstininkų pulke. l940 m. buvo perkeltas į Vilniaus
pėstininkų mokyklą būrio vadu ir gavo 1eitenanto laipsnį. Prasidėjus karui traukėsi į Sąjungos gilumą, bet prie Borisovo pateko į
apsupimą, paimtas į vokiečių nelaisvę, tačiau greitai paleistas.
l944 m. įstojo į generolo Plechavičiaus vietinę rinktinę. Ėjo Karo
mokyklos ūkio skyriaus viršininko pareigas. Likvidavus vietinę
rinktinę, l944 m. vasarą buvo paskirtas Šiaulių apygardos būrio
vadu, vėliau – kuopos vadu. Užėjus rusams, Marijampolės ir Šakių apskrityse organizavo partizaninį judėjimą. Jo motina Ona
113
Ignas PLIORAITIS
Griniūtė–Bacevičienė yra prezidento K. Griniaus sesuo. 1945 m.
spalio 22 d. V. Bacevičius suimtas, l946 m. lapkričio 22 d. nuteistas mirties bausme ir NKVD požemiuose 1946 m. lapkričio 26 d.
sušaudytas.
1945 m. rugsėjo 16 d. Skardupių klebonijoje įvyko posėdis, kuriame dalyvavo pulkininkas L. Butkevičius–Luobas, kapitonas L. Taunys–Kovas, kunigas A. Ylius–Vilkas, leitenantas V.
Bacevičius–Vygandas ir J. Pileckis–Brokas. Posėdžiui pirmininkavo plk. L. Butkevičius–Luobas. Buvo nutarta:
1. Įsteigti Lietuvos išlaisvinimo Komitetą.
2. Parinkti Komiteto narius.
Komitetą sudarė:
1. Pirmininkas – plk. L. Butkevičius.
2. Pirmininko pavaduotojas – kpt. L. Taunys.
3. Antrasis pavaduotojas – kun. A. Ylius.
4. Nariai: ltn. V. Bacevičius, J. Pileckis ir V. Radzevičius.
Svarbiausias Komiteto uždavinys – išvaduoti Lietuvą ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tuo tikslu suburti partizanus kovai dėl laisvės.
Lietuvos išlaisvinimo Komiteto įsteigimo protokolą pasirašė visi Komiteto nariai. Ltn. V. Bacevičius, skirtingai nuo kitų, pasirašė slapyvardžiu Vygandas.
1945 m. spalio 12 d. Skardupiuose įvyko paskutinis Išlaisvinimo Komiteto posėdis, nes 1945 m. spalio 22 d. prasidėjo suėmimai, – suimta net 17 asmenų.
1946 m. birželio 3 d. buvo sušauktas „Tauro“ apygardos
rinktinių vadų suvažiavimas. Jis įvyko Marijampolės apskrities
Skaisčiūnų kaime. Tikslas – toliau gerinti organizacinę struktūrą.
Nedalyvavo „Stirnos“ rinktinės atstovai. Suėmus V. Bacevičių 1945 m. spalio mėn. ulonų pulko ltn. Bronius Abramavičius
114
Ignas PLIORAITIS
– Spyglys buvo paskirtas rinktinės vadu, bet vadovavo neilgai –
iki tų pačių metų lapkričio 21 d., kada jis žuvo.
1946 m. sausio 31 d. įsakymu Nr.8, „Stirnos“ pavadinimas,
duotas V. Bacevičiaus – Vygando buvo pakeistas „Žalgirio rinktine“. Toliau rinktinei vadovavo Jonas Kleiza – Siaubas, Žalvaris.
Justinas Lelešius – Grafas savo užrašuose pažymi, kad toks
ugningas patriotas staiga tapo bjauresnis ir pavojingesnis Lietuvių
tautai už Maskvos atėjūnus, kurie iš esmės naikina mūsų Tautą.
Kartų kartos pasmerks kiekvieną išdaviką, bet labiausiai – Erelį,
Žalgirį, Tautvaišą.
Partizanas Juozas Armonaitis rašo apie 1945 m. įvykius: –
„Stovyklaujame Lekėčių miškuose. Gauname įsakymą susitikti su
Lapės kuopos delegatais ant Šilupės tilto. Iš mūsų turi ateiti ne
daugiau kaip 2-3 delegatai. Į susitikimą einame – stovyklos vadas
Viršila, būrio vadas Feliksas Žindžius, Zigmas Šipaila – Tūzas ir
aš, Triupas. Sutartoje vietoje vyrus radome jau laukiančius. Vienas iš jų – mano buvęs mokslo draugas, Vytautas Vaičaitis. Mums
priekaištaujama, kad nusižengiame nuorodai, viršydami delegatų
skaičių – mūsų keturi. Visus veda į Garankščių kaimo pakalnę ir
įsako laukti, kol atves vyriausiąjį asmenį. Netrukus pasirodo lieknas, šviesus, inteligentiškos išvaizdos vyriškis. Iškart jis sutriko –
kodėl mūsų tiek daug? Susėdome tankmėj, prie palaukės. Naujas
mūsų delegatas prisistatė esąs vyriausias Suvalkijos partizanų vadas Vygandas, imąs savo žinion stovyklas. Paklausė mūsų nuomonės kaip elgtumės galimų trėmimų atveju. Mūsų nuostata – neleisti žmonių išvežti. Išsiėmęs užrašų knygutę, pasižymėjo kur dislokuojamės, vyrų skaičių ir ginkluotę, paskyrė korespondencijos laiką, ir vietą. Tuo susirinkimas ir baigėsi.
Mes nuvykome į Lapės kuopą. Vygandas liko kaime. Grįždami mes jį sutikome važiuojantį dviračiu į Kauną. Po to buvo
gauta žinių, jog jis, slapta vizituodamas Lapės kuopą, sakė užde-
115
Ignas PLIORAITIS
gančią kalbą ne prie laužo, o nuošaliau, kad partizanai jo neįsidėmėtų, atseit „dėl konspiracijos“.
Justinas Lelešius – Grafas, vizituodamas partizanų kuopas
Plutiškių – Ąžuolų Būdos krašte, rašė: –Nutariau čia pasilikti dar
vienai dienai, nes tikėjausi susitikti kuopos vadą, Apynį – Ainį,
Praną Kučinską.
Pinavijas – Jurgis Petruškevičius pakvietė mus į savo stovyklą. Nuėjome. Ji įrengta puikioje vietoje, tarp dekoratyvinių eglaičių. Miške buvo numatyta vakarienė. Gerieji žmonės savo vaišingumu mus stebino. Puikus, putojantis alus gaivino...Vakaruose
pradėjo kilti juodi debesys. Žmonės, kurie mus taip maloniai vaišino, skubėjo į namus, o mes, miškų karaliai, nebijodami nei
audrų, nei lietaus, pasukome giliau į mišką. Miegojome iki vėlyvo
ryto. Pakilome. Pavalgėme pusryčius ir nutarėme pamažu slinkti
link Ąžuolų Būdos. Miške dar sustojome keletai valandų, nes išeiti į kaimą buvo per anksti. Susėdome. Šrapnelis – Albinas Seliokas pasirūpino pietumis. Po geros valandos pakilome eiti toliau.
Vos tik nuėjome apie penkiolika metrų, atbėga Šrapnelis ir praneša, kad kaime yra rusų. Traukiamės giliau į mišką. Tuo tarpu prie
mūsų pribėgo enkavedistų šuo. Mes jį greitai nuvijome ir traukėmės, nes aišku, kad rusai jau miške. Pasitraukėme tris šimtus
metrų, išsidėstėme gretose ir laukiame azijatų.
–Tai pavaišintume,– šypsosi Šrapnelis.
–Į mišką neis, bijos,– kalba Šarūnas. Rusai giliau į mišką
nėjo. Saulei leidžiantis priėjome palaukę. Visur ramu, nieko įtartino. Perėjome plentą. Sustojome Ąžuolų Būdos mažoje giraitėje.
Čia ir nutarėme praleisti dieną, nes Kazlų Rūdos miškų iki ryto
jokiu būdu nepasieksime. Atėjus vakarui, išsiskubinome toliau.
Artėjome prie Šilakojo miško. Čia sustojome pas vieną
ūkininką. Kambaryje radome jau atėjusius kelis vyrus. Neužilgo
atėjo dar apie dešimt partizanų.
116
Ignas PLIORAITIS
– Kaip laikosi Dėdžiukas?– priėjęs prie vieno iš kovotojų,
užkalbinau.
– Ačiū, gana gerai. O kaip jūs?
– Kelionę įveikiau laimingai– sakiau jam.
Iš ryto ryšininkė pranešė, kad prie miško rusai traukia
stambias pajėgas. Mes išardėme stovyklos palapines ir pasitraukėme toliau. Šarūnas, kuopos vadas, pakišo blogą mintį – girdi rusai
krūmų ir balų nekošia. Likome pelkėtoje vietoje. Staiga matome –
rusai! Įvyko mūšis ir teko atsitraukti. Nuostoliai dideli: žuvo pats
Šarūnas ir štabo viršininkas Plienas. Viso žuvo septyni, septyni likome, sakė Dėdžiukas – Pranas Starkevičius.
Išvykau į Geležinio vilko rinktinę. Po dviejų naktų pasiekėme mudu su rinktinės vadu Žaliuku – Algirdu Varkala Varnabūdės miškus. Ten suradome Apynio kuopos vyrus, kurie mus palydėjo toliau. Naktį žygiavom link Išlaužo. Galvojau: moraliai mūsų
vyrai būna mažiausiai aprūpinti – trūksta kunigų, kurie su pasiaukojimu dirbtų laisvės kovotojų eilėse.
Grįžau vėl į Apynio kuopą. Čia buvau nutaręs praleisti kokį mėnesį, nes daug negerovių yra atsiradę šioje kuopoje. Mūsų
šešetukas atžygiavo į Gyviškių kaimą. Jau pradėjo švisti. Kad neužkluptų mūsų diena, įėjome į mišką. Nuėjome į Pinavijo stovyklą. Juos nejuokais išgąsdinome. Jie paliko net stovyklą, – mes turėjome skanių juokų.
Būdami be galo pavargę, sugulėme pailsėti. Nors oras šaltokas, pačioje palapinėje buvo šilta ir jauku. Ypatingai graži šių
vyrų stovykla. Išgražinta samanomis, puikiai sutvarkyta, išskutinėti apie stovyklą takeliai, poilsiui padaryti suoleliai. Žodžiu, dirbo tvarką mylinčios rankos. Dvi dienas praleidžiame pas Pinavijo
vyrus.
Išžygiavome toliau. Pasiekėme Šrapnelio vyrus. Po pietų
Griausmas, Šrapnelis ir aš paliekame stovyklą ir išeiname į palaukę, nes su Griausmu nutarėme perduoti kurpiui taisyti batus. Nutolome nuo stovyklos šešis kilometrus. Girdime mašinų ūžimą.
117
Ignas PLIORAITIS
Nunešame batus. Norėjome pasilikti kaime, bet man tarsi kas kalbėjo, kad trauktumėmės atgal į mišką, nors kaime, kaip pasakojo
žmonės, šiandien rusų nesimatė. Grįžome į mišką. Pasirodo, tai
buvo mūsų didžiausia laimė, nes už dviejų minučių pasipylė didžiausios gaujos rusų. Pas tą ūkininką, kur palikome batus, atėjo
jų dešimt. Po geros valandos atėjusios dvi mažos mergaitės mums
pranešė, kad rusų pilna visuose kaimuose.
– Žmonės kalba,– pasakoja mažytė mergaitė,– kad Ąžuolų
Būdoje virš penkiolika mašinų atvažiavo. Visos pilnos kareivių. Į
Sasnavą – septynios, Igliškėliuose – dvylika, kaime – dešimt mašinų. Čia, kaimuose, jie sustojo su virtuvėmis. Bus miškų „oblava“ – valymas. Reikia trauktis. Lieka batai. Pasitraukiame link
Prienų.
Partizanas Grafas mąstė:
– Mes, visi lietuviai, tikime, kad vergovės retežiai nutrūks,
kils naujam gyvenimui Lietuva, vėl skambės lietuviška daina, sugrįš tremtiniai, atsivers kalėjimo durys, visas kraštas prisipildys
džiaugsmu... Tik niekas nepaguos tos kaimietės motinos, kuri
brangiausią savo turtą – sūnų – paaukojo Tėvynei. Niekas nepajėgs prikelti laisvės kovotojų iš kapų. Lietus nuplaus rinkos akmenis, bet niekas nepajėgs išdildyti iš motinos akių šiurpulingo vaizdo: ji matė savo vienturtį sūnų kraujuose paplūdusį, gulintį ant rinkos akmenų grindinio.
Iš kapo duobės, partizanas amžių kartoms prakalbės: „Man
netrūko drąsos mirti už Tėvynę, o jums, gyvieji, tenetrūksta jėgų
dirbti Tėvynei. Man bus lengva gulėti kapely, kai Tėvynė džiaugsmu sužydės.
O kad tai suprastų visais amžiais Tauta! Kad negrįžtų į tas
pačias klaidas vėl Lietuva. Bijau! Pralietas laisvės kovotojų kraujas praeis veltui: lietuvis vėl nesupras lietuvio, nelaimingieji vėl
kentės vargus, turtuolis vėl atstums vargšą, miestietis vėl nepažins
kaimiečio, kuris tą kraštą gynė ir savo kraują liejo, bažnyčios vėl
liks tuščios, Aukščiausiajam nieks negiedos Himnų už išlaisvini-
118
Ignas PLIORAITIS
mą, o smuklėse vėl pasigirs girtų dainos ir triukšmas. Ir veltui bus
pralietas kraujas, jeigu grįšime į tas pačiam klaidas. Tik apsamanojęs kryžius–paminklas visiems amžiams liudys Lietuvos laisvės
kovotojų auką – mes krauju atpirkome tautiečių klaidas“.
Apynys, Ainis – Pranas Kučinskas gimė 1918 m. Penkinių
dvare, Keturvalakių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Į partizanų
judėjimą įsijungė 1945 m. rudenį. Buvo Geležinio vilko rinktinės
ūkio skyriaus viršininkas, kuopos vadas. l946 m. pabaigoje perkeltas į Šarūno rinktinę ir paskirtas rikiuotės skyriaus viršininku, o
1947 m. vasario mėn. – rinktinės vadu. 1947 m. rugpjūčio mėn.,
Šarūno rinktinę perdavus Dainavos apygardai, perkeltas į naujai
Tauro apygardoje susikūrusią Kęstučio rinktinę ir paskirtas jos vadu. Žuvo išduotas, 1947.12.26 Sardokų kaime, Vilkaviškio valsčiuje.
Vijūnas, Vikis – Vladas Čibirka, gim. l893 m, D.Zariškių
kaime, Kazlų Rūdos valsčiuje, stalius, socialdemokratų partijos
narys. Prieš karą dirbo tarnautoju komercijoje.
1945 m. vasarą, sutikęs pažįstamą kariuomenės pulkininką
L.Butkevičių, kuriam buvo reikalinga pagalba pogrindžio laikraščio „Girios balsas“ spausdinimui, ėmėsi jam padėti: parūpino rašomojo popieriaus, mašinėlę, kalkės, spausdino laikraštį ir jį platino. Susiorganizavus Tauro apygardos štabui buvo paskirtas štabo
raštininku–ryšininku, o 1945 m. rugsėjo mėn. – Stirnos bataliono
ūkio, vėliau spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. Daug prisidėjo organizuojant Stirnos batalioną, buvo iškalbus, dirbo agitacinį darbą.
1946 m.vasaros pradžioje buvo suimtas ir rugsėjo 30 d. nuteistas l0 metų lagerio. Grįžo į Lietuvą 1965 m. Mirė 1974 metais.
Palaidotas Ąžuolų Būdos kapinėse.
Jo sūnus Jeronimas Čibirka – Ąžuolėlis, gyveno ir mirė
Kazlų Rūdoje.
119
Ignas PLIORAITIS
Plienas – nuo 1946 m. birželio 12 d. Žalgirio rinktinės štabo viršininkas. Žuvo l946.07.24. prie Šilakojo.
Šarūnas – Jonas Staniulis, iš Juodbariškių kaimo, Kazlų
Rūdos valsčiaus. Žalgiri o rinktinės kovotojas. Nuo 1946 m. birželio mėn. 51–os kuopos vadas. Žuvo 1946.07.24 d. prie Šilakojo.
Pinavijas – Jurgis Petruškevičius–Petraška, gimė 1916 m.
Gyviškių kaime, Sasnavos valsčiuje, buvo Sasnavos nuovados policininkas. 54 /Apynio/ kuopos II būrio vadas. Žuvo l946.l1.04
Smoliničios kaime, Sasnavos valsčiuje. Saugumiečiai jo kūną parvežė, nuvilko į naujųjų kapų pakraštį. Ten jį rado Sasnavos gyventojai. Tuo metu kaip tik buvo mirusi Juškų senutė. Įlipę į paruoštą
duobę, vyrai šone išrausė skylę, į kurią tilptų dar vienas žmogus.
Prieš paimdami, bijodami, kad kūnas nebūtų užminuotas, užnėrė
Pinavijui ant rankos ilgą virvę ir patraukė. Nesprogo. Tada nunešė
jo kūną į tą duobę ir užkasė paruoštoje vietoje. Atlydėję senutę
žmonės stebėjosi, kad kapas taip dvokia...
Šturmas – Antanas Petruškevičius–Petraška, Jurgio brolis,
iš Gyviškių kaimo, gimė l918 m. Žuvo Žaliosios kaime, netoli
Sasnavos, apie 1948 metus. Atvežtas į Sasnavą, užkastas apie tą
vietą, kur dabar yra vidurinės mokyklos pastatas.
Šrapnelis – Albinas Seliokas, gimė l9l8 m. Šarabūdės kaime, Šilavoto valsčiuje. Apie 1940 m. šeima persikėlė į Sasnavą.
Tėvas, buvęs Veselavos ir Igliaukos girių eigulys, valdė 13 ha žemės. Albinas Lietuvos kariuomenėje baigė mokomąją kuopą. Vokiečių okupacijos metais tarnavo vokiečių kariuomenėje ir generolo Povilo Plechavičiaus vietinėje rinktinėje. 1944 m. užėjus Raudonajai armijai įstojo į Eumo organizuojamą partizanų būrį. Daug
prisidėjo organizuojant ir apmokant Geležinio vilko rinktinės par-
120
Ignas PLIORAITIS
tizanų būrį. 1946 m. pavasarį buvo paskirtas Vytauto rinktinės
partizanų vado pavaduotoju.
Buvo 1948 m. kovo pradžia. Tėviškėje visi miegojo. Albinas pasibeldė į langą. Buvo antra valanda nakties. Sesuo Konstancija atidarė duris. Albinas įėjo į vidų apsikarstęs ginklais, išvargęs.
Trumpam atsigulęs į lovą, pailsėjo. Sesuo lauke budėjo. Kiek numigęs atsikėlė.
– Ar labai nusibodo miške? – klausia sesuo. Sukando dantis.
– Nusibodo. Vargas tame miške. Nei nušauna, nei gyvą pagauna. Autai ant kojų supūva. Kai žūsiu – melskis už mane. Mes
jau įkyrėjom visiems.
Kovo 18 d. pranešė – šiandien žuvo Albinas. Apsuptas rusų, Šrapnelis nepasidavė. Šaudė, kol turėjo šovinių, paskui susisprogdino. Bunkeryje rado Albiną su automatu vienoje rankoje,
kitoje – su pistoletu. Nuvežė jo kūną į Šilavotą. Žuvo Cinkaviškės
kaime, pas Juozą Večerską. 1950 m. apdovanotas garbės raštu po
mirties. Žuvo dar du jo broliai.
Dėdžiukas – Pranas Starkevičius, gimė l898 m. Nedėlberžio kaime Kazlų Rūdos valsčiuje. Savanoris–kūrėjas, Vyties kryžiaus kavalierius, Stirnos rinktinės partizanas nuo 1945 m. pavasario. 1946 m. vasarą paskirtas Žalgirio rinktinės 51 kuopos I būrio vadu, o rudenį – kuopos vado pavaduotoju.
1947 m. sausio 23 d. Armališkių kaime Kazlų Rūdos valsčiuje bunkeryje pasidavė. Nuteistas 25 m. lagerio. Dalyvavo Vorkutos lagerio kalinių sukilime. 1957 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1979
m. Palaidotas Kazlų Rūdos kapinėse.
Žaliukas – Algirdas Varkala gimė l924 m. Valengiškių
kaime Prienų valsčiuje. Partizanas nuo 1946 m. Žuvo išduotas
l948.03.l8. Čiudiškių kaime, Prienų valsčiuje.
121
Ignas PLIORAITIS
Grafas – Justinas Lelešius, gimė l917 m. Navasadų kaime
Igliškėlių valsčiuje. 1943 m. baigė Vilkaviškio kunigų seminariją
ir buvo paskirtas vikaru į Vištytį. 1945 m. paskirtas į Lankeliškius
Alvito valsčiuje. 1945 metų pabaigoje buvo suimtas ir verbuojamas dirbti Saugumui informatoriumi slapyvardžiu Kiškis. Paleistas išėjo į partizanus. 1946 m. kovo 1 d. buvo paskirtas Tauro apygardos kapelionu. Žuvo Birutės rinktinės štabo bunkeryje Veiverių kaime 1947.09.24. su kitais penkiais štabo pareigūnais.
1950.08.07. apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi po
mirties.
Vaičiulevičius Kazys gimė l922 m. Šerninės km. netoli
Ąžuolų Būdos. Žuvo 1946 m. ties Jiestrakiu. Ten kapinaitėse ir
palaidotas.
Vaičiulevičius Stasys, brolis, gimė l9l7 m. Šerninės kaime.
Buvo 54 kuopos vadas. Žuvo 1947 m. D.Zariškių kaime, ties Skirkyne. Buvo atvežtas į Kazlų Rūdą, turgaus aikštėje ilgai gulėjo,
vėliau įmestas į duobę miške prie Kazlų Rūdos.
Brundza Kęstutis, gim. 1918 m. Kampinių km., sovietinio
Saugumo suimtas, žiauriai tardytas, muštas, kalėjo Vorkutos lageryje 11 metų. Grįžo į Lietuvą ir gyveno Panevėžyje.
Žaibas – Vincas Bridžius, gimė 19l0 m. Žaliosios kaime
Sasnavos valsčiuje. Geležinio vilko I kuopos II būrio skyrininkas.
Žuvo išduotas 1947.07.30. Raišupio kaime, Sasnavos valsčiuje
drauge su kitais penkiais kuopos kovotojais.
Perlaidoti Marijampolės naujose kapinėse:
Burbulis Juozas, iš Gyviškių kaimo, gimęs 1923 m., žuvo
1945 m.
Gudauskas Kazys – Varnas – Vaidila, iš Bebruliškių kaimo, gimęs l9l6 m. Žuvo l948 m. Gražučių kaime.
122
Ignas PLIORAITIS
Gutauskas Leonas – Vilkas, iš Bebruliškių kaimo. Suimtas
1946.09.28.
Jankauskas Jonas, iš Gyviškių kaimo. Žuvo 1945 m. Beliūnų raiste.
Jankauskas Jurgis, iš Gyviškių kaimo. Jono brolis, gimęs
1925 m. l945.04.25. žuvo Beliūnų raiste.
Karpauskas Antanas – Kurtas, iš Serbentiškių kaimo, Sasnavos valsčiaus, gimęs l927 m. 195l m. žuvo Guobų kaime, pas
Bašinską.
Kazakevičius Bronius – Tigras, iš Gyvių kaimo, Veiverių
valsčiaus, gimęs l922 m. l952 m. žuvo Ąžuolų Būdoje. Čia žuvo
trys.
Mažeika Vitas – Šnekutis, nuo Jūrės, Rūdos kaimo, gimęs
1927 m. Žuvo l947.01.05.
Mykolaitis Kazys – Lakūnas, iš Trakiškių kaimo, gimęs
1909 m. 1947.07.03. žuvo Raišupyje.
Mykolaitis Vitas – Aidas, iš Trakiškių kaimo, brolis, 1928
– 1947.07.03.
Padolskis Algirdas – Meldas, iš Gyviškių kaimo, gimęs
1929 m. 1950 m. žuvo Liūliškių kaime.
Ruočkus Stasys, iš Bebruliškių kaimo. Žuvo 1945 m.
Savičius Jonas, gimęs 1926 m. 1947.12.24. žuvo Guobų
kaime.
Vaičiulevičius Juozas, iš Bebruliškių kaimo.
Velička Aleksandras, iš Cinorpievio kaimo. Suimtas 1946
m. Guobų kaime.
Velička Juozas, suimtas 1946 m. Guobų kaime.
Velička Matas, suimtas I946 m. Guobų kaime.
Degutis Kazys – Raginis – Liekana – Barzda, iš D.Zariškių
kaimo prie Ąžuolų Būdos, gimęs 1907 m. Buvo Lietuvos kariuomenės husaras ir Marijampolės policininkas. Partizanų būrio vadas. Veikė apie Balbieriškį. 1946.06.14. žuvo Balbieriškio miškuose. Atgavus laisvę, jo kūnas perlaidotas Balbieriškio kapinėse.
123
Ignas PLIORAITIS
Dinka Julius, iš Gudelių kaimo – Kazio Degučio būrio partizanas.
Dranginis /Drangys/ Vincas, iš Rudenų kaimo, Gudelių
valsčiaus, gimęs 1909 m. – K. Degučio būrio partizanas.
Švedas Albinas – Radastas, gimė l927 m. Marijampolėje.
1946 m. pavasarį įstojo į partizanų vado K. Degučio – Raginio –
Mindaugo vardo būrį, veikusį Balbieriškio valsčiuje, l946 m. pabaigoje perėjo į Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinę. Buvo
paskirtas I kuopos vadu. 1948 m buvo paskirtas rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku. 1949 m. vasarą perėjo į Vytauto rinktinės
štabą žvalgybos skyriaus viršininko pareigoms. Nuo spalio mėn.
paskirtas dar ir visuomeninės dalies viršininku, o nuo metų pabaigos – rinktinės revizijos komisijos pirmininku. Žuvo išduotas
1950.02.09 Vižaidų kaime, Gižų valsčiuje kartu su rinktinės vadu
ir ūkio skyriaus viršininku.
Kazanas Motiejus, iš Gudelių kaimo, K. Degučio būrio
partizanas.
Kreivėnas Antanas, Petro, iš Makrickų kaimo, Gudelių
valsčiaus, gimęs 1920 m. K. Degučio būrio partizanas. Žuvo 1946
m.
Lukoševičius Antanas, iš Židoviškių kaimo, Balbieriškio
valsčiaus, K. Degučio būrio partizanas.
Marcinkevičus Albinas, K. Degučio būrio partizanas.
Matuza Vincas, iš Gebrių kaimo, Gudelių valsčiaus. K. Degučio būrio partizanas. Žuvo 1946 m.
Motūza Vincas, iš Gelčių km., Gudelių valsčiaus, gimęs
1918 m. K.Degučio būrio partizanas. Žuvo 1946 m.
Pavilauskas Juozas, iš Putriškių kaimo, Balbieriškio valsčiaus. K. Degučio būrio partizanas.
Pavilynas–Darminis, K. Degučio būrio partizanas.
Pūkas Juozas, Juozo – Griausmas, iš Daukšių kaimo, gimęs
1921 m. K.Degučio būrio partizanas. 1945 m. žuvo Buktos pelkėse.
124
Ignas PLIORAITIS
Partizanas Kazys DEGUTIS
125
Ignas PLIORAITIS
Radauskas Antanas, iš Rudėnų kaimo, Gudelių valsčiaus.
K. Degučio būrio partizanas.
Žilinskas Kazys, iš Gudelių kaimo, gimęs l906 m. K. Degučio būrio partizanas. Žuvo 1946 m.
Barzdžiukas Bronius – Butautas, gimė 1908 m. Verbališkio
kaime, Kupiškio valsčiuje. Dirbo Kauno universiteto administracijoje vyr. inžinieriumi, vėliau Ąžuolų Būdos girininkijoje. Dirbdamas universitete bendravo su J. Lukša, pavaduotoju, ir A. Vabalu
– Gediminu. Buvo partizaninės kovos keitimo į pasyvią, bendros
vadovybės sudarymo šalininkas. l945 m. pabaigoje nugabeno į
Lenkijos pasienį pas Kazimieraičio partizanus J. Deksnį – Hektorą, iš kur šis perėjo į Lenkiją. Gruodžio pabaigoje, suėmus J.
Deksnio brolį Juozą ir 1945 m. iš Vakarų atvykusį Klemensą Brunių, nuvyko į Vilnių, susirado J. Lukšą–Vytį ir pranešė jam apie
suėmimus Kaune. Kartu analizuodami įvykius demaskavo provokatorių J. Markulį – Erelį. 1951 m. pavasarį suimtas.
IŠ PARAPIJOS ARCHYVO
Po karo sovietinė valdžia įsakė sudaryti parapijines sutartis. Iš parapijos tikinčiųjų buvo privaloma išrinkti dvidešimt asmenų, taip vadinamą „Dvidešimtuką“, o iš jo sudaryti Vykdomąjį organą ir Revizijos komisiją. Be parapijinės sutarties negalėjo egzistuoti pati parapija.
1948 m. Ąžuolų Būdoje organizuotas toks parapijiečių dvidešimtukas, kurį sudarė:
1. Žukauskas Vladas, Kazio – Zariškių kaimas,
2. Valaitis Vincas, Kazio – Zariškių kaimas,
3. Mozūraitis Antanas, Andriaus – Zariškių kaimas,
4. Jaras Jonas, Jurgio – Senovės kaimas,
5. Čiupkevičius Stasys, Jono – Zariškių kaimas,
6. Bulotienė Elzbieta, Stasio – Zariškių kaimas,
126
Ignas PLIORAITIS
7. Gervetauskas Mykolas, Petro – Zariškių kaimas,
8. Jonelis Juozas, Mato – Zariškių kaimas,
9. Skirka Andrius, Jono – Zariškių kaimas,
10. Narbutaitis Juozas, Juozo – Zariškių kaimas,
11. Bielskuvienė Ona, Stasio – Zariškių kaimas,
12. Arminienė Ona, Antano – Zariškių kaimas,
13. Pečkytė Marė, Antano – Zariškių kaimas,
14. Petruševičius Motiejus, Raulo – Zariškių kaimas,
15. Bakšys Konstantinas, Juozo – Zariškių kaimas,
16. Jaras Albinas, Jono – Zariškių kaimas,
l7. Tamaliūnas Antanas, Antano – Zariškių kaimas,
l8. Kairaitienė Kastė, Kazio – Zariškių kaimas,
19. Mozūraitis Andrius, Andriaus – Zariškių kaimas,
20. Katilius Mykolas, Juozo – klebonas.
Ąžuolų Būdos parapijos Vykdomasis organas:
Brazaitis Jonas, Jono, gim. l9l3 m. – pirmininkas.
Mozūraitis Andrius, A. – pavaduotojas.
Naumavičius Albinas – sekretorius.
Ambrasas Jurgis – kasininkas.
Šimanauskas Vacius – narys.
Revizijos komisija:
Bakšys Kostas – pirmininkas.
Martinaitis Kazys – pavaduotojas.
Šelmienė Petronė – narė.
Ąžuolų Būdos parapijos sutartį ir registracijos pažymėjimą
1948 m. rugpjūčio 19 d. tvirtino sovietinis pareigūnas, Religinių
reikalų įgaliotinis Pušinis.
  
127
Ignas PLIORAITIS
1974 m. parapijos 20–tukas buvo toks:
1. Mozūraitis Andrius, Andriaus – Zariškių kaimas.
2. Šimanauskas Vacius, Stasio – Ąžuolų Būdos kaimas.
3. Jekevičienė Marija, Jono – Ąžuolų Būdos kaimas.
4. Steponavičienė Marija, Jono – Ąžuolų Būda.
5. Jonelienė Magdė, Antano – Ąžuolų Būda.
6. Dabašinskienė Ona, Motiejaus – Ąžuolų Būda.
7. Valaitis Kazys, Kazio – D.Zariškės.
8. Šimanauskienė Ona, Juozo – D.Zariškės.
9. Naumavičienė Liuda, Juozo – Guobai.
10. Jasinskienė Marija, Antano – Guobai.
11. Valaitienė Janina, Baltraus – Guobai.
12. Naumavičus Albinas, Antano – Guobai.
13. Lenkutienė Ona, Andriaus – Ąžuolų Būda.
14. Šmerauskas Juozas, Motiejaus – Ąžuolų Būda.
15. Lenkutis Vincas, Jurgio – Ąžuolų Būda.
16. Paltanavičius Andrius, Juozo – Ąžuolų Būda.
17. Bakšys Kostas, Juozo – D.Zariškės.
18. Čiupkevičius Antanas, Jono – Ąžuolų Būda.
19. Stanaitienė Marija, Jurgio – Ąžuolų Būda.
20. Degutienė Izabelė, Antano – Ąžuolų Būda.
21. Brazaitis Jonas, Jono – Galginų kaimas.
22. Dabašinskas Motiejus, Antano – Ąžuolų Būda.
23. Balnius Klemensas, Jono – D.Zariškės.
24. Bulota Petras, Antano – Ąžuolų Būda.
25. Petruševičius Motiejus, Raulo – Ąžuolų Būda.
26. Lenkaitis Jonas,Simono – Zariškės.
Patvirtino Kapsuko raj. Guobų apylinkės Ąžuolų Būdos religinės bendruomenės įgaliotinė– Jurkevičienė Aldona, Stasio.
  
128
Ignas PLIORAITIS
1954 m. Ąžuolų Būdoje klebonu buvo kun. Hyginas Jankauskas, gim. l9l7 m. iš Pajieslio. Vargonininkas – Grigaravičius
Jonas, Jono, gim. l9l2 m., nuo Sasnavos, zakristijonas – Skirka
Gintas, Andriaus, gim. 1938 m., iš Zariškių kaimo, varpininkė –
Jakštienė Ieva, gim. l883 m., nuo Pajavonio.
  
1957 m. Ąžuolų Būdos klebonas – kun. Aloyzas Šlapkauskas, gim. 1917 m., vargoninkas – Grigaravičius Jonas, Jono, zakristijonas – Pečkys Romas, Antano, gim. l94l m., varpininkė –
Jakštienė Ieva.
1960 m. klebonijoje įsikūrė felčerių–akušerių punktas, kuriame veterinarijos gydytoju dirbo Celestinas Čibirka.
KAPINĖS
Be minėtų prancūzų kapinaičių apie Ąžuolų Būdą yra dar
kelios kaimų kapinaitės.
Racyliškių kaimo kapinaitės, iš XIX amžiaus. Kai dar Sasnavoje kunigo nebuvo, laidotuvėms jį parsiveždavo iš Šunskų.
Kapinaitės prie pat plento, tvarkomos. Per karą 1944 m., kai čia
žuvo daug rusų ir vokiečių karių, šiose kapinaitėse jie t.p. buvo
palaidoti. Čia palaidotas ir vokiečių kariuomenės kapitonas. Sovietmečiu, kolūkio pirmininko iniciatyva dalis kapinaičių buvo išlyginta, norėta visai jas panaikinti, bet pasipriešino apylinkės
vietinė valdžia.
Mikalajavo – Guobų kaimo kapinaitės – už kelių šimtų
metrų nuo plento, miške. Jos šiek tiek tvarkomos. Spėjama, kad
čia buvo palaidoti 1863 m. sukilėliai.Tai – dvarininko Ofermano
šeimos kapinaitės. Dvarininkas buvo rusas, jo vaikai sulietuvėjo.
Tarpukario Lietuvoje dvaras buvo išparceliuotas, paliktas tik centras. Paskiausia jį valdė Jurgis Ofermanas. Susikūrus kolūkiams, jis
129
Ignas PLIORAITIS
tapo eiliniu kolūkiečiu. Palaidotas minėtose kapinaitėse. Dabar
jose dar išsilaikę keliolika kapų, yra keli paminklai.
Link Skriaudžių, prie pat plento – Gudelių kaimo kapinaitės. Taip pat tvarkomos, yra išlikę keli paminklai.
Pagal žmonių pasakojimą, į rytus nuo Ąžuolų Būdos mokyklos – žydų kapeliai. Jie visai išnykę.
Pagrindinės Ąžuolų Būdos parapijos kapinės yra ties bažnyčia, antroje plento pusėje. Seniau jos vadinosi Skirkų kapinaitėmis. Jose laidojami tikintieji nuo pat parapijos įsisteigimo, bet čia
buvo laidojama ir seniau. Yra išlikę keli paminklai seniau
palaidotų žmonių: metalinis paminklas su užrašu „Motiejus Peckis
1837–1906 m.“; betoninis paminklas su užrašu „Domininka
Lisickego 1804–1853 m.“
Klebonaujant kun. Aloyzui Šlapkauskui, šios kapinės buvo
praplėstos į rytus ir į šiaurę, aptverta tvora. Tai kainavo apie penkis tūkst. rublių.
Kapinėse palaidotas klebonas kun. Mykolas Katilius, miręs
1949 m. kovo 22 d. Ąžuolų Būdos klebonijoje dėl širdies nepakankamumo, 73 metų amžiaus. Kaip metrikuose užrašyta, gimęs
Šunskų parapijoje, Kazliškių kaime. Tėvai: Juozas ir Magdalena
Varankaitė – Katiliai. Laidojo kun. St. Mikelkevičius, Vilkaviškio
vyskupas kancleris, kovo 26 d. Laidotuvėse dalyvavo Alytaus klebonas kun. V. Strimaitis, artimas jo giminaitis /velionis – dėdė/.
Paminklas yra senųjų kapinių centre.
Šiose kapinėse yra palaidotas ir klebonas kun. Antanas Vebeliūnas, net 20 metų čia išklebonavęs /1960–1979/. Jo paminklas
taip pat yra senųjų kapų centre.
Ąžuolų Būdos kapinėse palaidoti keli mokytojai: Ąžuolų
Būdos septynmetės mokyklos direktorius Justinas Jakevičius, miręs 1950 m., 55 metų; Mokytojai Krušinskai Jadvyga /1929–1975/
ir Algirdas /l930–l972/; LTSR nusipelniusi mokytoja Elžbieta
Stačiokaitė /1893–1969/; Mokytojas Eugenijus Moisiejevas /l89l–
l965/; Mokytoja Marcelina Pėstininkienė–Sakienė /1916–1983/.
130
Ignas PLIORAITIS
Čia ilsisi ir vargonininkas Antanas Pečkys /19l4–l982/ ir jo
žmona Domicėlė Degutytė /1921–1986/; Ąžuolų Būdos seniūnas
Bila Juozas /l874–l944/, nušautas; Gyviškių kaimo seniūnas Ksaveras Bieliauskas /l895–l973/. Kun. Vaclovo Gutausko motina
Magdalena Gutauskienė iš D.Trakiškių kaimo, mirusi 1975 m., 87
m., Andrius Mozūraitis, miręs 1981 m., 88 metų, daug ir ištikimai
tarnavęs bažnyčiai.
Ąžuolų Būdos kapinėse palaidotas sovietinių laikų kolūkio
pirmininkas, Socialistinio darbo didvyris V. Adomavičius /l9l2l973/. Jo paminklas – gan gremėzdiškas akmuo, be jokio religinio
ženklo.
Po karo, klebonaujant kun. Katiliui, buvo įvairių nelaimingų mirčių:
1945 metai:
Stasys Ruočkus, 30 m. amžiaus, iš Kvietiškių – nušautas.
Antanas Venckevičius, 59 m. amžiaus, iš Zariškių – nušautas.
Antanas Dudonis, 45 m. amžiaus, iš Pagyviškio – nušautas.
Petras Stralkus, 45 m. amžiaus, iš Kvietiškių kaimo – nušautas.
1946 metai:
Jonas Vaičiulevičius, 37 m. amžiaus, iš Česavos kaimo –
sušaudytas.
Ona Liutkutė, 16 m. amžiaus, iš Česavos kaimo – sušaudyta.
Ona Bujauskienė, 47 m. amžiaus, iš Zariškių kaimo – nuskendo šuliny.
Vytautas Bajoraitis, 20 m. amžiaus, iš Racyliškių kaimo –
mirė automašinos sužalotas ant plento.
Antanas Jankauskas, 37 m. amžiaus, iš Zariškių kaimo –
nužudytas vieškelyje.
131
Ignas PLIORAITIS
Jonas Kazlauskas, 14 m. amžiaus, iš D.Trakiškių – traukinio suvažinėtas Kazlų Rūdoje.
1947 metai:
Jonas Racevičius, 11 m. amžiaus, iš Kvietiškių, – mirė nuo
šiltinės.
Vincas Mocevičius, 39 m. amžiaus, iš Guobų kaimo – nušautas.
Vincas Juronis, 25 m. amžiaus, iš senos Rūdos – mirtinai
sužalotas.
1948 metai:
Antanas Kalikas, 34 m. amžiaus, iš D.Zariškių – nužudytas.
Vladas Trembelis, 54 m. amžiaus, iš D.Zariškių – mirtinai
sužalotas.
Magdalena Budžiulytė, 19 m. amžiaus, iš Ąžuolų Būdos –
mirtinai sužalota.
Juozas Kacevičius, 38 m. amžiaus, iš Ąžuolų Būdos – mirė
nuo nelaimingo atsitikimo.
Vladas Lelešius, 42 m. amžiaus, iš Gyviškių kaimo – mirtinai sužalotas.
1949 metai:
Juozas Valaitis, 50 m. amžiaus, iš D.Zariškių – mirtinai sužalotas.
1955 metai:
Vitas Venckevičius iš Pagyviškio kaimo netoli Ąžuolų Būdos, žuvo sovietinėje kariuomenėje.
  
132
Ignas PLIORAITIS
ŽYMESNI KRAŠTIEČIAI
Dr. Kazys Grinius
Selemos Būdos kaimą iš visų pusių supo miškas. Šių kaimų žmonės mažai bendravo su kaimynais. Tik po prancūzmečio
/l812 m./, rusų valdžiai nutiesus plentą Peterburgas – Varšuva,
kurio atkarpa Kaunas – Marijampolė ėjo pro Selemos Būdą, ir
l861 m. geležinkelį Kaunas – Karaliaučius, ėjusį netoliese, per
Kazlų Rūdą, atsirado geresnis ryšys su pasauliu.
Grinių šeima Selemos Būdos kaime – ateiviai iš rytų. Būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius atsiminimuose rašė,
kad jo tėvas Vincas /1837–1915/ pasakojęs, jog jų giminė paeinanti iš Sūduvos girių pietuose esančios Buktos /Liudvinavo
apyl./. XIX a. Griniai apsigyveno Selemos Būdoje.
K. Griniaus motina Ona Vosyliūtė–Griniuvienė /1839–
1919/, kilusi iš Tursučių kaimo, Pašešupyje. Jo motinos giminaitis
buvo Plutiškių klebonas kun. Akelaitis. Kaip rašo K. Grinius, mama buvo giliai tikinti moteris, tikra katalikė, atsidėjusi prižiūrėjo
vaikus ir tarnus, kad nenukryptų nuo bažnyčios. Kas šventadienis
anksti rytą mama visus sukeldavo rožančiaus giedoti, po pusryčių,
kas tik galėdavo, turėdavo keliauti į Sasnavos bažnyčią, o vakare
vėl giedoti Saldžiausio Jėzaus vardo rožančių, arba „kantičkų“
giesmes. Mamos nurodymu šeimoje buvo daug pasninkaujama – į
metus 72 dienas. Nors tėvas ir motina buvo gilūs katalikai, tėvas
mėgo kunigus pakritikuoti. Jis sakydavo, kad ne tiek daug yra gerų kunigų. Atlaidai, anot tėvo, labiau reikalingi kunigams. Mama
drausdavo tėvą nuo tokių kalbų, kad nepapiktintų šeimynos ir
vaikų.
Grinių giminaitis Mikalojus Akelaitis /l829–l887/ buvo žymiausias Augustavo gubernijos, kuriai priklausė Užnemunė, sukilimo vadų. Sukilėliai laikėsi ir aplink Selemos Būdos kaimą esančiuose miškuose. M. Akelaitis naudojosi Grinių pastoge. K. Gri-
133
Ignas PLIORAITIS
nius rašo, kad 1863 m. ties Šilakoju maskoliai sumušė sukilėlius.
Tų metų žiemą Marijampolės progimnazijos mokytojas Vanagas
/Jastrzembskis/ buvo atsivedęs į Vinčų karčemą tos progimnazijos
mokinių būrį, kuriuos girdė degtine, kad būtų drąsesni. Tuo tarpu
Laužius Skersprūsis, Ąžuolų Būdos valstietis, davė žinią apie atjojančius maskolius. Jie pasiskubino užeiti už akių Vanago būriui ir
jo talkininkams ties Šilakoju, kad šie nepasiektų Kazlų Rūdos
miškų. Daug žuvo tada mūsų jaunimo. Palaidoti Gavaltuvos ir
Nendrininkų/ kapinėse. Taip pasakojo Kaziui Viktorija – jauniausia Viktoro Šabunevičiaus, Antanavo dvarininko, duktė. Dr. J.
Talka–Hrynecevičius rašo, kad tame mūšyje dalyvavo ir Antanavo
ponas Viktoras Šabunevičius, kuris vėliau maskolių buvo persekiojamas, dvejus metus kalėjo Daugpilio kalėjime. V. Šabunevičius priklausė sukilėlių komitetui, kurio iždininku buvo jo giminaitis Grincevičius.
Griniai valdė 17 ha žemės, ūkininkavo naujoviškai.
K.Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Krikštijo Sasnavos
filijoje, o metrikus surašė Pilviškiuose. Šeimoje augo 11 vaikų,
gyveno skurdžiai. Troba buvo dūminė. Mokslą Kaziukas pradėjo
prie motinos ratelio. Per porą metų išmoko skaityti „Senąjį aukso
altorių“. Dešimtmetį Kaziuką tėvai nuvežė į mokyklą Ožkinės
/Čystos Būdos/ kaime. Vėliau mokėsi Lymantų kaimo mokykloje.
1877 m. rudenį tėvas Kazį nuvežė į Marijampolę. Neišlaikęs egzamino, mokslą pradėjo tik po metų. K. Grinius artimai susipažino su lietuviais patriotais P. Kriaučiūnu ir P. Arminu. Pradėjo jis skaityti ir platinti draudžiamą lietuvišką spaudą „Aušrą“.
1887 m. baigęs gimnaziją, K. Grinius pareiškė tėvams, kad
nestosiąs į kunigų seminariją, nors jie labai to troško. Susitaupęs
pinigų, iš Kazlų Rūdos stoties su S. Petrausku, K. Žalnierukynu,
V. Mačiu ir kitais draugais išvažiavo į Maskvą, universitetą, studijuoti medicinos.
1888 m. birželio 29 d., per Petrines, Marijampolėje, Orkų
viešbutyje /dabar paštas/, įvyko pasitarimas, kuris vėliau buvo pa-
134
Ignas PLIORAITIS
vadintas Pirmuoju varpininkų suvažiavimu. Jame dalyvavo: V.
Kudirka, J. Kasakaitis, mokytojai P. Kriaučiūnas ir V. Palukaitis.
1889 m. liepos 23 d. Baltrušių kaime, netoli Pilviškių, per
Magdalenos atlaidus įvyko antrasis varpininkų suvažiavimas. Jame, be K. Griniaus, dalyvavo ir kiti Maskvos studentai. Suvažiavimas buvo labai slaptas, nutarimai – žodiniai. 1889 m. Maskvoje,
prasidėjus studentų neramumams, buvo suimtas ir kalėjo t.p. ir K.
Grinius.
Po penkerių studijų metų 1892 m. K.Grinius baigė Maskvos universitetą. Tais pačiais metais, rugpjūčio mėn. Selemos Būdos kaime, tėviškėje, įvyko penktasis varpininkų suvažiavimas.
Jam pirmininkavo gyd. P. Matulaitis. Susirinko apie 40 žmonių.
Kaimo kanklininkas Ringių Šimas svečiams pakankliavo liaudies
dainų. Dalyviai prisimena, kad Selemos Būdos senelis taip sujaudino V. Kudirką, jog šis, su ašaromis akyse, ant popieriaus užsirašė žodžius ir gaidas.
Oi giria, giria, girelė žalioji,
Pilna raibų paukštelių.
Giedrioje dienoje paukšteliai čiulbėjo,
Ūkanotoj – liūdėjo.
To suvažiavimo dalyvis buvo kun. Antanas Radušis, varpininkų komiteto narys, P. Kriaučiūno bendramokslis, mirė būdamas Šilavoto klebonu.
1896 m. Kazį Grinių su Joana Pavalkyte Marijampolės
bažnyčioje sutuokė vikaras kun. K. Matulaitis. Griniams gimė kūdikis, kurį pakrikštijo Kaziu. Vėliau jis tapo Lietuvos kariuomenės
pulkininku.
Tautinio atgimimo veikloje aktyviai dalyvavo ir K. Griniaus artimieji – jo brolis ir sesuo. Ypač pasižymėjo K. Griniaus
jaunesnysis brolis Jonas, sėkmingai gabenęs ir platinęs draudžiamas lietuviškas knygas. Prasidėjus 1905 m. revoliucijai jis vadovavo ginkluotam revoliucionierių kovos ir apsaugos būriui. Liepos
135
Ignas PLIORAITIS
1 d. Ąžuolų Būdoje, netoli Grinių tėviškės įvyko Gudelių valsčiaus sueiga. Sueigoje dalyvavo du policininkai. Kai vienas kalbėtojas pradėjo raginti priešintis caro valdžiai, policija norėjo jį suimti. Tuomet J. Grinius, gelbėdamas kalbėjusį, nušovė vyresnįjį
policininką Valickį ir sužeidė jo padėjėją. Šis drąsus išpuolis prieš
caro valdžios atstovą sukrėtė kelis šimtus sueigos dalyvių. K. Grinius rašo, kad „Ąžuolų Būdos šūviai uždegė revoliucine aistra visą šiaurinę lietuvišką Sūduvą, nuo pasyvaus pasipriešinimo caro
valdžiai buvo pereita prie aktyvių kovos veiksmų“. Policija, žandarai pradėjo policininko žūties tyrimą ir J. Griniui, padedant broliui Kaziui, teko bėgti į Ameriką.
Ąžuolų Būdoje teismo sekretorius Pranckevičius patarinėjo
žmonėms kaip geriau kalbėti tardymo metu. Bacevičius ir Bartuška išbuvo kalėjime pusę metų, bet nenustačius jų kaltės, buvo paleisti.
1904-1905 m. Marijampolės mieste pasirodė kaukėti asmenys, taip vadinama „Giltinės kuopa“. Jie pasivadino „Lietuvos komunistų giltinės kuopa“, atakavo turtinguosius, „ieškojo teisybės“
pasaulyje. Apiplėšė Garliavos dekaną kun. Budzeiką, Skriaudžių
kleboną kun. Bliūdzinską, Gudelių /Ivoniškių/ dvarininką žydą
Blankšteiną, Garliavos vaistininką provizorių Kazį Aglinską.
„Giltinės kuopos“ nariai buvo ir Juozas Kunickas – Žiurys, buvęs
Veiverių seminarijos auklėtinis, Kazys Čėsna – bažnytinis stalius.
Revoliucionieriai rinko aukas. Jiems užėjus į Vinčų karčemą, gyventojas Kubilius pasipriešino, suplėšė aukų lapus, todėl
buvo revoliucionierių nušautas. Revoliucionieriai Sasnavos klebonui S. Čėsnai uždraudė jį laidoti, net varpais skambinti. Klebonas
Čėsna ir jo vikaras kun. Draugelis revoliucionieriams paaukojo po
2 rublius.
Marijampolėje K. Griniaus namai tapo revoliucionierių
užeiga ir nakvyne. Čia buvo apsistoję Pr. Mažylis, P. Grigaitis, J.
Grinius, A. Garmus, L. Ciplijauskas ir kt. Trumpai kalėjime sėdėjo ir Kazys Grinius.
136
Ignas PLIORAITIS
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Grinius su šeima traukėsi į rytus, o per 1917 m. revoliuciją atsidūrė šiaurės Kaukaze, Nalčike. Griniaus sūnus Kazys, baigęs Kislovodsko gimnaziją, įstojo į baltųjų kavaleriją. l918 m. rugsėjo 8 d. K. Grinius, tėvas, grįžęs iš darbo ligoninėje, rado nušautą žmoną, sunkiai sužeistą dukrą Gražiną ir pasislėpusį sergantį sūnų Jurgį. Dukra greitai mirė ir abi su motina palaidotos Nalčiko kapinėse. Jas nužudė
raudonarmiečiai. Likę abu Griniai pabėgo į Novorosijską, per Juodąją ir Viduržemio jūras atvyko į Prancūziją. Progresuojant ligai,
sūnus Jurgis mirė 1919 m. Lorge mieste. Tais pačiais metais K.
Grinius grįžo į Lietuvą, išlipęs iš traukinio Kazlų Rūdoje, pasiekė
tėviškę Selemoje. Pirmiausia Sasnavos kapinėse aplankė 1915 m.
mirusį tėvą ir visai neseniai mirusią motiną. Pasijuto labai vienišas. Apsigyveno Marijampolėje, vertėsi gydytojo praktika.
1926 m. K. Grinius buvo išrinktas Lietuvos prezidentu.
Birželio 8–ją Kaune šventė prezidento inauguraciją. Valdė neilgai.
l926 m. gruodžio 17 d. tautininkai įvykdė perversmą ir valdžią paėmė A. Smetona. Tautininkai motyvavo, kad K. Grinius nori Lietuvą subolševikinti.
Karo metu, prieš vokiečių gestapo siautėjimą, K. Grinius
su J. Aleksa ir M. Krupavičium parašė memorandumą ir įteikė vokiečių valdžiai. Gestapas juos suėmė, anuodu išvežė į Vokietiją, o
K. Grinių išsiuntė į gimtinę su priežiūra. K. Grinius apsigyveno
pas seserį Oną Bacevičienę.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, K. Grinius su žmona ir sūnumi Liūtu išvyko į vakarus, laikinai apsistojo Vokietijoje,
vėliau apsigyveno JAV. Niujorke jį pasitiko brolis Jonas.
1950 m. kovo mėnesį K. Grinius sunegalavo. Mirė birželio
4 d., budint žmonai, sūnui Liūtui ir gydytojui K. Garmui. Birželio
8 d. palaikai sudeginti. Urna su pelenais buvo saugoma namuose,
o 1951 m. spalio 21 dieną iškilmingai palaidota Čikagos lietuvių
tautinėse kapinėse.
137
Ignas PLIORAITIS
Minint K. Griniaus 130–ąsias gimimo metines, l994 m.
spalio 8 d. įgyvendintas Sūduvos krašto sūnaus troškimas – jo palaikai perlaidoti iš Čikagos į gimtąją Selemos kaimo žemę. Prie
Kauno plento stovi puikus skulptoriaus K. Balčiūno iš rausvo granito iškaltas paminklas dr. Kaziui Griniui. Čia pat palaidoti ir jo
palaikai. 1998 m. Marijampolėje, Bažnyčios gatvėje esančiame
buvusiame K. Griniaus name įrengtas jo vardo muziejus. K. Griniaus vardu yra pavadintos ir Kauno bei Kazlų Rūdos vidurinės
mokyklos.
Poetas Liudas Bielskus
Liudas Bielskus gimė 1942 m. D.Zariškių kaime, Ąžuolų
Būdos parapijoje. Jo tėvai anksčiau gyveno Višakio Rūdos parapijoje, Dambravinos kaime. Ten jiems gimė sūnus Algirdas. Jo tėvas buvo eiguliu iki pat mirties.
Liudas Bielskus mokėsi Ąžuolų Būdos septynmetėje mokykloje ir ją baigė. Kelerius metus, kaip religingų tėvų vaikas, patarnavo šv. Mišioms. Motina troško, kad jis būtų kunigas. Mokytojos Marcelės Pėstininkienės paskatintas 1956-1960 m. mokėsi
Vilniaus miškų technikume, o vėliau, 1963-1964 m. gilino žinias
LŽŪA, bet jos nebaigė. Vedė žmoną Valeriją Elvyrą, jiems gimė
du sūnūs: Audrius ir Giedrius.
L. Bielskus rašo: „Gimiau eigulio šeimoje. Nuo vaikystės
mėgau mišką, dažnai susitikdavau su dirbančiais miške žmonėmis.
Gal tai ir paskatino mane tapti miškininku. Dirbau girininko pavaduotoju, miškų ūkio darbo apsaugos inžinieriumi, miško ruošos
punkto viršininku, prekybos skyriaus viršininku. Buvau aktyvus
meno saviveiklininkas: šokau, grojau, dainavau. Kupletais virto
mano pirmieji eilėraščiai.
Mirus žmonai, vienatvėje kilo daug įvairių minčių. Savo išgyvenimus išsakiau eilėraščiais.
138
Ignas PLIORAITIS
Poetas Liudas Bielskus jau išleido du poezijos leidinėlius:
1996 „Miško glėbyje“ ir 1999 m. „Po tėviškės medžių skraiste“.
Pateikiame kelis poeto eilėraščius.
Jautriai ir vaizdžiai aprašo savo tėviškę ir to meto aplinką.
Į Tėviškę grįžus
Po dvidešimt metų į tėviškę grįžom,
Su savo žmonomis, vaikais ir anūkais.
Pagaliau, tik dabar pasiryžom,
Visi pasivaikščiot jaunystės takais.
Mus pasitiko Vabalkšnė išsekus,
Apsamanoję tvarto ir kluono stogai.
Kūdra viksvom ir karklais apžėlus,
Prie Armino pievom nevaikšto gandrai.
0 kokie uosiai prie „revo“ užaugę,
Tebeverkšlena prie svirties svyruokliai beržai.
Vaikystės takai ir keliukai apžėlę,
Ir prie šulinio likę kvapnūs jazminai.
Nebėr Narbutaičio, Mozūraičio nei Bakšio,
Nuo Jurkšos taipogi neamsi šuva.
Aplinkui tik fermos ir tvartai apleisti,
Link plento tvyroja nyki tuštuma.
0 Tėviške mūsų, tu žeme gimtoji,
Tu amžinai mums liksi miela!
Kad ir kokia tu apleista bebūtum,
Vis tiek tu mums būsi viena!
139
Ignas PLIORAITIS
Tau, motin, už tėviškę tariame ačiū,
Kad tu neapleidai nei jos, nei vaikų.
Tad taurę šampano mes keliame drąsiai,
Už tėviškę mūsų, platumą laukų.
Poetas vaizdingai apdainuoja šio krašto gyvastingą upelį,
ant kurio kranto yra jo tėviškė.
Vabalkšnė
Oi, Vabalkšne, tu mažas upeli,
Pasisėmęs iš pelkių vandens,
Pamylavęs tu Pilvės upelį,
Jau Šešupę papildai jėgos.
Pavasarį, kai vanduo išsilieja,
Gaivini, glamonėji tu pievų gėles.
Bet ateina ruduo – tu senki ir pilkėji,
Tėkmė vagoje net sustoja tada.
Išraizgytas pakrantes medžiais išpuošę
Nusvarina ten alksniai ir gluosniai šakas,
Krantų gylėse būriais slepiasi kuojos,
Sietuvose lydeką prieš saulę lengva surast.
O, Vabalkšne, vingiuotas upeli,
Kaip žaltys lygumoj išsiraitęs.
Be tavęs nuobodžiautų kaimelis
Ir ištrokštų nuo saulės įkaitęs.
l998 m. brolis Algirdas ir jo žmona Marytė atšventė 70–
metį. Poetas skiria jiems nuoširdžių linkėjimų eiles.
140
Ignas PLIORAITIS
Skiriu broliui ir brolienei
Aplinkui miškas savu gyvumu alsuoja,
Plentu automobiliai važiuoja ir važiuoja.
Už plento paslaptinga kapinių tyla.
Gelsva bažnytėlė stovi šalia.
Pamiškėj rymo graži sodybėlė,
Ją puošia eglaitės, darželio gėlės.
Jau pusę amžiaus eigulys čia gyvena,
Iš pažiūros dar vyras nepasenęs.
Kieme sukas linksma eigulienė,
Kambariai sutvarkyti, išvirta vakarienė.
Mieli anūkai gerokai paaugę,
Džiaugias močiutė, kai jų sulaukia.
Poetas gyvena Kazlų Rūdoje, yra literatų klubo „Girių
versmė“ narys. Ir Kazlų Rūdai paskyrė posmus.
Kazlų Rūda
Kazlų Rūda, Kazlų Rūda,
Tokia žalia, tokia miela.
Barus visus kai aplankai,
Tai pamatai, kaip čia gerai.
Jau 5–ri
Skiriu AA žmonai Valerijai
Penkeri metai greitai prabėgo,
Kai neištarus „Sudiev“ Tu išėjai,
141
Ignas PLIORAITIS
Laukėm...O iš amžino miego,
Tik per sapnus tu aplankai...
1996 m.
Klemensas Jūra-Jūraitis
Gimė 1912 m. kovo 25 d. Selemos Būdoje, Ąžuolų Būdos
parapijoje (seniau Sasnavos). Rašytojas – prozininkas, poetas.
1944 m. pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Brazilijoje, įsitraukė į
priešsovietinių organizacijų veiklą, bendradarbiavo antisovietinėje
spaudoje. Išleido prozos knygas: „Kapai be kryžių“ (1936), „Didysis sielvartas“ (1938), „Mirties siluetai“ (1939) ir kt.; eilėraščių
rinkinius: „Praeivio ašara“ (1937), „Krivio lėmimas“ (1946),
„Tremtinio ašaros“ (1948), „Kauburėliai“ (1982), „Diemedžio šakelė“ (1984), t.p. pjesių vaikams.
Selemonas Paltanavičius
Gimė 1956 m. Užbalių kaime, Kazlų Rūdos savivaldybės
Marijampolės rajone. Lankė Gudelių kaimo pradžios mokyklą
(dabar karčema). Baigęs 1979 m. biologijos studijas Vilniaus universitete, dirbo Žuvinto rezervate, o nuo 1984 m. – aplinkos apsaugos įstaigų darbuotojas. Dabar yra Gamtos apsaugos departamento biologinės įvairovės skyriaus vedėjas. Radijo klausytojams
perduodamos rytais jo vedamos laidos gamtos tema „Pro sekmadienio langą“.
Rašytojas – prozininkas. Paskelbė vaizdelių, apsakymų,
pasakų. Rinkiniai „Žalgirio miško istorijos“ – 1978 m., „Vabzdžių
karalius“ – 1995 m., kurių siužetai siejasi su vaiko polinkiu personifikuoti gamtą. Knygose „Raudonkojis raudonsnapis“ – 1989 m.,
„Ir meška, ir skruzdėlė“ – 1994 m., „Jie gyvena su mumis“ – 1995
m., „Mūsų draugai pingvinai“ – 1996 m. vaikams suprantama forma pasakojama apie gyvūnus. Parengė ekologiniam švietimui ir
142
Ignas PLIORAITIS
turizmui skirtų laidų: „Pėdsekio vadovas“ – 1992 m., „Vieversiai
virš poligonų“ – 1994 m.; kartu su kitais „Rokiškio krašto gamta“
– 1999 m., „Gamtoje: kviečia nacionaliniai parkai“ – 2000 m.
Jo išleistos knygos:
„Ko terškia kėkštai“ – 1981 m.,
„Medis užauga didelis“ – 1985 m.,
„Paukščių laikrodis“ – 1988 m.,
„Ir aš turiu saulutę“ – 1987 m.,
„Kur keliauja gyvūnai“ – 2006 m.,
„Mano raudonoji knyga“ – 2006 m.
Kunigas Vaclovas Gutauskas
/pagal sesers Stasės pasakojimą/
Kun. V. Gutauskas gimė D.Trakiškių kaime, Ąžuolų Būdos parapijoje. Tada šis kaimas dar priklausė Sasnavos parapijai,
todėl ir buvo pakrikštytas Sasnavos bažnyčioje. Vėliau D.Trakiškių kaimas jau prijungtas prie Kazlų Rūdos parapijos, ir būsimasis
kunigas pirmąją Komuniją priėmė Kazlų Rūdos bažnyčioje.
Kunigo tėvas yra vietinis gyventojas, kilęs iš D.Trakiškių
kaimo. Kunigo motina Marija Plioplytė– Gutauskienė kilusi iš
Plioplių kaimo /šone Bagotosios ir Antanavo/. Čia yra mūrinė
koplyčia ir kaimo kapinaitės, kuriose palaidotas jos brolis Plioplys, užmuštas rusų enkavedistų. Pliopliai turėjo didelį ūkį, kuris
buvo vadinamas dvaru, su palivarku.
Gutauskai D.Trakiškėse turėjo 36 ha žemės. Tėvas savo
dalį pragėrė, liko tik motinos dalis. Vėliau motina gyveno viena su
vaikais.
Vaclovas Gutauskas pradžios mokyklą lankė Ąžuolų Būdoje, vėliau mokėsi Pilviškių progimnazijoje. Dėl lėšų stokos septintos ir aštuntos klasių kursą mokėsi namuose, o atsiskaitydavo
už namuose paruoštas pamokas gimnazijon paštu. Viso gimnazijos kurso egzaminus laikė Kauno jėzuitų gimnazijoje. Jėzuitai, pa-
143
Ignas PLIORAITIS
stebėję gerą, gabų jaunuolį, ėmė jį globoti ir leido jam mokytis toliau. 1938 m. jį priėmė į Pagryžuvio jėzuitų vienuolyną. Vėliau
mokėsi Italijoje, Galarat mieste. l939 m., kai buvo vokiečių triuškinama Lenkija, traukiniu išvyko į vakarus Romon, Kazlų Rūdoje
išsiųsdamas laišką saviesiems.
Kunigu įšventintas Vakaruose. Apie 1950 m. išvyko į JAV,
Čikagą. Čia kartu su kitais jėzuitais įkūrė Jaunimo centrą. Tai –
kun. B. Krištanavičius, kun. Jonas Bružikas, kun. A. Saulaitis,
kun. J. Kidykas, kun. A. Kezys, kun. B. Markaitis.
1981–1982 m. įsteigtas Lituanistikos tyrimo ir studijų centras. Tarp steigėjų buvo dr. A. Damušis, istorikas J. Dainauskas,
pasaulio Lietuvių Archyvo direktorius Č. Grincevičius, kun. A.
Gutauskas SJ, B. Kviklys, dr A. Liulevičius, prof. dr. J. Račkauskas.
1957 m. spalio 6 d. Jaunimo centras, nors dar pilnai nesukomplektuotas, buvo oficialiai atidarytas. Tėvas V. Gutauskas SJ
– fondo pradininkas ir statyboms aukų rinkėjas. Steigiant ir įtvirtinant Lietuvių jaunimo centrą Čikagoje jo nuopelnai itin dideli.
1994 m. V. Gutauskas buvo parvažiavęs (po 50 metų) į
Lietuvą, į savo tėviškę D.Trakiškėse, susitiko su seserimi Stase
Martinaitiene. Pagal sesers pasakojimą, kai į kiemą įvažiavo lengva mašinėlė ir iš jos išlipo pagyvenęs žmogus, priėjusi sesuo greitai atpažino brolį Vaclovą. Iš susijaudinimo nebežinojo nei kaip
pasveikinti, bandžiusi atsiklaupti ir bučiuoti broliui rankas, bet
brolis neleido. Susitikimas buvo jaudinantis, bet dar labiau jaudinantis buvo išsiskyrimas, nes brolis turėjo vėl grįžti į Čikagą.
Kun. Vaclovas Gutauskas SJ Lietuvos jėzuitų centrui paaukojo pinigų. Už juos buvo atnaujintos jėzuitų bažnyčios Vilniuje ir
Kaune.
Jis gyveno Čikagoje, jėzuitų Globos namuose. Čia kiekvienas vienuolis turi celę – kuklų kambarėlį. Kai pas dėdę iš Lietuvos
atvažiavo sesers sūnus, į šiuos globos namus patekti buvo nelengva, nes pasauliečiai čia neįleidžiami. Kun. Vaclovas mirė 2003 m.
144
Ignas PLIORAITIS
Kun. Vaclovas GUTAUSKAS
145
Ignas PLIORAITIS
D.Trakiškėse Martinaičiai – Vincas ir Stasė Gutauskaitė
užaugino tris vaikus: sūnų ir dvi dukras. Sūnus – verslininkas, gyvena Kazlų Rūdoje, o dukros – mokytojos, gyvena Kaune. Abu
Martinaičiai jau mirę: jai buvo virš 80 metų, o jos vyrui – virš 92
m. Palaidoti Ąžuolų Būdos kapinėse.
Kadangi tėvas Gutauskas nuo šeimos atsiskyrė – jo likimas
nežinomas. Spėjama, kad gyveno Kruonyje ir mirė apie 1966 m.
Magdė Gutauskienė gyvenimą pabaigė prie dukters Stasės, mirė
1975 m. ir palaidota Ąžuolų Būdos kapinėse.
Doc. Algirdas Stanaitis
A. Stanaitis gimė 1934 m. vasario 15 d. Ąžuolų Būdoje. Jis
– geografas, TSKP narys nuo 1960 m. 1958 m. baigė Vilniaus
universitetą. 1958–1962 m. LTSR MA geologijos ir geografijos
instituto mokslinis bendradarbis. Nuo 1962 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, nuo 1965 m. – docentas, gamtos ir geografijos fakulteto dekanas, nuo 1972 m. – geografijos katedros vedėjas, geografijos mokslų kandidatas.
Svarbiausi jo moksliniai darbai: „Ežerai gimsta, bręsta ir
miršta“, 1969 m., su A. Garunkščiu; „Kodėl senka Lietuvos ežerai?“, 1978 m., su A. Garunkščiu; „Lietuvos TSR gyventojai“,
1973 m., su P. Adliu; „Gyventojų geografija“, 1978 m.; „Gyvenviečių geografija ir darbo ištekliai“, 1979 m.; „Pasaulio gyventojai“, 1981 m.
Tautodailininkė Birutė Ramanauskienė
Gimė 1929 m. Marijampolės raj. Ąžuolų Būdoje tėvų mažažemių valstiečių šeimoje. 1943 m. baigė Ąžuolų Būdos pradžios
mokyklos šešis skyrius. Tais pačiais metais įstojo į Marijampolės
mergaičių gimnaziją. Baigusi tris gimnazijos klases toliau nesimokė, nes jos šeima 1946 m. persikėlė į Kazlų Rūdą. l950 m. baigė
146
Ignas PLIORAITIS
Kazlų Rūdos gimnaziją. 1950–1952 m. mokėsi Kauno finansų–
kredito technikume, įsigijo buhalterės specialybę. Mokydamasi
mokykloje Birutė iš kitų mokinių išsiskyrė gražia rašysena. Sugebėjimas gražiai užrašyti skirtingus tekstus jai pravertė net sulaukus pensijinio amžiaus. Nežiūrint į tai, kad ji – neįgali, piešia užrašus ant laidojimo vainikų juostų.
Kadangi pagal specialybę dėl invalidumo dirbti negalėjo,
devynerius metus dirbo Ąžuolų Būdos bibliotekoje, o po to dešimt
metų Jūrės kaimo bibliotekoje.
Išėjusi į pensiją, pradėjo tapyti aliejiniais dažais. Pirmąjį
tapybos darbą – Dievo Motinos Marijos paveikslą – tapė net dvejus metus. Prieš tapydama, ji ilgai stebėjo įvairių dailininkų nutapytus švč. Marijos paveikslus. Slenkant metams pomėgis tapybai
augo. Stebėdama savo krašto gamtą įvairiais metų laikais, ji
sukūrė savo darbuose ypatingą nuotaiką, išgaunamą plačia spalvų
gama. Jos peizažuose dominuoja miškai ir pievos, vandens platumos ir sodybos.
B. Ramanauskienės savitas tapybos stilius. Vienu metu ji
tapo 3–4 paveikslus. Vienas labiausiai įsimintinų peizažų – „Trakų pilis“. Ypač daug darbų nutapė religine tematika. Šie paveikslai puošia kambarių sienas. Tai „Paskutinė vakarienė“, „Švč. Mergelės Marijos skulptūra Lurdo grotoje“, „Trys karaliai Betliejuje“,
Jėzaus ir Marijos atvaizdai.
B. Ramanauskienę domino meno istorija, pasauliniai dailininkai. Taip ji pasisemdavo naujų minčių savo kūrybai.
B. Ramanauskienės darbai ne kartą buvo eksponuojami
Kazlų Rūdos laisvalaikio centre, Marijampolės apskrities amatų ir
dailės šventėje Kalvarijoje /1997/. 1998 m. Marijampolės raj. gyventojai galėjo stebėti jos tapybos darbus per vietinę televiziją.
B. Ramanauskienė vieną savo darbą – „Jėzus Kristus“ padovanojo Ąžuolų Būdos, savo gimtinės parapijos, bažnyčiai. Tai
graži atmintis. Mirė 2001 metais.
147
Ignas PLIORAITIS
Kunigas Rytis Baltrušaitis
R. Baltrušaitis gimė 1977 m. rugsėjo 20 d. Kvietiškių kaime Ąžuolų Būdos parapijoje iš tėvų Rimos Pužaitės ir Vytauto
Baltrušaičių. Mokėsi Kvietiškių pradžios mokykloje, Ąžuolų Būdos devynmetėje ir Marijampolės vidurinėje mokykloje.
1996 m. R. Baltrušaitis įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. Atostogaudavo namuose ir Šventežerio parapijos
klebonijoje. Kunigu įšventintas 2001 m. Marijampolėje. Pirmąsias, primicijų, šv. Mišias aukojo Ąžuolų Būdos bažnyčioje, man
esant klebonu. Paskirtas vikaru į Prienus.
Kunigas Rytis Baltrušaitis – dailiai nuaugęs, aukštas, tyras
jaunuolis – Lietuvos Bažnyčios ateitis.
Adelė Kazlauskienė – Ambrasaitė
/Dainininkė iš Senovės kaimo/
Ji pasakoja: „Gimiau 1902 m. Senovės kaime /Ąžuolų Būdos parapija/, Kazlų Rūdos valsčiaus Marijampolės apskrityje.
Tam Senovės kaime mes buvome garsiausi dainininkai.
Tai – unikali šių dienų Suvalkijos, Senovės kaimo kultūros
atstovė. Čia liaudies dainos saugomos kaip brangus vaikystės –
jaunystės atminimas. Jose jauti pagarbą savo tėvams, broliams, seserims ir kaimynams, kurie visi dainavo. „Mes dainuodavom labai
daug. Buvom aštuoni vaikai – penkios seserys ir trys broliai.
„Sesuo Konstancija, ta, kuri mirė, labai jau gražiai dainuodavo. Su broliu Antanu dainuodavom mudu šitą: „Per girelę, per
žaliąją“. Kaimynai klausydavo ir sakydavo: „Kaip kokia dūda“.
Turėjo atsidėję klausyti. O mudu dviese dainuodavom“.
„Dainuodavo visa šeima: brolis Antanas, Kazluose gyvenęs, brolis Jurgis, sesuo Konstancija. Ji mokėjo kai ką daugiau“,
sako Adelė. „Mačių Elena buvo dainininkė, taip pat Andriulių
Magdutė, Senkų Katriukė. Senukė dėdienė, mano tėvo brolio
148
Ignas PLIORAITIS
žmona Veronika Ambrasienė – Kačionaitė, nuostabi dainininkė.
Tai aš nuo jos vaikystėje išmokau daug dainų. Mano tėvas Juozas
Ambrasas taip pat dainininkas. Su broliu Antanu ne tik dainuodavom, bet ir šokdavom, įvairius darbus dirbome. Norėjau būti pirmutinė!“
Dainininkė Adelė KAZLAUSKIENĖ – AMBRASAITĖ
149
Ignas PLIORAITIS
Ji turėjo gerą muzikinę, atmintį: „Nuo mažumės, aš kartą
išgirdau ir iš karto mokėjau. Man šitaip su dainom“.
Brangiausia, ką išsaugojo A.Kazlauskienė – raudos. Čia
raudos anksti išnyko. Jos – iš dzūkų.
Vai, Juozeli,vai, broleli,
Vai, ką tu nuneši saviems tėveliams?
Ką tu nuneši į aukštąjį kalnelį?
Vai, Juozeli, vai, broleli,
Kelk – pakylėsim, eik – pavedėsim!
Kam tu eisi dabar in šaltą žemelę?
Vai, tėveliai, vai, senieji, sulaukit sūnelio
Mylimo mano brolelio!
Adelė Kazlauskienė mokėjusi 25 šokius. Ji buvo ištekėjusi
į Gustaičių kaimą, už Kazlausko. Jos vyrą perkūnas nutrenkė, kai
jai tebuvo trisdešimt penkeri. Liko su aštuoniais vaikais. Tai mažutė, smulkutė moteris. Vyras jai sakydavo: „Kada aš tavim, Adelėle, atsidžiaugsiu? Jau penkiolika metų man prie tavęs taip gera...“. Tai buvo paskutinis rytas. Jis čia, gonkose, stovėjo.
Ji dainavo Skriaudžių etnografiniame ansamblyje. Sudainuota ir užrašyta pusantro šimto dainų. Ir tai dar ne visos.
Pastaruoju laiku dainininkė Adelė gyveno su vyriausiu sūnumi, kuris neturi šeimos. Ji sakė: „Gerai mudu gyvename: kaip
mudu pakasam, taip mudu palesam“.
Šimtametis Antanas Ambrasas
Suvalkijos lygumų sūnus Antanas Ambrasas 1998 m. sausio 15 d. šventė savo l00–jį gimtadienį. Jubiliatas gimė ir vaikystę
praleido Ąžuolų Būdos parapijos Senovės kaime. Jis buvo 1918
m. Lietuvos savanoris. Dirbo pasiuntiniu, sargyboje Jūrės geležinkelio stotyje, sandėlininku. Buvo baigęs dvi klases. 1925 m. pa-
150
Ignas PLIORAITIS
skirtas mokytoju Gulbinų mokykloje /Šakių apskrityje/, kur dirbo
15 metų. Po to mokytojavo Skaisčiūnų, Tursučių, Gudelių mokyklose. Mokytojavo iki pensijinio amžiaus. Buvo nuėjęs į žentus Gudelių kaime, netoli Antanavo.
Nuo dešimties metų, savo tėvo pamokytas, pradėjo giedoti
šermenyse.
Nuo 1975 m. jubiliatas Antanas gyveno Kazlų Rūdoje.
Išaugino dvi dukteris ir keturius sūnus. Sūnų Joną 1994 m. amžinam poilsiui priglaudė Šunskų kapinių žemė. 1998 m. sausio 17
d. Kazlų Rūdos parapijos bažnyčioje, susirinkus dukroms, sūnums, giminėms, vienuolikai anūkų ir 12 proanūkų, jubiliatas,
grojant maršui, priartėjo prie altoriaus. Čia kunigas R. Kmitas už
jį aukojo šv. Mišias. Mirė Antanas Ambrasas 2003 metais, sulaukęs104 metų, palaidotas Kazlų Rūdoje.
Jis sakė, kad prezidentas K.Grinius buvo jo dėdė. Kunigai
Konstantinas ir Kazimieras Ambrasai iš Surgučių kaimo buvo jo
pusbrolio sūnūs. Kun. Kazimieras darbavosi Vatikane, radijo studijoje Kanadoje, vėl grįžo į Lietuvą.
Kunigas Klemensas Anskaitis
Kun. Klemensas Anskaitis gimė Selemos km. Ąžuolų Būdos /seniau Sasnavos/ parapijoje, praeitame šimtmetyje. Mokėsi
Seinų kunigų seminarijoje. Kur kunigavo, nežinoma. Gyvenimo
pabaigoje buvo Sasnavos altarista. Kaip pasakoja jo giminės, mėgo su Sasnavos klebonu St.Čėsna lošti preferansą. Kai jam pasisekdavo išlošti, po litą duodavo brolio Jono vaikams. Turėjo medžioklinį šautuvą – „dubeltavką“, dažnai eidavo medžioti. Buvo
stambaus sudėjimo, lėto būdo, žiemą nešiojo ilgus kailinius.
Jam altaristaujant Sasnavoje, prie šventoriaus vartų sėdėdavo ubagėlė Agnieška. Kun. Klemensas kartą už kažką nedavė jai
komunijos. Tada toji Agnieškėlė jam išpranašavo: „Tu nekunigausi!“ Pranašystė išsipildė. Kun. Klemensas į gyvenimo pabaigą dėl
151
Ignas PLIORAITIS
nervų pairimo nebegalėjo kunigauti. Kartą per pamokslą jis juokingai išsireiškė: „Jūs vyrai – dryžiakupriai, o jūs moterys – pelų
maišai“.
Kun. Klemenso tėvai Selemos kaime turėjo apie 30 ha geros žemės. Jų šeimoje buvo: be kun. Klemenso, sūnūs – Albinas,
Jonas, Konradas, Pijus, Vladas, Alfonsas, Konstantinas, dukterys
– Konstancija, Marė. Pasakojama, kad Konradas buvo stipriausias
apylinkės vyras. Pijus buvo caro laikų karininkas.
1941 m. Anskaičius – tėvus ir jų vaikus Albiną, Vladą,
Konstanciją ir Konstantiną išvežė į Sibirą, Tomsko sritį, Bakšiarskyj rajoną. Visi, išskyrus Konstantiną, mirė Sibire. Konstantinas
grįžo į Lietuvą 1960 m. Anskaitis Alfonsas 1941 m. išvežimo ar
arešto išvengė. Jis buvo Lietuvos šaulys, inžinierius – generalrangovas įvairiose statybose. Po tėvų išvežimo gyveno tėviškėje, globojo ligotą brolį kunigą. 1944 m. jis vis dėlto buvo areštuotas ir
kalėjo Vorkutoje iki 1965 m. Tuo metu tėviškėje Selemoje apsigyveno Anskaičių žentas Murzičius su šeima ir toliau globojo kunigą
Klemensą. Tačiau vieną naktį Murzičiai buvo iššaudyti. Kunigas
Klemensas liko vienas tėviškėje be globos. Kaip pasakoja artimieji, senyvo amžiaus kunigas mirė badu. Tai buvo 1955 m. Palaidotas Sasnavos antrose kapinėse, bendrame giminės kape, tarp brolio
Jono, šalia Murzičių. Neaišku, kodėl kun. Klemenso neglobojo
broliai kunigai.
Anskaičiai buvo Šimanauskų pusbroliai – jų motinos buvo
seserys.
Kunigas Jonas Kinta
Tėvai iš Selemos kaimo, išvyko į Ameriką dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą /pasakojo Magdalena Kintaitė – Kieliuvienė, gyvenusi Kazlų Rūdoje, Birutės Ramanauskienės motina/. 1977 m.
Jonas Kinta buvo aplankęs Lietuvą ir Vilniuje susitiko su giminė-
152
Ignas PLIORAITIS
mis. 1981 metais jis atšventė kunigystės 50–metį. Ant atvirutės
yra toks užrašas:
1931.05.30–1981.05.30,
50 metų kunigystės
jubiliejui
prisiminti
Kun. Jonas J. Kinta
1981 m birželio 7 d.
Šv. Kazimiero bažnyčioje
Paterson, N.J.
„Kuo atsilyginsiu viešpačiui už viską,
ką man suteikė“.
/iš jubiliejinių šv. Mišių/.
Apie 1982 m. kun. Jonas Kinta mirė JAV.
  
153
Ignas PLIORAITIS
Užsklanda
O, Tėviške mūsų, Tu žeme gimtoji,
Tu amžinai mums liksi miela!
/Liudas BIELSKUS/
Kaip nemylėti savojo krašto, kur gimėme, augome ar gyvenome?
Kaip nebranginti šventovės, kurioje buvome pakrikštyti ir
mokomi Dievo ar artimo meilės?
Kaip nebranginti mielos ramybės vietos, kur ilsisi mūsų seneliai, tėvai, broliai, seserys ar net vaikai?
Kaip nemylėti gimtojo sodžiaus ar pasilikusio žemės lopinėlio, kur prasidėjo mūsų pradžių pradžia?
Ar galima užmiršti šio krašto gerus žmones, kurie ką nors
sukūrė, aukojosi dėl šviesesnės ateities?
Visa tai širdžiai brangu ir miela.
Ignas PLIORAITIS
  
154
Ignas PLIORAITIS
PANAUDOTA LITERATŪRA
1. Br.Kviklys. Lietuvos Bažnyčios, II t., Vilkaviškio vyskupija, 1982.
2. Br.Kviklys. Mūsų Lietuva, III, 1966.
3. A.Vasiliauskienė. Vilkaviškio vyskupijos Ganytojui 70 metų, 1996.
4. Lietuvos k. Bažnyčios elenchus, 1938 m.
5. Katalikų Bažnyčios kalendorius, žinynas.
6. Iš Ąžuolų Būdos parapijos archyvo.
7. Iš Ąžuolų Būdos pagrindinės mokyklos archyvo.
8. Iš Ąžuolų Būdos girininkijos archyvo.
9. Alf. Damušis. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1940–1959 m.
10. Justinas Lelešius – Grafas, Lionginas Baliukevičius – Dzūkas. Dienoraščiai, l994 m.
11. J.Daumantas. Partizanai.
12. Laisvės Kovų Archyvas. 3 ir 4 tomai.
13. Aldona Vilutienė. Trečioji vėliavos spalva.
14. A.Kašėta. Suvalkijos kovų aidai.
15. Lietuvos Respublikos prezidentai. 1995 m.
16. Laima Barkštaitė. Aš išdainavau visas daineles. I t., 1985 m.
17. Lietuviškoji enciklopedija II t., 1934 m.
18. Gracijus Kneizevičius. Kapsuko raj., l988 m.
19. Girių aidas, Nr l0, žurnalas.
20. Girių takais, 1976 m.
21. G. Isokas. Lietuvos girios, 1976 m.
22. L.Bielskus. Po tėviškės medžių skraiste, 1999 m.
23. Iš tremtinių ir apylinkės gyventojų prisiminimų.
24. Kazlų Rūdos laikraščiai: „Šviesa“ ir „Kronika“, l998m.
25. To meto įvykių kronika.
26. Vytautas Vanagas. Lietuvos rašytojų sąvadas. Vilnius, Vagos sp.,
1987 m.
27. Laima Arnatkevičiūtė. Literatūros enciklopedija. Lietuvių literatūros
tautosakos institutas,- Vilnius, 2001 m., 3618 p.
  
155
Ignas PLIORAITIS
Igno PLIORAIČIO išleistos knygos:
1. Ignas Plioraitis. MŪSŲ MOKYTOJAI. Sovietinio
teroro aukos. Bagotoji, 2006, UAB „Šiaulių knygrišykla“, 168 p.
2. Ignas Plioraitis. LAISVĖS TAURUS ILGESYS. Kazlų
Rūda, 2006, UAB „Šiaulių knygrišykla“, 148 p.
Ignas PLIORAITIS. Ąžuolų Būdos parapija
Kazlų Rūda, 2007,
ISBN
, UDK
Pl ,
koregavo A. Gražienė, viršelis dail. S. Valančiūtės,
rinko ir maketavo R.V. Ulozas, spausdino UAB
„Šiaulių knygrišykla“, P. Lukšio g. 9a, Šiauliai,
tiražas 120 egz.

Ąžuolų Būdos parapija - Vilkaviškio vyskupija

Transkript

Podobné dokumenty

ichtiofaunos tyrimai vakarų lietuvos upėse ir ežeruose

Klaipėdos centre - vėl gyvybė